Svarbiausia, kas kėlė nerimą valdžiai, – galima piliečių apatija. Kremliui reikėjo, kad rinkimuose dalyvautų daug daugiau nei pusė rinkėjų, tai esą liudytų, jog jie remia visą dabartinę Rusijos politinę sistemą, o ne tik vieną, svarbiausią, asmenį.
Šiam tikslui buvo mestos didelės pajėgos, pasitelkti visi svertai, prie balsadėžių pirmiausia suvarant tuos, kurie visiškai priklauso būtent nuo valdžios, – vadinamuosius biudžetininkus, kariuomenę, jėgos struktūras.
Sklando versija, jog netgi buvusio Rusijos šnipo Didžiojoje Britanijoje S.Skripalio ir jo dukros demonstratyvus apnuodijimas dujomis buvo speciali operacija, siekusi net dviejų tikslų.
Viena, saviškiams parodoma, kad Rusijos valdžiai ir toliau – jūra iki kelių, o jos ranka pasiekia visus pasaulio kampelius, antra, vėl primenama, kad Vakaruose vien priešai, norintys kenkti Maskvai, todėl reikia kilti į kovą ir telktis aplink vadą.
Dar pridūrus maksimaliomis apsukomis dirbusią valdiškos propagandos mašiną, taip pat balsų prirašymus, galutinis rinkimų rezultatas išėjo istorinis. Juose dalyvavo per 67 proc. piliečių, iš kurių beveik 77 proc. balsavo už V.Putiną.
Kokie svarbūs procesai slypi už šių skaičių ir turi labiausiai rūpėti tokioms šalims kaip Lietuva?
Akivaizdu, jog net atmetus visas falsifikacijas ar vadinamuosius administracinius resursus V.Putinas vis tiek būtų sutriuškinęs kitus kandidatus.
Jau antrą dešimtmetį dauguma restauruoto autoritarizmo lageryje gyvenančių rusų be specialių režimo pastangų remia prezidentą, jo politiką ir ideologiją.
Tiksliau sakant, antivakarietišką, antidemokratinę, imperialistinę ir šovinistinę isteriją, rodant atitinkamą pasaulio vaizdą, kurį režimo propaganda pasirinko savo kertiniu akmeniu.
Didelė tų plačiųjų masių dalis už V.Putiną balsavo greičiausiai iš įprasto nuolankumo ar paklusnumo valdžiai, ko gero, bijodami bet kokių permainų, kurios suvokiamos kaip galimi sukrėtimai ar nelaimės.
Reikia pripažinti, jog ir viena, ir kita rinkėjų motyvacija neteikia vilčių, kad pačioje visuomenėje kils pasipriešinimas tam autoritarizmui.
Turint galvoje tai, kad antrojoje vietoje įkandin V.Putino atsidūrė komunistas ir stalinistas P.Grudininas, surinkęs per 11 proc. balsų, o trečiojoje – kraštutinio imperializmo šauklys V.Žirinovskis, vaizdas atrodo liūdnas ir, be abejo, keliantis nerimą.
Juolab kad jėgos, kurios propaguoja demokratines vakarietiškas vertybes, yra ištiktos beviltiško nuosmukio.
Taigi ko toliau laukti iš paties V.Putino ir jo režimo? Kuria kryptimi bus judama per artimiausius metus? Kol kas beveik vienodai tikėtini skirtingų analitikų prognozių rezultatai.
Vieni tvirtina, jog tai jau tikrai paskutinė V.Putino kadencija – esą jis ieškos savo įpėdinio, po to pasitrauks į pensiją ir galbūt užims kokias nors specialios valstybės tarybos pirmininko ar kitokias neformaliojo, bet tikrojo caro pareigas.
Kiti teigia, kad tokie manevrai būtų pernelyg pavojingi tiek pačiam V.Putinui, tiek visai režimo konstrukcijai, todėl jis prezidentaus iki gyvenimo pabaigos.
Bet kokiu atveju realesnės atrodo prognozės, jog pats režimas bus dar agresyvesnis tiek savo paties pavaldinių, tiek kaimyninių šalių atžvilgiu, taip pat aštrins konfrontaciją su visais Vakarais.
Tiesa, kai kurie ekspertai neatmeta, kad V.Putinas gali imtis flirto, atsitraukti vienoje ar kitoje fronto linijoje, taip tikėdamasis sankcijų atšaukimo ar didesnių investicijų į sergančią Rusijos ekonomiką.
Tačiau yra ne vienas tokioms viltims prieštaraujantis argumentas – po Krymo aneksijos ir naujo imperialistinio cunamio Kremlius nebeturi kitos išeities, kaip tik didinti militaristines apsukas geopolitinėje arenoje.
Kartu tai yra būdas užglaistyti šalies ekonomines ir socialines problemas, dėl jų kylantį masių nepasitenkinimą, kuris neišvengiamai kaupsis.
Vis dėlto artimiausioje ateityje nerealu tikėtis kokios nors revoliucijos ar plataus masto neramumų, nes režimas į tai atsakytų nežabotomis represijomis.
Matyt, tik teorinė tikimybė ir ta, kad Rusija gali peržengti raudonąją liniją ir stoti į atvirą ginkluotą konfrontaciją su Vakarais, nors Kremliaus viršūnių tonas pastaruoju metu būna itin grėsmingas.
Kita vertus, lygiai tokia pat lieka ir tikimybė, jog Vakarai pagaliau imsis ryžtingos vieningo režimo spaudimo politikos – sankcijomis, purvinų pinigų srautų, iš Rusijos tekančių į Vakarus, konfiskavimu.
Esant tokioms perspektyvoms, Lietuvai ir į ją panašioms valstybėms, ko gero, tektų elgtis, kaip turėjo būti elgiamasi po didžiojo Maskvos ir Vakarų konflikto dėl Ukrainos pradžios: daugiau situacijos pačioje Rusijoje ir jos galimos raidos blaivaus vertinimo, ramaus pasirengimo galimiems pavojams, mažiau tuščio parodomojo šūkavimo, orientuoto pirmiausia į savo pačių vidaus politinę rinką.
Juk pastaroji veikla nieko nepakeis – nei pačioje Rusijoje, nei aplink ją.
