Pietų Korėja pasaulį užkariauja neįtikėtinai drąsiomis inovacijomis ir rūpestingai saugo savo paveldą.
Čia vertinama senoji medicina, dzenbudizmas ir Konfucijaus tiesos. Čia nėra jokios priešpriešos tarp naujausių technologijų ir tūkstantmečių tradicijų. Moderniausia IT įmonė savo inauguraciją gali paversti šamanų apeigomis, gydytojai plačiai taiko akupresūrą ir vaistažolių preparatus.
O statydamas namą korėjietis būtinai pasitars su fengšui specialistu, kuris gerai jaučia vietos energiją.
Dangoraižių olimpiada
Korėjiečiai stato greitai ir patikimai, o jų statiniai – drąsūs ir ambicingi.
Beveik keturiasdešimt metų ant vieno didžiausių Pietų Korėjos koncerno „Lotte“ savininko stalo stovėjo Eiffelio bokšto maketas. Jis svajojo Seului ir Korėjai padovanoti sėkmės simbolį, kuris būtų atpažįstamas visame pasaulyje.
Šiandieną jo svajonė išsipildė: Seulo centre į dangų šauna įspūdinga strėlė – 123 aukštų „Lotte“ dangoraižis. Šis unikalus statinys – aukščiausias Pietų Korėjos pastatas.
Atidarymo dieną galingojo koncerno steigėjas, 93 metų vyras su paslaptinga istorija ir neregėtais milijardais, buvo pakeltas į savo svajonės smaigalį prabangiame vežimėlyje – vaikščioti jis nebepajėgia.
„Lotte“ dangoraižio istoriją mums pasakoja profesorius Song Doo Hanas, prižiūrintis ir konsultuojantis šią unikalią statybą.
Architektūros profesoriui 74 metai, tačiau į „Lotte“ dangoraižio 123-iąjį aukštą jis užkopia pėsčiomis – kartais spręsti statybos reikalų, o kartais medituoti tekančios saulės spinduliuose.
Jo žinių ir patirties prireikia visiems, kurie imasi didžiulių projektų. Jei pavyksta jį prisikviesti, užsakovas ramus, nes tas patyręs ir apsukrus vyras ras išeitį iš bet kurio aklagatvio.
„Turiu ką veikti, – juokiasi profesorius. – Dangoraižyje 800 tūkstančių kvadratinių metrų plotas, vien jo statyba kainavo milijardą dolerių, o paskui dar interjeras, aplinka.“
Profesorius prisipažįsta, kad baigiant šį milžinišką darbą jį ėmė kalbinti koncernas „Hyundai“, sumanęs dar didesnių užmojų statinį nei „Lotte“.
Tarp Rytų ir Vakarų
Aukščiausiame Seulo dangoraižyje kalbėjausi su garsiu Pietų Korėjos teologijos profesoriumi Heup Young Kimu.
Ant stalo gulėjo ką tik Niujorke išspausdinta jo knyga „The Theology of Dao“. Jis studijavo teologiją, įvairias Rytų praktikas ir religijas.
„Užaugau Konfucijaus kultūroje – mano giminė pusantro tūkstančio metų gyveno pagal Konfucijaus tradiciją, bet teologijoje aš „Made in the USA“, – pradėjo kalbą profesorius Heup Young Kimas.
Pietų Korėjoje populiari katalikybė. Atvykęs studijuoti į JAV jis tapo krikščioniu ir išsyk pateko į priešpriešų lauką, kuriame – Konfucijaus, Budos ir Kristaus idėjos.
Profesorius nemano, kad tapęs kataliku būtinai turi atsisakyti jaunystėje išmoktos dvasinės praktikos: Konfucijaus ramybės pamokų, dzenbudistų meditacijos ir daoistų kvėpavimo technikos.
Jis prisipažįsta, kad šios praktikos jam kaip gimtoji kalba, o krikščionybė – gerai išmokta užsienio kalba.
Nemėgstantis sienų profesorius ėmė statyti tiltus tarp Rytų ir Vakarų. Jis sako, kad iš pradžių tų sienų nebuvo, bet vėliau kai kas tyčia jas sugalvojo.
Profesorius visą gyvenimą studijuoja dao teologiją. Pasak jo, dabartinis dualistinis Vakarų mąstymas pagrįstas teologija, kurioje pirmumas teikiamas doktrinai, o tik paskui kalbama apie praktiką.
Pats jis bando visur pritaikyti dao, kuris yra kosminio kelio įsikūnijimas mūsų būtyje. Dao teologiją taikant gyvenime, žinojimo ir praktikos nereikia skirti ir atidalyti.
