Priešrinkiminė Maskva pasitiko gausia šlapdriba, plikšala ir didmiesčiui būdingu abejingumu.
Stiuardesė mus pasveikino atvykus į „miestą didvyrį Maskvą, kuriame šilta – nulis laipsnių“, tačiau pusnimis nuklota sostinė šiluma nedvelkė.
Kaip ir tarsi nieko nematančios daugelio maskviečių akys, įsistebeilijusios į vieną tašką ar nudelbtos į rankose gniaužiamus mobiliuosius.
„Tai diagnozė. Aš tai vadinu taškalige“, – kiek vėliau apie šį į akis krintantį didmiesčio gyventojų sindromą su šypsena pasakojo Rusijoje jau beveik dešimtmetį gyvenanti lietuvaitė Sandra Karmazinskaja.
Iš Klaipėdos pas vyrą krepšininką atvykusi jauna moteris pasakojo, kad iš karto prisijaukino Rusijos sostinę, o štai į svečius iš Lietuvos atvykusią jos seserį šis didmiestis slėgė.
„Ji prisipažino pasijutusi mažu didelio miesto sraigteliu – dideli statiniai, atstumai ir žmonių gausa ne tik džiugino, bet ir išvargino“, – juokėsi Sandra.
Politika visai nejaudina
Su Sandra susitikome Maskvos centre. Aukštaūgė, šviesiaplaukė moteris iš karto išsiskyrė iš pilkos minios.
Jau pokalbio pradžioje pradėjo aiškėti, kad moteris gyvena kitaip nei daugelis nuo ryto iki vakaro dangoraižių biuruose dirbančių gyventojų.
Ji gali laiką skirti šeimai ir pomėgiams, lydėti dvylikametę dukrą ir aštuonmetį sūnų į privačius būrelius, naudotis privačių medicinos įstaigų paslaugomis, lankytis sporto klube.
Nors pati Sandra apie gyvenimą Maskvoje, viename brangiausių pasaulio miestų, stengėsi kalbėti kukliai, ji prasitarė, kad sutuoktinio, žinomos vaikų krepšinio komandos „Wolves“ trenerio, atlyginimas šeimai užtikrina stabilias pajamas.
Rusijos prezidento rinkimai ir dėl to kylančios diskusijos Sandros nejaudina. Ji – Lietuvos pilietė, todėl balsavimo teisės Rusijoje neturi.
O štai sutuoktinis tradiciškai dalyvaus rinkimuose, tačiau apie tai, kokį kandidatą jis pasirinks, namuose nekalbama.
„Manau, jog tie rinkimai eis ir praeis. Kaip ir ankstesniais kartais“,– svarstė Maskvoje gyvenusi, bet dabar jos priemiestyje įsikūrusi klaipėdietė.
Pašnekovės veidas surimtėjo, kai pokalbis pakrypo apie dabartinius Lietuvos ir Rusijos santykius: „Kai apie tai kalbuosi su rusais, jie sako, kad sunku suprasti, kodėl lietuviai jų taip nemėgsta. O juk iš tiesų taip nėra – mano bičiulės iš Rusijos buvo sužavėtos atostogomis Lietuvos pajūryje ir lietuvių nuoširdumu. Nuo didžiosios politikos labiausiai kenčia paprasti žmonės.“
Maskva ir cepelinai
Jos akimis, per tą laiką, kurį ji praleido Rusijoje, Maskva ir jos žmonės akivaizdžiai pasikeitė.
„Dabar tai sutvarkytas, išpuoštas, išpuoselėtas miestas. Neliko baisių kioskų, reklaminių stendų. Šaligatviai, alėjos iškloti vienodomis plytelėmis.
Kai vasarą išvykau į Lietuvą, čia vyko visokie remontai. Miestas skendėjo dūmuose ir dulkėse. Grįžau rugsėjį ir žagtelėjau. Atsirado naujų erdvių, visas centras sutvarkytas.
