Vienas ryškiausių momentų bet kokiame spektaklyje būna garsus juokas. Kai vieną stingdantį sausio vakarą Vachtangovo teatre Maskvoje tas momentas pribręsta per R.Tumino režisuotą „Nusišypsok mums, Viešpatie“, jis suskamba netikėtai.
Pjesės juokdarys pasako tradicinių žydiškų anekdotų trio, užbaigdamas šmaikščia replika:
„Ką jūs manote apie valdžią?“
„Tą patį, ką apie savo žmoną, – nuskamba atsakymas. – Valdžią myliu. Valdžios bijau.“
Pauzė prieš kulminaciją: „Aš noriu kitos valdžios.“
Visas teatras krinta iš juoko. Tiek tos Maskvos, esą sukaustytos politinio humoro stokos, rašo Viv Groskop.
Britų leidinio „Financial Times“ korespondentė V.Groskop aplankė R.Tumino spektaklį Maskvoje ir mėgino išsiaiškinti, kaip dirba menininkai politinės priespaudos sąlygomis ir kaip padėtį suvokia paprasti rusai.
Tekste – jos įspūdžiai apie meno ir politikos santykį Vladimiro Putino vadovaujamoje Rusijoje.
Juokinga ar tragiška?
„Jei skaitai naujienas už Rusijos ribų, gali pamanyti, kad bet koks politinis juokas Maskvoje nebūtų praleistas. Kad teatrų repertuaruose turėtų mirgėti monospektakliai, liaupsinantys prezidento V.Putino didybę, – taip nėra.
Rusijoje, nepaisant jos trūkumų, teatras vis dar kažką reiškia. Maskvos teatrų repertuarai pilni prieštaringų ir įdomių pasirinkimų, o geresnio bilietų pardavimo seniai nėra buvę. Kaip sako Vachtangovo teatro prodiuserė Oksana Nemčiuk, „menas yra svarbi nacionalinio mentaliteto dalis. Jis yra tikresnis nei tai, ką matote žiniose.“
Iki Rusijos prezidento rinkimų liko vos kelios savaitės. Donaldo Trumpo sąsajų su Rusija tyrimas kasdien tampa vis labiau „dostojevskiškas“. Tikrai nėra buvę svarbesnio meto suvokti, kas priverčia rusus juoktis ir verkti.
Pažiūrėjus į Rusijos kultūrą paviršutiniškai dažnai sunku suprasti, kas V.Putino vadovaujamai tautai juokinga, o kas – tragiška.
Sausį britų komedija „Stalino mirtis“, režisuota Armando Iannucci, Rusijoje buvo uždrausta. Viena politikė, vardu Jelena Drapeko, per televizijos kanalą RBK pareiškė, kad „gyvenime nėra mačiusi nieko šlykštesnio“.
O pernai vienas Rusijos kino teatrų tinklas atšaukė epinio filmo „Matilda“ rodymą, kuriame dramatiškai pasakojamas paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II ir jo meilužės balerinos romanas.
Filmą net lydėjo protestai, inicijuoti grupės, pasivadinusios „Krikščionių valstybė, Šventoji Rusija“.
Kas tuo buvo pasakyta? Tu negali kritikuoti Stalino. Tu negali kritikuoti caro. Netgi norėdamas tokių dalykų neprimanysi.
Kuria susidorojimų fone
Naujienos teatro pasaulyje atrodo ne mažiau baugios. Kino ir teatro režisierius ir progresyvaus Gogolio centro vadovas Kirilas Serebrenikovas nuo praėjusio rugpjūčio yra namų arešte, nes apkaltintas, kad esą pasisavino daugiau nei milijoną eurų iš valstybės biudžeto.
Paskui Didžiajame teatre buvo atšaukta baleto apie garsųjį balerūną Rudolfą Nurejevą – šokėją, kuris neslėpė savo homoseksualumo, premjera. Spektaklis atšauktas, kai iki premjeros tebuvo likusios trys dienos.
Kai galų gale po penkių mėnesio premjera įvyko, K.Serebrenikovas joje dalyvauti negalėjo.
Opozicijos kanalas „Dožd“ pranešė, kad dėl šio režisieriaus filmo „Studentas“ skundėsi šventikas, atliekantis V.Putino dvasinio patarėjo vaidmenį. Aišku, oficialiai tai buvo paneigta.
Bet galima įsivaizduoti, kaip tokiame įkaitusiame kultūriniame pasaulyje suskamba Vachtangovo teatro „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – spektaklis, pilnas juodojo humoro, dviprasmybių ir alegorijų.
Simboliai – universalūs
Maskvoje spektaklis yra repertuare nuo 2013-ųjų, o šią savaitę ši XX a. pradžios Lietuvos žydų istorija atkeliauja gastrolių į Barbikano teatrą Londone.
