Tiek Švedijos, tiek Lietuvos švietimo sistemą kamuoja panašios problemos, bet daugelyje jų švedai sprendimus rado jau seniai.
Švedijos mokyklose patyčias patiria kelis kartus mažiau vaikų, o ir pensininkai nebijo įgyti naujų įgūdžių.
Bet iššūkiai išlieka. A.Ekström nuomone, labai svarbu daugiau jaunuolių paskatinti rinktis profesinį ugdymą, nes jis dažnai veda į specialybes, kurių tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje labai trūksta. O tiems, kurie nusprendė jau vyresniame amžiuje mokytis ko nors nauja, ministrė siūlo imti pavyzdį iš jos energingos 83-ejų motinos.
– Moksleiviai pastaruoju metu teigia kenčiantys nuo vis didėjančio krūvio, o mokytojai pastebi, kad klasėse mažėja disciplinos. Koks jūsų požiūris į šiuolaikinių moksleivių darbo krūvį? – „Lietuvos rytas“ paklausė ministrės.
– Mano nuomone, nėra jokio prieštaravimo tarp disciplinos ir tvarkos klasėje palaikymo bei leidimo vaikams būti tiesiog vaikais. Visiškai pritariu, kad vaikai turi turėti galimybę žaisti. Pavyzdžiui, Suomijoje, kuri žinoma dėl puikių moksleivių rezultatų, nuolat pabrėžiama, kad vaikai turi būti laimingi ir turėti laiko žaisti.
Žinoma, mokykloje labai svarbu užtikrinti, kad mokytojas yra lyderis, o mokiniai gali jaustis saugūs ir būti klasėje, kurioje lengva mokytis.
– Bet Švedija pastaruoju metu perpus sumažino privalomų egzaminų skaičių. Ar tai susiję su noru sumažinti mokinių naštą?
– Švedijoje privalomi švedų bei anglų kalbų ir matematikos egzaminai buvo laikomi ir pirmoje, ir paskutinėje gimnazijos klasėje.
Tačiau dabar mes atsisakome privalomų egzaminų pirmoje gimnazijos klasėje, nes manome, kad svarbiausi yra būtent paskutiniai mokslo metai, per kuriuos galima patikrinti, ką vaikai išmoko.
Priežastis labai paprasta: Švedijos mokytojai turi kur kas didesnį administracinio darbo krūvį nei kitų šalių mokytojai.
– Švedijoje prieš praėjusius mokslo metus trūko net 77 tūkst. mokytojų. Su panašia problema susiduria ir Lietuva. Kaip švedai kovoja su mokytojų trūkumu?
– Tai yra didžiausia Švedijos švietimo sistemos problema. Sistemos sėkmę lemia tik mokytojų sėkmė. Mums trūksta ne tik mokytojų, mums trūksta laimingų mokytojų.
Todėl turime įsiklausyti į jų lūkesčius. Ieškome būdų sumažinti jiems administracinio darbo krūvį, nes tai buvo pagrindinis prašymas.
Atlyginimai taip pat problema, bet Švedijos vyriausybė įsipareigojo kasmet skirti 300 mln. eurų didesniems mokytojų atlyginimams. Tai labai svarbu, bet reikia padaryti daug įvairių dalykų.
– O kaip dėl atmosferos klasėse? Mokinių tėvai dažnai nori aktyviai dalyvauti savo atžalų ugdymo procese ir taip kartais net sukelia papildomų bėdų mokytojams.
– Problemos mokykloje dažnai atspindi tai, kas negerai visuomenėje, nes mokykla – visuomenės veidrodis.
Manau, kad nuostabu, kai tėvai domisi vaikų mokslais, padeda jiems, palaiko, padeda atlikti namų darbus. Bet kai tėvai ima kištis į profesinę mokytojų sferą, turime problemų.
Tėvai turėtų gerbti mokytojus. Žinoma, kai vaikas turi problemų mokykloje, kiekvienas tėvas ar motina norės padėti jam, tačiau jie turi gerbti mokytojo profesionalumą.
Pedagogai to mokėsi universitete, jie žino dėstomo dalyko turinį ir tai, kaip spręsti iškylančias problemas su vaikais. Aš pati, kaip motina, labai stengiuosi pernelyg nesikišti į mokytojo sferą.