Taip gražu, nebeliko tokio šabakštyno. Man tai – Europa“, – emocijų neslėpė Sandra. Moteris nesiryžo spėlioti, kaip keitėsi maskviečių gyvenimas per pastarąjį dešimtmetį.
Jos aplinkos žmonės, su kuriais nuolat bendrauja, yra jaunesnės kartos ir gyvenimu bei pajamomis nesiskundžia.
Rusijoje apsigyvenusi moteris atvira – tiek ji, tiek vaikai jaučia nuolatinę Lietuvos trauką.
Kiekvieną vasarą šeima praleidžia Klaipėdoje, dabar – ir Vilniuje, kur įsikūrė motina ir sesuo.
„Vilnius be galo gražus miestas. Žavi savo dvasia, vidine jėga, gyvybe.
Žinote, ką aš darau vos tik atskridusi į Lietuvą? Nors lėktuvas leidžiasi 23 valandą, sėdu į mašiną ir iškart su lagaminais važiuoju į Senamiestį – į „Amatininkų užeigą“ valgyti cepelinų“, – kvatojosi temperamentingoji Sandra.
Vieno žmogaus rinkimai
Bet ne visiems Maskvoje taip linksma. Rusijoje liūdnai juokaujama: mūsų šalyje negalima pasirinkti tėvų, lyties ir prezidento.
Būtent tokios nuomonės ir jaunas, inteligentiškas taksistas Igoris. Laviruodamas prabangių automobilių užkimštame Tverės bulvare jis pats pradėjo pokalbį. Igoriui buvo smalsu, kokias Maskvos vietas norime pamatyti.
„Raudonoji aikštė, Arbatas? Ir ko jūs ten visi veržiatės? Maskva turi tiek nuostabių vietų“, – ir vardijo, ką vertėtų pamatyti.
Smalsavome, kodėl Maskvoje visiškai nėra požymių, kad netrukus – rinkimai. Šalies sostinėje beveik nematyti jokios rinkimų agitacijos.
„Taigi užtenka televizijos, visas veiksmas vyksta ten, – tarstelėjo Igoris. – Ir kokie čia rinkimai? Jei jie tikrai vyktų, dalyvaučiau, bet čia juk vieno žmogaus rinkimai. Ir apskritai neįdomi man ta politika. Tiesą sakant, net nežinau, kas jūsų prezidentas.“
Tačiau atsisveikinant jis nustebino: „Klausiausi, kaip jūs kalbatės. Graži ta jūsų kalba. Visada maniau, kad ji panaši į mūsiškę, tačiau dabar ji skamba visai neslaviškai.“
„Ir šypsotės jūs ne maskvietiškai. Nuoširdžiai“, – mestelėjo komplimentą jau nuvažiuodamas.
„Maybach“ ir vargo vakarienė
Šiandieninė Maskva – daugialypė. Sakoma, kad rytais ji atrodo kaip oligarchija, po vidurdienio demokratija, per pietus monarchija, o vakare jau totalitarinė valstybė.
Rytais į jos gatves pasipila žmonių masė, kurią rusai iki šiol dar vadina senuoju proletariato vardu. Vėliau – viltį su geresne ateitimi siejantis jaunimas, o vakare požeminius metro užlieja į miesto pakraščiuose stūksančius beveidžius daugiabučius skubanti nuvargusių žmonių minia.
Maskva – vienas brangiausių miestų pasaulyje, kur skurdas ir prabanga tiesiog bado akis.
Požeminėse perėjose, metro prieigose – begalė elgetaujančiųjų. Tuo metu gatves raižo brangiausi automobiliai.
Iš milijonus kainuojančių „Maybach“ prie restoranų bei teatrų lipa žemę kailiniais šluojančios damos ir jų palydovai.
Daliai šių žmonių, kurie kapitalą susikrovė valdant V.Putinui, valdžios pokyčiai – ne į naudą. Jiems dabar gera ir patogu.
O kitiems, ne tokiems patenkintiems, pažeriama rinkimų pažadų dozė.