Pasak profesoriaus, ir Vakarų žmonėms reikia Rytų išminties, bet lengva nebus: „Šiandien mūsų požiūris į viską labai moksliškas, intelektualus.
Toks gyvenimas privertė mus manyti, jog smegenys yra visa ko centras.
Vis dėlto pamirštame, kad žmogus – ne vien smegenys, žmogus ne vien galvoja, nesame vien intelektuali būtybė. Pamirštame, kad žmogus turi jausmus ir, svarbiausia, kūną. Ir, atrodo, pamirštame, kad kvėpuojame.
Naujos religijos vakariečiui nereikia, tik mokymo, kuris aiškina, kaip žmogus turi elgtis su savo kūnu ir jausmais, kaip turi kvėpuoti, kad gerai gyventų. Vieni iš kitų daug ko galime išmokti.“
Semiasi kalnų energijos
Į kalnus išsirengėme dviese su Jin Moku – garsiu Pietų Korėjos akupresūros gydytoju.
Jin Mokas sako, kad pasaulyje nedaug taip gražiai pažirusių kalnų kaip jo gimtinėje. Ir nedaug pasaulyje kalnų su tokia stipria ir įvairia energija.
Korėjos kalnai – tarsi per visą ją išsitiesęs tigras, kurio stuburas yra Tebeko kalnagūbris, prasidedantis nuo šiaurėje iškilusio aukščiausio Pektusano kalno.
„Prie stipraus kalno gimsta dideli ir stiprūs žmonės, – sako Jin Mokas. – Kai prieš akis rami kalno linija, tada ir žmonės taikūs.
Laužyta ir dantyta linija žmones daro irzlius. Kalnai formuoja ir lemia charakterį, kartais švelnų, kartais rūstų. Jeigu kalnų linija atrodo nervinga, ir bendruomenė prie jos nedarni.“
Suprasti kalno dvasią ir energiją Jin Mokas išmoko jaunystėje keliaudamas po Pietų Korėją su atsiskyrėliu fengšui meistru.
Pėsčiomis vaikščiodami jie ieškojo stipriausių energijos vietų, mokėsi pajusti gamtos harmoniją, o kartais tiesiog žmonėms padėdavo išrinkti vietą šventyklai, namui ir kapui.
„Žiūrėk, kaip pastatytos mūsų šventyklos, – rodo Jin Mokas. – Visur atidžiai pajausta energija. Stogo, langų, durų, vartų linijos paklūsta kalno kaligrafijai. Spalvų ir linijų harmonija justi ir žiemą, ir vasarą.
Štai šitie kalnai – kaip gaisro ugnies liežuviai. Jie širdį atveria kūrybai. Suplevėsuoja mintis ir vaizduotė. Šių kalnų linija švari – tokia energija irgi skatina kūrybą. Čia žmonės atvažiuoja studijuoti, rašyti knygų ir simfonijų, tapyti paveikslų.“
Prieš keturiasdešimt metų korėjiečiai ėmė smarkiai keisti šalį – tiesdami kelius kasė tunelius ir griovė kalnus. Jin Mokas rodo kalną, kuris panėši į suluošintą tigrą. Tuomečio prezidento įsakymu buvo nupjautas kalno šlaitas ir suardyta jo energija.
Greitai buvo nutiestas greitkelis, bet aplinkiniuose kaimuose be priežasties pradėjo mirti žmonės. Šiandien visi čia įsitikinę, kad priežastis buvo: ekskavatoriai sužeidė kalną – gyvą padarą, panašų į didelį tigrą. Sužalota jo energija pažeidė ir žmones.
„Tada visi suprato, kas atsitiko, bet tylėjo, – liūdnas linguoja galvą Jin Mokas, – o dabar jau piketuoja, rengia demonstracijas.“
Jin Moko klausiu, o iš kur lietuviui semtis energijos, jei neturime kalnų.
„Lygus gamtovaizdis – taikus, ramus charakteris, – paguodžia meistras. – Jėga ateina ir iš upių, ežerų. Švarus vanduo – stipri ir gera energija.“
Rytą valgome ryžius su aštuoniasdešimtmečiu vienuoliu, jis keturiasdešimt metų meldžiasi, kad abi Korėjos pagaliau susivienytų.
Gydo žodis ir rankos
Palatoje pasirodo Jin Moko žmona – daktarė Seo Joa Num ir jos asistentas – jaunas lieknas korėjietis. Rytų medicinos jie abu mokėsi prestižiniuose Pietų Korėjos universitetuose.