– Švedija giriama kaip viena geriausiai lyčių lygybę užtikrinančių valstybių. Kokių vaisių gali duoti nuo pat mažumės mokyklose skatinama lygybė?
– Labai dažnai atrodo, kad lyčių lygybės didinimas labiausiai padėtų mergaitėms, o ne berniukams. Mažai kas apie tai susimąsto, bet mokyklose daugiau lygybės reikštų tai, kad geresnius balus gautų berniukai.
Švedijoje mergaičių pažymiai kur kas geresni, nes jos daugiau mokosi, atlieka namų darbus. Sėkmės lydimos mergaitės įvaizdis toks ir yra – ji daug mokosi ir gauna gerus pažymius. Bet sėkmės lydimo berniuko įvaizdis kitoks – jis tingus, nedaro namų darbų, bet yra žavingas ir gudrus.
Manau, kad tai kenkia. Visi vaikai mokykloje turi stengtis.
Švedijoje pastebime labai daug naudos, kurią lyčių lygybė suteikia vyrams. Pavyzdžiui, vis daugiau švedų vyrų išeina vaiko priežiūros atostogų ir tai jiems suteikia labai daug džiaugsmo.
– Mokyklose susiduriama su patyčių problema. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje patyčias teigia patiriantys apie 28 proc. mokinių, o Švedijoje šis skaičius siekia vos 4–5 proc. Kas lėmė tokį skirtumą? Kaip Švedija dirba patyčių prevencijos srityje?
– Vos prieš keletą metų patyčias patiriančių vaikų skaičius Švedijoje buvo kur kas didesnis. Tai labai ilgo ir sudėtingo mokytojų, mokyklų vadovų ir moksleivių atstovų darbo rezultatas.
Manau, jog prie to daug prisidėjo ir griežtas įstatymas, nurodantis, kad mokykla turi reaguoti į visus pranešimus apie patyčias.
Švedijoje netgi pasitaikė bylų, kuriose buvę moksleiviai, iš kurių vaikystėje buvo tyčiojamasi, padavė į teismą savo mokyklas ir jiems buvo išmokėtos kompensacijos, nes jiems vaikystėje nebuvo suteikta tinkama pagalba.
Kova su patyčiomis – labai sunkus darbas, bet jis Švedijoje davė rezultatų.
Svarbu skirti tam jėgų, nes patyčios žeidžia ir tuos, kurie tyčiojasi, ir tuos, iš kurių tyčiojamasi.
Tiesa, nuolat turime kartoti tą patį darbą, su kiekviena į mokyklą atėjusių vaikų klase iš naujo mokytis užkirsti kelią patyčioms. Stengiamės kalbėti apie vertybes, apie tai, ką reiškia būti geru draugu, kaip tinkamai elgtis mokykloje, ką daryti matant patyčias.
– Švedijos visuomenė daugiatautė. Kaip jūsų šalis integruoja daugybės įvairių tautybių imigrantų vaikus švietimo įstaigose?
– Prieš 50–100 metų Švedija buvo emigrantų šalis, labai daug žmonių išvyko į JAV.
Tačiau dabar jau daug metų esame imigrantus priimanti šalis.
Turime daug patirties, todėl ir Švedijos mokyklos yra puikiai prisitaikiusios priimti užsieniečius.
Imigrantų vaikai pradeda nuo įvadinio kurso, bet labai greitai yra įtraukiami mokytis kartu su visais bendraklasiais.
Pradedama nuo praktinių dalykų – dailės, technologijų, kūno kultūros, tada pamažu, kai išmoksta švedų kalbą, vaikas pradeda lankyti biologijos, chemijos, geografijos pamokas.
Labai svarbu, kad mokytojas suprastų, ką moka vaikas, net jeigu jis ir nekalba švediškai.
Pavyzdžiui, jei keturiolikmetis iš Lietuvos pradėtų mokytis Švedijos mokykloje, jis jau turėtų neblogus chemijos pagrindus. Bet kaip jam tai įrodyti, jeigu visi jo išmokti terminai lietuviški?
