Rusija – ne Kuba ar Šiaurės Korėja, jos visuomenė ne tokia užgniaužta, šiek tiek regėjusi tikrosios demokratijos Boriso Jelcino laikais, todėl laisvės daigų šioje šalyje visiškai sutrypti neįmanoma.
Visų diktatorių bėda, jog jie nejaučia, kada jų laikas praeina, o rėmėjų gretos nėra tvarios. Pūstelėjus stipresniems protestų vėjams, tariama galybė bet kuriuo momentu gali subyrėti kaip kortų namelis – tada jau nepadeda nei išpūstas populiarumas, nei uoliai sukami propagandos malūnai.
Ilgamečio Rumunijos diktatoriaus Nicolae Ceausesku reitingai 1989-ųjų gruodžio 16-ąją siekė 94 procentus, bet jau po devynių dienų tironas stojo prieš tribunolą.
Kai gyventojų kantrybės lašai siekia taurės kraštus, net ir nedidelės žarijos gali įžiebti milžinišką gaisrą – taip atsitiko Rumunijoje, Libijoje, Egipte, Ukrainoje, daugelyje kitų šalių, kurių lyderiai buvo pasijutę dievais.
Žvelgiant į Rusiją, jos piliečių nuotaikas, akivaizdu – karštos dienos ateina ir į šią valstybę. Pažangūs žmonės, ypač jaunimas, pavargo nuo šalį apraizgiusių korupcijos čiuptuvų, politinių žmogžudysčių, laisvo žodžio smaugimo, kitaip manančių grūdimo į kalėjimus, V.Putino ir jo bičiulių iš KGB įsigalėjimo aukščiausiuose postuose, nesibaigiančio melo ir klastočių srauto.
Giliau mastantys rinkėjai šiurpsta vien tik nuo minties, jog šis veikėjas, stojęs prie valstybės vairo 2000-aisiais, savo valdymą pratęs dar 6 metams – nors ir stumiami į paribį, jie kalba vis garsiau, nebijodami susidorojimo.
Augantį pasibjaurėjimą liudija daugiatūkstantiniai mitingai, kuriuos surengia Aleksejus Navalnas su savo bendraminčiais, milijoninės dokumentinių filmų apie korupciją peržiūros internete, ūžiantys socialiniai tinklai, lūžtančios nuo žmonių salės per susitikimus su Ksenija Sobčiak ir kitais opozicijos veikėjais.
Net kantriausiems rusams per sunku matyti reportažus, kaip aukšti valdininkai ir politikai taškosi prabanga, kolekcionuoja prabangias pilis, jachtas ir automobilius – antai Rusijos vicepremjeras Igoris Šuvalovas, įsigijęs dešimtis milijonų eurų kainuojančius rūmus netgi pasirūpina, kad aplinkiniuose daugiabučiuose nebūtų langų ir niekas negalėtų matyti jo dvaro.
Nepakantumo dvasia tokia stipri, kad neištveria net vaikai, kiemo žaidimus iškeičiantys į piketus.
„Konstitucija turi tarnauti mums, o ne korumpuotai valdžiai“, – per vieną mitingų Tomske ištarė penktokas Glebas Tokmakovas – skausmingi moksleivio žodžiai ryškiau nei pats galingiausias prožektorius apšvietė liūną, kuriame dabar yra atsidūrusi Rusija.
Panašu, ateina laikas, kai V.Putino neišgelbės nei konkurentus traiškanti sistema, nei armija, nei žurnalistikos prostitutės, kartu su valdžia užkūrusios melo mašiną. Autoritarinis valdymas kurį laiką dar gali tęstis, bet anksčiau ar vėliau jis sugrius.
Visgi nežinia, ar demokratijos šalininkai, privertę trauktis V.Putiną, pasieks galutinę pergalę.
V.Putino kritimu sieks pasinaudoti ir šovinistinės Rusijos jėgos, šalyje turinčios stiprias pozicijas – kova tarp jų ir demokratų turės įtakos svarbiems pasauliniams procesams.
Dabartinė valdžia visoje valstybėje pasėjo karo sėklą – Rusijos lyderių ir jiems tarnaujančios žiniasklaidos retorika, lydima svetimų žemių atplėšimo, labai primena 1938-1939 metų nacistinės Vokietijos isteriją apie tariamas svetur gyvenančių jos piliečių skriaudas.
Pasigavę karo šūkius ir lozungus, galvas iškėlė patys radikaliausi sluoksniai, laukiantys savo valandos.
Lietuvai, kaip ir visam demokratiniam pasauliui, belieka remti pažangias Rusijos jėgas ir tikėtis jų pergalės.