Jin Moko žmona jau dvidešimt metų žmones gydo adatomis, vaistažolėmis ir kitokiomis Rytų medicinos priemonėmis.
Šioje šalyje abi medicinos kryptys – ir Rytų (pas mus vadinama netradicine medicina), ir Vakarų – turi vienodas teises.
Įstatymas numato, kad Vakarų medicinos klinika gali turėti Rytų medicinos skyrių, o Rytų medicinos klinika gali įdarbinti Vakarų medicinos specialistų.
Korėjiečiai sako, kad tokia sistema labai patogi ir skirta žmogui. Seule vienoje gatvėje pamatysi dešimtis pažangiausių Vakarų medicinos klinikų ir tiek pat – Rytų.
Vienose gali pasitikrinti tobuliausiais moderniais aparatais, kitose – pasikalbėti su akupunktūros specialistu.
Kartais diagnozę žmonės išgirsta iš Vakarų medicinos specialisto, o gydytis pereina į kitą gatvės pusę, kur siūloma vaistažolių ir adatų terapija. O kartais atvirkščiai: Rytai diagnozuoja, o gydo Vakarai.
Korėjiečių medicina tvirtai stovi ant abiejų kojų – Rytų tradicijos ir Vakarų atradimų.
Žiūriu, kaip Rytų gydytojai dirba su pacientu, kurį kankina neurologiniai kojų skausmai. Aplink pristatyta moderniausių aparatų, bet juodu dirba rankomis: gal valandą spaudo pilvą, žiūri, kas įsitempę, kur sutrikdyta organų pusiausvyra.
Abu įdėmiai klausosi žmogaus balso, vertina odos ir akių spalvą. Seo Joa Num atidžiai kelis kartus tikrina pulsą, tai dešinės, tai kairės rankos. Klausinėja apie vaikystę ir šeimą. Teiraujasi apie emocijas, virškinimą, miegą.
Paskui po ilgo pasitarimo pacientui sako: „Sutriko gyvybės energijos cirkuliacija. Energijos kelyje atsirado kliūčių.
Reikia nedidelio fizinio krūvio. Nebėgiok, geriau mink dviratį, paplaukiok, bet labiausiai padės judesio ir kvėpavimo pratybos.
Susirask taiči, čigongo arba kuksando centrą ir kasdien praktikuok! Senųjų išminčių atrasta giliojo kvėpavimo meditacija padeda, jeigu žmogus sugeba sutelkti gyvybės energiją ir atkurti jos apytaką, jis įveikia skausmus ir negalias.“
Susirenka kaimo gimnastės
Cho Sung Nyeo jau seniai atšventė penkiasdešimtmetį, bet atrodo gerokai jaunesnė. O prieš trylika metų ji buvo priėjusi liepto galą: kankino sąnarių bėdos, antsvoris, nuolatinis skausmas pečiuose, negalėjo pakelti rankų.
Jos dukra studentė irgi kankinosi aklavietėje – jos mintis ir kūną kaustė nuolatinis stresas, nes mokslai trukdavo nuo 8 valandos ryto iki pat vidurnakčio. Studentė dieną ir pradėdavo, ir baigdavo su pica ir kola.
Motina nusprendė dukrą iš didelio miesto parsikviesti namo.
Iškėlė tik vieną sąlygą: toji turės praktikuoti tradicinį korėjiečių mokymą kuksando, susidedantį iš judesio ir kvėpavimo pratimų.
Iš pradžių per pratybas viskas traškėjo, bet pamažu kūnas atsipalaidavo, o kiek vėliau prasidėjo laukti stebuklai: dingo skausmai ir nemiga, nurimo protas ir krito svoris.
Į pratybas penkis kartus per savaitę renkasi pagyvenusios kaimo moterys. Kai jos pirmą kartą atėjo, nebuvo nė vienos sveikos: moterys persidirba ryžių laukuose, iškrypsta nugarkaulis, skauda sąnariai, kankina reumatas.
Moterų amžiaus vidurkis – 55-eri, vyriausiai mokinei 74-eri.
Šiandien po poros metų pratybų jos visos kalba apie neįtikimas permainas ir beveik visos padaro špagatą.
Jų vyrai niurzga, vos pasivelka kankinami skausmų, o jos trykšta jaunyste. Gal norėtų ir vyrai ateiti, bet gėda lankstytis su moteriškėmis.
