Šventajame Jeruzalės mieste įvairius tikėjimus išpažįstantiems vyrams barzda yra svarbus simbolis, kuris parodo atsidavimą Dievui ir sąsają su istorija, buvusiomis tikinčiųjų kartomis.
Daugumoje bendruomenių ant veido auginami plaukai atskleidžia socialinius papročius, kartais net politines pažiūras, bet dažniausiai – atsidavimą Dievui.
Tai ypač matyti vaikščiojant po Jeruzalės senamiestį. Čia žydų ultraortodoksai, krikščionių dvasininkai ir pamaldūs musulmonai nuolatos zuja po vienas svarbiausių pasaulyje religinių vietų ir drąsiai demonstruoja milžiniškas barzdas.
Barzdočius – geras vyras
Jeruzalėje gyvenančiam ir dirbančiam 40-mečiam Eitanui Pressui barzdos auginimas yra dvasinė kelionė, kuri įkūnija senovines žydų paslaptis ir meta iššūkį modernioms vyriškumo interpretacijoms.
E.Pressas įkūrė įmonę „Aleph Male“, kuri pardavinėja balzamą barzdai. Verslininkas aiškino, kad įmonės pavadinimas nėra atsitiktinis.
Pasak E.Presso, sukuriamas svarbus žodžių žaismas: pirmosios hebrajų abėcėlės raidė „aleph“ reiškia žydiškas vertybes, kurios radikaliai skiriasi nuo vadinamojo alfa patino („Alpha Male“), moderniais laikais siejamo su barzda, gyvenimo būdo.
„Negalvokite apie vyrą, kuris stovi pačioje piramidės viršūnėje, – verčiau įsivaizduokite vyrą, kuris iškelia savo brolius į aukštumas.
Kai vyras augina barzdą, jam pridera su pasauliu elgtis geriau, jautriau, jį labiau užjausti.
Mat dabar vyras ant savo veido nešioja dangišką ypatybę“, – aiškino didžiulę raudoną barzdą auginantis E.Pressas.
Įkvepia religinės šventės
Viename tarp turistų ir vietinių gyventojų populiariame Jeruzalės turguje savo įmonę „Aleph Male“ įkūręs E.Pressas tvirtino, kad jis gamina unikalius balzamus barzdai, kurių aromatus sukurti jį įkvepia žydų festivaliai, ritualai ir tradicijos.
Pavyzdžiui, vienas balzamas yra prisotintas citrusinių vaisių kvapų, kurie primena savaitę trunkantį žydų festivalį Sukotą. Per šią šventę minimas egzodas – žydų klajonės po dykumą.
Sukoto ceremonijose naudojamos mirtų šakos ir į citriną panašūs vaisiai etrogai: šiuos ceremoninius atributus E.Pressas naudoja gamindamas balzamą barzdai.
Dar vieną balzamą E.Pressas gamina iš cinamono ir gvazdikėlių – prieskonių, kurie naudojami per palaiminimą (havdalą). Tai ritualas, kuriuo užbaigiamas šabas ir pradedama kiekviena nauja savaitė.
Seka protėvių pėdomis
„Žydiška barzdų kultūra tiesiogine to žodžio prasme yra tūkstančių metų senumo.
Mozė augino barzdą. Karalius Dovydas augino barzdą. Paprotys žydams tepti savo plaukus ir barzdą šventu aliejumi aprašomas Biblijoje“, – sakė E.Pressas.
Paprotys, kaip tikintiesiems žydams augintis barzdą, kilęs iš Biblijoje esančios Kunigų knygos. Joje draudžiama „naikinti“ barzdos kraštus ir neleidžiama skustis ašmenimis.
Nors žydų įstatymai leidžia naudoti elektrinius skustuvus, kai kurių sektų nariai iš viso nesiskuta ir netrumpina barzdos.
Hebrajų universiteto profesorius, barzdų ekspertas Michaelis Silberis teigė, kad kai kurios ultraortodoksų bendruomenės, kurios savaip interpretuoja religinius žydų tekstus, laiko ant smakro auginamus plaukus tokiais dangiškais, kad vyrams draudžiama net šukuotis barzdą. Mat bijoma, kad šukos išpešios barzdos plaukus.