Jeigu mokytojai nesupranta, ką geba vaikas, jie dėstys per lengvą kursą, o vaikui ne tik bus nuobodu, bet ir nenaudinga – jis netobulės taip greitai, kaip galėtų.
– Lietuvoje daug daugiau jaunuolių renkasi universitetinį nei profesinį ugdymą. Kokia situacija Švedijoje? Kaip jūsų šalis pritraukia daugiau žmonių rinktis profesines mokyklas?
– Mes irgi turime mažai profesinį ugdymą pasirenkančių jaunuolių, o tai sukuria ir kitą problemą: profesinėse mokyklose mokoma tų specialybių, kurių dabar Švedijoje labiausiai trūksta.
Kad kuo daugiau jaunuolių rinktųsi profesinį ugdymą, pirmiausia reikia susitelkti į mokymo kokybę.
Antra, reikia, kad jaunuoliai suprastų, jog profesinis ugdymas padeda atrasti geras specialybes, kurios yra vertinamos darbo rinkoje, turi perspektyvų, yra neblogai apmokamos ir leidžia dirbti įvairiose šalyse.
Be to, jaunuoliai visuomet nori laisvės, todėl profesinis ugdymas negali tapti aklaviete. Jis turi suteikti kuo daugiau galimybių ir leisti ateityje rinktis kuo įvairesnį kelią – tęsti studijas, dirbti arba pradėti verslą.
– Pastebima, kad vis daugiau universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių Lietuvoje grįžta į profesines mokyklas. Kaip paaiškinti šį pokytį?
– Laikai, kai įgijus vieną profesiją buvo galima įsidarbinti ir likti vienoje darbovietėje iki pensijos, jau praeityje. Dauguma mūsų turi vėl mokytis iš naujo.
Gyvename laikais, kai technologinė pažanga labai greita, todėl natūralu, kad senos profesijos turi užleisti vietą naujoms.
O kad įgytum naują profesiją, reikia mokytis.
Tad labai teigiamai vertinu tai, kad žmonės renkasi naujas profesijas, mokydamiesi sukuria sau naujų galimybių.
Persikvalifikavimą turi skatinti ir kolektyvinės sutartys tarp profsąjungų ir darbdavių, o besimokantiems turi būti užtikrintos socialinės garantijos. Tai labai svarbi šiaurietiško modelio dalis.
Pensija netrukdo mokytis programuoti
Studijas vėlyvame amžiuje, arba vadinamuosius Trečiojo amžiaus universitetus, renkasi ir Švedijos pensininkai. Ministrė A.Ekström geriausiu tokio energingo pasiryžimo pavyzdžiu laiko savo motiną.
„Jai 83-eji ir ji dabar lanko atvirus Stanfordo universiteto programavimo kursus. Ji niekada nebuvo akademinio pasaulio žmogus, nėra baigusi universiteto. Bet jos vietinė biblioteka Stokholme bendradarbiauja su Švedijos technikos universitetu, o pastarasis – su Stanfordo universitetu Kalifornijoje.
Galima klausti, kam 83 metų moteriai Stokholme reikalingas programavimas, bet jai tai atrodo savaime suprantama. Ji labai aktyviai naudojasi internetu, turi savo „Twitter“, „Facebook“ ir „Instagram“ paskyras, moko kitus pensininkus naudotis internetu“, – pasakojo politikė.
Anot ministrės, mokytis naujų technologijų niekada nėra vėlu, nes naudojimasis socialiniais tinklais padeda bendrauti ir su anūkais: „Kai buvau jauna, močiutėms siunčiau atvirukus, bet dabar vaikai to nebedaro, jie sėdi „Facebook“.
Todėl jei norite užmegzti glaudesnį ryšį su jaunesniąja karta, reikia pasinaudoti švietimo teikiamomis galimybėmis – taip tikrai galite tapti laimingesni.“
Trečiojo amžiaus universitetai yra tarptautinis judėjimas, skatinantis mokytis pensinio amžiaus žmones. Lietuvoje veikia daugiau nei 50 Trečiojo amžiaus universitetų, kuriuose senjorai gali mokytis kalbų, dirbti kompiuteriu ir kitų universitetuose įprastų dalykų. Norą mokytis Vilniuje veikiančiame Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitete kasmet pareiškia apie 500 žmonių.