Maistas yra vaistas
Kavinė jau pilna, šalimais pusryčiauja trys vyrai. Iš veidų matyti, kad vakar gerai pavakarieniavo. Įšilę vyrai virtuvei duoda vieną po kito griežtus nurodymus: puodą ryžių, alaus, sakės!
Jin Mokas mūsų stalą nužvelgia kaip karvedys prieš kovą – ar viskas deramai išrikiuota? Ryžiai puodo kairėje, padažiukai, sriuba su sojų daigais bei moliuskais ir, žinoma, kimčiai.
Kimčiai ne kartą yra patekę į sveikiausio pasaulio maisto reitingus. Be kimčių korėjietis nepradės valgyti.
Jin Mokas visada į Lietuvą atsiveža kimčių, o kai baigiasi – gamina pas mus. Sudedamosios dalys – raugintos daržovės: kopūstai (dažniausiai pekininiai), ridikai, agurkai, kitokios daržovės ir prieskoniai.
Skamba paprastai, beveik kaip mūsų rauginti kopūstai, bet pagaminti kimčius labai nelengva.
Skundžiamasi, kad šiais laikais jaunos žmonos su šia pareiga nesusitvarko, – joms padeda motinos, anytos arba telieka traukti į turgų.
Jin Mokas suspaudžia delnus lyg pradėdamas meditaciją – dėkingumo ženklas – ir ima medines lazdeles. Jis kaip tikras alchemikas viską maišo, pilsto ir barsto, kol skonis idealus.
Man liepia daryti tą patį. Vandenyje pamirkau ryžių popierių ir vynioju į jį morkas, kopūstus ir ką tik nuskintus daigus.
Valgome korėjietiškų vandenų žuvį, lotyniškai pavadintą Takifugu chinensis. Šios pūsliažuvių šeimos žuvys valo kraują, o paskui dar gauname sriubos su ypatingais moliuskais, kurie stiprina kepenis.
„Ledjūrio menkės – puikus dalykas, nes valo visus organus ir labai gerai skrandžiui, – sako šeimininkas. – Ypač vyresniems vyrams po linksmo vakaro.“
Paskui atneša troškintą vietinių gėlų vandenų žuvį – Lietuvoje tokią esu matęs brangiuose akvariumuose.
„Šita labai gerai vyrams, – Jin Mokas ima lazdelėmis egzotiškos žuvies. – Ypač uodega!“
Šeimininkas pasiūlo dar vieno vaisto: „seolleongtang“ – tradicinės jaučių kaulų sriubos, joje daug kalcio. Žmogui po sunkios ligos tokia sriuba išaugina sparnus.
Tai valstiečių valgis, tačiau legenda sako, kad ir karaliai ją mėgo. Galvijų kaulai virė visą parą. Ir Jin Mokas daug kartų yra viręs jaučių kaulų sriubos, kartais net dvi dienas ir naktis yra kurstęs lengvą ugnį ir į puodą pilstęs vandens.
Lietuvis Korėjos kalne
Penkių juostų greitkeliu lekiame pas vienuolį Bo Haeng Sunimą (Kęstutį Marčiulyną) – Pietų Korėjos budistų Čogė (Jogye) ordino narį, aktorių, režisierių ir rašytoją.
Bo Haengas dzenbudizmą praktikuoja beveik trisdešimt metų, o vienuoliu tapo 2001-aisiais.
Ilgu siauru serpantinu kylame į Čongesą, mažą šventyklėlę, kurioje medituoti svajoja kiekvienas vienuolis, nes joje itin stipri energija, nepaprastai gaivus oras ir nirvana, atrodo, visai greta.
Dažnai vienuoliai laukia po penkerius metus, kol patenka į ją medituoti. Ne visiems taip pasiseka kaip K.Marčiulynui, kuris čia jau trečią kartą.
„Kai užmiršti save, pradedi suvokti tikrovę, – sako Bo Haeng Sunimas. – Meditacija nėra lengvas darbas, bet jei pradėjai, turi dirbti. Likęs vien su savimi pamatai, kiek tavo gilumoje juodumo. Tada ir protas gali pavažiuoti, atsiranda baimė, netikėjimas, plaki save. Todėl ir reikia turėti labai stiprią energiją, kuri pasiekiama per meditacijas.“
Po pietų Bo Haeng Sunimas mus nuveda į mažą šventyklėlę ir pasakoja apie kasdienę savo maldą. Jis jau aštuoneri metai šiame vienuolyne, čia viena žinomiausių Korėjos dvasinių vietų.