Šis spektaklis pasakoja akmenskaldžio Efraimo istoriją. Jis nukeliauja iš savo štetlo į Lietuvos sostinę Vilnių ieškodamas sūnaus, kurio laukia teismas dėl pasikėsinimo nužudyti generalgubernatorių. Pakeliui jis prikalbina prisidėti kelis bendražygius, ir jie visi susiduria su pavojais, kurie tapo pranašiškais ženklais, kas žydų laukia ateityje.
Taip, veiksmas gana nuožmus, bet jame netrūksta ir juokų.
Svarbiausius laido juokdarys ir žmogus-ožka – taip, Rusijos teatras genialiai sugeba kvailioti.
Kai kurios „Nusišypsok mums, Viešpatie“ eilutės nėra tokios nekaltos: „Mintys buvo pakeistos kulkomis“, „Jau geriau būtume gyvuliai – jie mažiau kenčia“.
Bet prodiuserė O.Nemčiuk sako, kad Rusijos žiūrovai pjesės temas interpretuoja bendrai: „Mums tai yra pasakojimas apie žmoniškumą ir tėvystę. Simboliai yra universalūs.“
Į antrą planą nustumta ir kita įdomi detalė: pjesė adaptuota pagal du Lietuvos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romanus.
Spektaklį režisavo taip pat lietuvis – R.Tuminas. Viskas apie šį spektaklį yra lietuviška, o jo prodiuserė – ukrainietė.
Rado vietos priešpriešai
Šiandienos Maskvoje, kur vis dar sustabdyti skrydžiai į Kijevą, spektaklis apie buvusią sovietų respubliką, režisuotas žmogaus, kuris yra būtent iš ten, yra įdomus pasirinkimas.
2004-aisiais Lietuva labai sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą. Nepamirškime, kad vien mintis, jog Ukraina gali padaryti tą patį, ką padarė Lietuva, Rusijai kelia galvos skausmą.
Oficialus politinis naratyvas kalba apie gana komplikuotus Lietuvos ir Rusijos santykius: sausio mėnesį šios šalies Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Sacharova užsipuolė Lietuvos politikus, kad jie ketina „suvesti istorines sąskaitas su Rusija“.
Pridėkime dar tą faktą, kad Lietuvos valdžia turi juodąjį sąrašą, kuriame įrašyti 49 rusai, įtariami žmogaus teisių pažeidimais, korupcija arba pinigų plovimu.
Šis įstatymas sumodeliuotas pagal JAV 2012-ųjų Magnitskio sąrašą, kuris draudžia Rusijos pareigūnams, įtariamiems žmogaus teisių pažeidimu, įvažiuoti į JAV.
Šiame kontekste šis spektaklis yra simbolis kažko, ką sunku suvokti už Rusijos ribų: erdvės bendradarbiavimui ir požiūrių įvairovei yra daugiau, nei būtų galima manyti.
Aišku, būtų neįtikėtina, jei dabar teatras Maskvoje pastatytų spektaklį apie Ukrainos nepriklausomybę. Bet prieštaringas, sudėtingas ir kažkiek politiškas spektaklis nėra toks tabu, kaip gali atrodyti.
Pakenčia ne viską
Maskvoje scena nėra vieta disidentams, bet čia ir nesilankstoma viršūnėms. Čia reguliariai statomi Michaelo Frayno ir Tomo Stoppardo kūriniai.
Dabar Maskvos meniniame akademiniame teatre rodomas miuziklas „Puikybė ir prietarai“, politinė satyra pagal „Brolius Karamazovus“ ir sceninė Woody Alleno „Vyrų ir žmonų“ versija.
„Satyrikono“ teatre – „Otelas“, rusiška „Pigmaliono“ interpretacija, pavadinta „London Show“, o Didžiojo sovietų teatro aktoriaus Arkadijaus Raikino sūnus Konstantinas Raikinas adaptavo Fiodoro Dostojevskio „Užrašus iš pogrindžio“.
Taip, akcentuojama Rusijos praeitis ir istorija, bet paliekama vietos ir prieštaroms bei politinėms užuominoms.
2016-aisiais tas pats K.Raikinas žmogaus teisių organizacijos „PEN America“ renginyje rėžė bekompromisę kalbą, kurioje paminėjo „šlykščią ataką prieš kūrybinę laisvę“ Rusijoje.
Įmanoma taip kalbėti ir toliau dirbti. Ir vis dėlto daug kas įsitikinęs, kad Didžiojo teatro premjera apie R.Nurejevą buvo nukelta dėl 2013-ųjų įstatymo, kuris draudžia „homoseksualumo propagavimą“.
Mat spektaklyje pasistengta nevengti jokių gerai žinomų detalių iš R.Nurejevo biografijos, apie jo homoseksualumą taip pat.
Be to, nedidelis skandalas kilo dėl to, kad scenoje iškeltas milžiniškas Richardo Avedono nufotografuotas šokėjo portretas, kuriame pirmame plane – visos jo vyriškos grožybės. Tai truko viso labo keletą sekundžių.
Baleto premjeroje praėjusį gruodį pasirodė dar vienas priminimas apie sudėtingas rusų darbo su menu sąlygas.