Kartais tie plaukai, kurie savaime iškrinta iš barzdos, pagarbiai laikomi maldaknygėse, neišmetami.
Anot M.Silberio, tikintieji mano, kad barzdos auginimas yra kelias į dangiškumą ir sujungia juos su Dievu.
Vėl tapo populiarios
Vakarų Krante esančio Nabluso miesto imamas ir islamo tyrėjas Zuheiras Dubai teigė, kad ir musulmonai barzdas augina dėl religinių sumetimų, o ūsai labiau siejami su mada ir populiariąja kultūra.
Pasak jo, kai kurie musulmonai augina ūsus, kad būtų panašūs į galingus lyderius, pavyzdžiui, į buvusį Irako diktatorių Saddamą Husseiną.
Z.Dubai taip pat teigė, kad ūsai tapo labai svarbia kultūros dalimi. Antai kai kuriuose autokratiniuose Vidurinių Rytų režimuose kaliniams nuskutami ūsai, kad jie jaustųsi sugėdinti ir pažeminti.
Tuo metu Sirijoje, Jordanijoje ir Libane kai kurie vyrai, norintys įtikinti kitus, prisiekia savo ūsais ir juos priliečia ranka.
Musulmonų barzdų tradicijos susiformavo dar VII a., kai pranašas Mahometas ragino savo sekėjus jas auginti kuo didesnes ir „kaip nuolankumo ženklą patrumpinti ūsus“.
Barzdos musulmoniškose šalyse vėl tapo populiarios maždaug prieš 30 metų, kai vėl iškilo politinis islamas.
Jėzus irgi turėjo barzdą
Ilgose Jeruzalės senamiesčio gatvėse su vešliomis barzdomis galima pamatyti vaikščiojančius ne tik žydus ir musulmonus, bet ir krikščionis.
Jiems barzda yra ženklas, kad jie yra atsidavę Dievui, be to, tai būdas pagerbti Jėzų Kristų, kuris tradiciškai vaizduojamas su barzda.
Jeruzalėje barzda šiomis dienomis yra ne tik tikėjimo stiprumo ir atsidavimo Dievui, bet ir politinių pažiūrų ženklas.
„Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje religija pradėjo pintis su politikos kryptimis. Barzda paplito tarp labiau dešiniąsias pažiūras išpažįstančių, religiją gerbiančių žydų ir musulmonų“, – aiškino Hebrajų universiteto profesorius M.Silberis.
Auginti barzdą – iššūkis
Tiesa, toli gražu ne visi Izraelyje gyvenantys vyrai barzdą augina dėl tokių kilnių ir dvasingų priežasčių. Kai kuriems jų paprasčiausiai patinka, kaip jie atrodo su barzda.
Vis dėlto Holono mieste dirbantis kirpėjas Talas Johnsonas perspėjo – auginti barzdą, net vien tik dėl grožio, o ne dėl Dievo, tikrai nėra taip lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
„Neįmanoma normaliai valgyti. Yra daugybė produktų ar patiekalų, kuriuos barzdočiams valgyti yra tikra tragedija – pavyzdžiui, humusas arba skysti kepti kiaušiniai. Katastrofa! Iškart po to reikia plauti barzdą, o tai daryti labai sudėtinga. Valgyti sriubą turint ilgą barzdą siaubinga“, – juokėsi T.Johnsonas.
Tuo metu Jeruzalėje apsilankęs amerikietis Heath Loftisas nurodė labai asmenišką priežastį, kodėl augina barzdą.
„Užsiauginau barzdą, kai išėjau iš jūrų pėstininkų. Mes ten visada privalėjome nusiskusti. Todėl barzdą auginu, nes dabar esu laisvas ir galiu pasirinkti tai daryti. Be to, tai būdas su pagarba prisiminti visą tą laiką, kurį praleidau su pėstininkais“, – sakė H.Loftisas.