Pro šventyklėlės duris matyti puošnus meditacijos centro stogas. Ten ir medituoja tie dvidešimt aštuoni vienuoliai.
„Trečią valandą atsikeliame, – sako Bo Haengas, – devintą baigiame. Šiandien skutimosi diena, tad galiu jus priimti.“
Tada vėl dešimt dienų griežtos praktikos, taip tris mėnesius žiemą ir tris vasarą. Vienuoliai pirmiausia turi pažinti, kas jie. Tam prireikia 10–12 metų, šioje šventykloje – mažiau.
Kai prieš pietus vienuoliai baigia meditacijas, Bo Haengas ateina į šią šventyklėlę nusilenkti šventenybės atvaizdui – tai mūsų širdis.
„Savo širdį sunku atrasti, todėl mes remiamės į kitą, kuris turi tą širdį, – pasakoja Bo Haeng Sunimas, – katalikybėje tokia būtų Marija. Tris kartus nusilenkiu, kad būtų taika ir ramybė, kad mūsų meditacijos ir energija, kurios čia įgauname, padėtų žmones sutaikyti, o ne kiršintų.“
Toliau jis lenkiasi prie paveikslo, perteikiančio mirusiųjų dvasias. Tris kartus jis lenkiasi motinai ir tėvui dėkodamas už suteiktą gyvybę ir prašydamas jėgos visiems geriems darbams.
Sako jiems, jau mirusiems: „Nesijaudinkite, ačiū, kad gimiau, ačiū, kad suteikėte man kūną. O kūno energiją skirsiu geriems darbams ir padėsiu kitiems.“
Naktis su šamanais
Korėja yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kur iki šių dienų gyvas šamanizmas. Sunku pasakyti, kiek korėjiečių tiki šamanais, bet čia jų tikrai gausu. Prieš porą dešimtmečių valdžia sumanė juos suregistruoti. Paaiškėjo, kad tūkstančiui gyventojų tenka keturi šamanai, iš viso 200 tūkst.
Šamanai atlieka ritualus, kartais trunkančius porą dienų. Pasitaiko, kad net moderniausią IT įmonę šventina šamanas, atsinešęs tikrą kiaulės galvą.
Kartais šamaną pasikviečia šeima, kartais visas kaimas. Kai kas nori pasipasakoti akis į akį. Vienas nori pašventinti valtį, kitas – parduotuvę, o trečias susipainiojo jausmuose ir mintyse.
Reikia išvaryti ligą, liūdesį, piktąją dvasią. Ir šamanas pasitelkia gerąsias dangaus dvasias, kad žmogus gyventų ilgai, laimingai ir turtingai.
Tebeko kalnuose su šamanais praleidau keletą parų. Kopėme slidžiais akmenimis, mynėme pažliugusį kalnų taką. Šamanai dažnai sustodavo ir pasakojo apie meditacijų vaizdinius.
Aplinkui ūžavo kalno stichija, o maldininkai į ją nekreipė dėmesio. Jie išsitraukė sąsiuvinius ir švariais balsais giedojo emocingą maldą. Apeigų kulminacija – vandens ir vyno šventinimas. Išgėrėme po mažą gurkšnelį šventinto laukinių Korėjos vynuogių vyno, jame skendo lengvos snaigės.
Seule sutikau neseniai iš Lietuvos į Pietų Korėją atvykusią gyventi jauną psichologę Severiją Maldutytę. Ji sakė nepažįstanti korėjiečio, kuris nepažinotų bent vieno šamano. Jos vyro – tikro korėjiečio – šeima atvirto į krikščionybę, bet jo prosenelė buvo šamanė.
Severija sakė, kad krikščionio korėjiečio gyvenime šamanizmas egzistuoja kaip erezija, jie nei praktikuoja, nei kalba apie tai, tik persižegnoja ir šalinasi, nes Bažnyčia draudžia.
Tačiau tas, kuris netiki Viešpačiu ar Budos mokymu (nors budistai irgi šamanauja), dažnai patenka į šamanų aplinką.
Darbe – tai apeigos su kiaulės galvomis, o šeimose – motinos, lekiančios pas šamanus prašyti vaikams pinigų, laimės arba vaisingumo. Į prestižinį biurą tikros kiaulės galvos šiandien niekas nebetempia, tiesiog įjungia atvaizdą kompiuteryje.
Moterys vyrų kišenes tuština slapta, dažniausiai nė žodžio nepratardamos apie slaptus vizitus pas šamaną. Meluoja nemirksėdamos: kopūstų einu pirkti, nes kimčiai baigiasi.