Buvęs Didžiojo teatro vadovas Sergejus Filinas pasirodė su juodais akiniais. Jis regėjimo neteko per ataką rūgštimi 2013-aisiais.
Į premjerą susirinko visas Maskvos kultūros ir politikos elitas. Žmonės atsistoję kėlė ovacijas 15 minučių. Bet V.Putino ten nebuvo – pasirodo, jis nėra teatro mėgėjas.
Rusų kultūros brangakmenis
Ciniškam vakariečiui sunku suprasti, koks visada svarbus rusams buvo teatras. Ir vis dar yra. 2018-aisiais ši sritis klesti.
Kaip ir dauguma kitų Maskvos teatrų, Vachtangovo teatras parduoda 97 proc. bilietų į visus šimtą spektaklių, kurie rodomi kiekvieną mėnesį šešiose scenose.
Per „Nusišypsok mums, Viešpatie“ jaunos socialinių tinklų žvaigždės išsirikiavo eilėje teatro fojė, kad pasidarytų asmenukes su aktorių portretais – ne su aktoriais, o su jų nuotraukomis.
Kai kurie žiūrovai akivaizdžiai atrodė pasiturintys ir neišsiskirtų tarp Paryžiaus ar Niujorko teatralų, bet čia sklandė ir sovietinė dvasia.
Puoštis einant į teatrą nelaikoma senamadiška ar apgailėtina, net sąmoningai persistengiant.
Apžiūrinėjau vyrą, kuris labai priminė Lecho Walęsos aštuntojo dešimtmečio kabareto versiją su visais jūrų vėplio ūsais, alyviniais klostuotais marškiniais ir violetiniu aksomo kostiumu bei priderinta varlyte. Jis vaišinosi sumuštiniu su ikrais. Tai – žiūrovai, atstovaujantys augančiai Rusijos vidurinei klasei.
Maskvoje, kur vidutinis valstybės tarnautojas, statistikos agentūros „Rosstat“ duomenimis, uždirba 113,4 tūkst. rublių (1,6 tūkst. eurų) per mėnesį, bilietas į teatrą kainuoja nuo 100 iki 7000 rublių (1,4 ir 10,2 euro).
Jaučia savicenzūros būtinybę
Kai susitikau su Vachtangovo teatro generaliniu direktoriumi Kirilu Kroku jo kabinete, kur buvo rusiškų saldainių ir espreso kavos, kurią jis išdidžiai aparatu pagamino pats, jis atviravo apie tai, kaip šis teatras veikia.
Anot K.Kroko, apie 6,8 mln. eurų Vachtangovo teatro kasmetinių pajamų sudaro lėšos už bilietus. 5,7 mln. eurų atkeliauja iš valstybės biudžeto.
Paklaustas apie politinį kišimąsi jis atsakė iš karto: „Vadovauja kultūros ministras. Bet mes nevaržomai galime statyti ką tiktai norime.“
Praėjusį mėnesį „The Moscow Times“ kultūros kritikas Jurijus Saprykinas padarė išvadą, kad „kultūros žmonės jaučia savicenzūros būtinybę“, ir paminėjo „naują konfliktą tarp Rusijos valdžios ir kūrybinio elito“.
Jis pridūrė, kad taisyklės yra miglotos, bet pasekmės dėl jų nesilaikymo – ne.
Kai dirbi tokioje aplinkoje, savicenzūra neišvengiama.
Paklausiau apie tai teisininko ir teatro gerbėjo, Puškino namų Londone valdybos pirmininko Sergejaus Ostrovskio.
Jis sutiko, kad, išskyrus retus atvejus, Maskvos teatro pasaulis nenori kelti bangų. Jis nemano, kad politinės provokacijos yra teatro darbas.
Labiau norisi statyti spektaklius, kurie žavi publiką. O tai reiškia – nieko prieštaringo.
„Taip, tai galima vadinti savicenzūra arba interesų konfliktu, – sakė S.Ostrovskis. – Bet netgi liberalių pažiūrų teatrai daugiausia finansuojami valstybės.
Be to, yra daug agresyvių grupuočių – religinių, politinių ir t. t., kurios teatrą laiko gana svarbiu ir į jį nukreipia savo veiklą, dažnai ir pyktį.“
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ trupė ramiai pakyla aukščiau visų šių reikalų, demonstruodama įspūdingą juokinimo meistriškumą, mėgaudamasi minios pripažinimu ir įkūnydama Vachtangovo teatro skelbiamą misiją – „nagrinėti sudėtingus moralės klausimus“ ir „išbudinti žiūrovų šiltus žmogiškus jausmus“.
Aktorius ir režisierius Jevgenijus Vachtangovas, įkūręs šį teatrą 1920 metais, dabar didžiuotųsi.
Jo moto? „Savybė, kurią turi išsiugdyti aktorius, yra drąsa.“
Šiais sudėtingais laikais tai turėtų praversti.“