Sakoma, kad nuo gegužės minimali alga bus didinama 2 tūkst. rublių. Dabar ji sieks kiek daugiau negu 11 tūkstančių rublių (155 eurus).
Vidutinis atlyginimas čia – apie 17 tūkst. rublių (240 eurų), o Rusijos pakraščiuose bei jos valdomose Kaukazo teritorijose, kur „Lietuvos ryto“ žurnalistės lankėsi šią savaitę, nesiekia ir 15 tūkst. rublių (211 eurų).
Rinkimai – čečėniški
„Brangūs piliečiai, kviečiame aktyviai dalyvauti Rusijos prezidento rinkimuose!“ – toks priminimas nuskambėjo į Čečėnijos sostinę Grozną skrendančiame lėktuve.
Nors nuo panašių raginimų susilaikoma per tarptautinius skrydžius, visuose Rusijos sostinės oro uostuose kabo plakatai, informuojantys, kad balsą rinkimuose piliečiai gali atiduoti ir oro uosto terminale.
Tolimajame Grozne nė iš tolo nekvepia aršia kandidatų kova dėl prezidento posto, o vieninteliai politikų atvaizdai, kuriuos galima išvysti mieste, – tai respublikos lyderio Ramzano Kadyrovo, jo nužudyto tėvo Achmado Kadyrovo ir prezidento V.Putino.
Net ir rinkimų išvakarėse, kai kandidatų plakatais, regis, turėtų būti nukabinėtos visos tvoros, pasidairius po Grozno centrą akivaizdu, kas čia tikrasis prezidentas.
Be kelių nedidelių viešai iškabintų raginimų aktyviai dalyvauti rinkimuose, į akis krinta ant daugiaaukščio pastato sienos pakabintas milžiniškas plakatas, kuriame sportine apranga vilkintis R.Kadyrovas pozuoja su dviem mokyklinio amžiaus vaikais.
Plakatas nesusijęs su rinkimais – jis skirtas vietiniams priminti, koks rūpestingas yra jų lyderis.
Ne paslaptis, kad R.Kadyrovui V.Putino pergalė prezidento rinkimuose reikš ramų tolesnį jo viešpatavimą Čečėnijoje, o viešumą ir dėmesį mėgstantis lyderis žino įvairiausių būdų, kaip užtikrinti amžinuoju pramintam prezidentui palankius balsavimo rezultatus.
Kitų kandidatų neliko
Prieš rinkimus Kaukazo regiono naujienų portale kavkaz-uzel.eu pasirodė publikacija apie tai, kaip aktyviai dirba V.Putino rėmėjai.
„Čečėnija išvalyta – nėra kitų kandidatų agitacijos, išskyrus vieną“, – skelbė publikacijos antraštė.
„Niekam ne paslaptis, kaip Čečėnija turėtų balsuoti“, – įžvalgomis dalijosi vienas iš Grozne žurnalistų kalbintų pašnekovų.
Likus kelioms dienoms iki rinkimų R.Kadyrovo iniciatyva Grozne surengta rinkimų akcija, kurioje dalyvauti buvo verčiami valstybiniame sektoriuje dirbantys vietiniai gyventojai.
Šįkart Čečėnijos lyderis gyventojus per socialinius tinklus kvietė ateiti ne į nuobodžias eitynes, o į tikrą „flashmob“ (liet. spontaniškas sambūris).
Šios akcijos dalyviai taip pat buvo verčiami socialinių tinklų paskyrose paskelbti nuotraukų ir vaizdo įrašų iš dalyvavimo sulėktuvėse ir juos pažymėti specialia grotažyme „Aš eisiu balsuoti“.
Rinkimams čečėnai ginklavosi
Dėl rinkimų Grozne ir jo prieigose itin sugriežtintas saugumas. Centrinėse gatvėse kas keliasdešimt metrų budi ginkluoti pareigūnai, o vykstant iš miesto tenka įveikti daugybę automobilio salono ir dokumentų patikrų.
Pareigūnai ginkluoti, tačiau jų amunicija taip smarkiai į akis nekrinta, kaip užmiestyje kiekvienoje didesnėje sankryžoje prie automobilių su įjungtais švyturėliais stovintys specialiųjų dalinių kariai su automatais. Tokios užkardos įrengtos vos kelių kilometrų atstumu viena nuo kitos.
Grozno gyventojai šią situaciją aiškino paprastai: baiminamasi, kad per rinkimus nekiltų jokių incidentų.
Rinkimų išvakarėse Grozne buvo kalbama ne tik apie padidintą saugumą.
Vietiniai vienas per kitą skubėjo internete dalytis vaizdeliu, kaip ankstų rytą R.Kadyrovas iš savo rezidencijos išėjo be apsaugos ir vilkėdamas sportiniu megztiniu su gobtuvu patraukė miesto gatvėmis.
Eidamas V.Putino prospektu surinko šiukšles ir pasilabino su vietiniais gyventojais, kurie dėl tokio netikėto jo pasirodymo buvo labai sutrikę.
Žvaliai žingsniuodamas gatve jis postringavo, kad kiekvienam sveika ryte nueiti bent penkis kilometrus.
Rusijos prezidento rinkimų kandidatai
Vladimiras Putinas (65 m.)
Niekas neabejoja, kad rinkimus laimės Tautos tėvu vadinamas politikas, kuris vienokiu ar kitokiu būdu valdo šalį jau 17 metų. Įprastinės rinkimų kampanijos formos, tokios kaip įvairūs televizijos debatai, V.Putinui susižavėjimo nekelia. Jis labiau mėgsta save pateikti kaip nykstančių gyvūnų gelbėtoją, narsų medžioklį ar žvejį. Žvelgiant į nuomonių apklausų rezultatus atrodo, kad toks metodas pasiteisina. V.Putiną palankiai vertina 75–83 proc. apklaustųjų.
Pavelas Grudininas (57 m.)
Komunistas-kapitalistas, braškių karalius – tokie epitetai laidomi šio kandidato adresu. Buvęs proputiniškos partijos „Vieningoji Rusija“ narys, vėliau tapęs Komunistų partijos lyderiu, žada savo valdose, Lenino kolūkyje, sukurtą tvarką įvesti visoje šalyje.
Ksenija Sobčiak (36 m.)
Elito vakarėlių liūtė, milijonierė, buvusio V.Putino viršininko, velionio Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako dukra. Rusiškąja Paris Hilton vadinama kandidatė laikoma dar vienu Kremliaus koziriu. Ji antrina V.Putinui, kad Krymas priklauso Rusijai. Ji pati – popierinė kandidatė: K.Sobčiak kandidatuoja su Kremliaus parama, nes taip rinkimai atrodo demokratiškesni.
Vladimiras Žirinovskis (71 m.)
Rusijos liberalų demokratų partijos lyderis prezidento posto siekia jau šeštą kartą. „Jeigu Rusijoje būtų tokios pat sąlygos kaip JAV, aš nugalėčiau kaip Donaldas Trumpas“, – yra pareiškęs skandalus mėgstantis V.Žirinovskis. Rėksmingi jo pareiškimai sulaukia rusų dėmesio, pagal populiarumą jis yra 3–4-ioje vietoje.
Grigorijus Javlinskis (65 m.)
Kadaise gana reikšminga opozicine jėga buvusios partijos „Jabloko“ lyderis liberalas G.Javlinskis prezidento rinkimuose yra dalyvavęs 1996–2000 metais. 2003-iaisiais dėl sumažėjusio partijos populiarumo jis pasitraukė. 2012 m. jo kandidatūra buvo atmesta dėl politinių motyvų. Apie G.Javlinskio šansus tapti prezidentu galvoti net neverta.
Kiti trys kandidatai – 57-erių Borisas Titovas, 59-erių nacionalistas Sergejus Baburinas ir 39-erių Maksimas Suraikinas – realiai jokių galimybių laimėti Rusijos prezidento rinkimuose neturi. Juos palaikančių rinkėjų balsai nesiekia nė procento.
