Šiuo metu Italija tiktai ir kalba apie F.Mangiacaprą. 1233 puslapių dosjė apie 40 katalikų dvasininkų, kuriuos jis, telefonu iškviečiamas homoseksualus vaikinas, aptarnavo praėjusiais metais, buvo perduotas Neapolio arkivyskupui kardinolui Crescenzio Sepe.
Aukštas pareigas einantis dvasininkas Italijos dienraščiui „La Repubblica“ patvirtino dokumentų autentiškumą ir dienraščiui kalbėjo apie sunkius atvejus.
37 metų F.Mangiacapra turi ir nuotraukų, kur jo seksualiniais partneriais tapę dvasininkai laiko mišias ar atlieka kitas religines apeigas.
Teigiama, kad šios nuotraukos pateko į Vatikaną. Nesunku įsivaizduoti, ką tai reiškia šių scenų dalyviams – dvasininkams.
Sukūrė informacijos sistemą
F.Mangiacapra netiki Dievo. Jau prieš dešimt metų jis išsiregistravo iš krikšto įrašų. Anot jo, tai buvęs sąmoningai pasirinktas politinis žingsnis. Jis kovoja dėl teisės į apsisprendimą dėl seksualinio gyvenimo, bet iš esmės nėra Bažnyčios priešas ar nusiteikęs prieš tikinčiuosius.
Kaip F.Mangiacapra, kuris prieš septynerius metus pasirinko homoseksualaus palydovo darbą, išsiaiškino, kad tarp jo klientų yra dvasininkų?
„Suvokimas atėjo pamažu. Pastebėjau, kad jie sukūrę savotišką svetainę ir, susirašinėdami tarpusavyje, keisdavosi žiniomis apie labiausiai patikusius palydovus. Tai – ne pavienės paklydusios sielos, kurios patenkina sekso troškimą. Jie sukūrė sistemą“, – aiškino F.Mangiacapra.
Jo klientai yra išsibarstę po visą Italiją, jų vyras turi Romoje, šalies pietuose.
Francesco tapo žinomas iš dvasininkų tarpusavio susirašinėjimo ir dėl to būdavo dažnai iškviečiamas.
Kodėl F.Mangiacapra buvo toks populiarus?
Pasak jo, nieko ypatinga jis nedarė. Ir tėra vienas iš daugybės vyrų už pinigus, kurių klientais yra tapę dvasininkai.
Panoro ištempti į šviesą
Bet ar F.Mangiacaprai neatrodo, kad jis pasielgė negarbingai, prabilęs apie savo išskirtinius klientus?
Juk pastarieji mokėjo ne tik už jo paslaugas, bet ir tylėjimą.
„Įdomu, kad tai klausimas, kurio sulaukiu dažniausiai. Niekada aš neišduočiau nė vieno savo kliento. Jei vyras apgaudinėja žmoną su prostitute – tai tik jo reikalas, tai liečia tik jį ir jo žmoną.
Bet dvasininkai – tai žmonės, kuriems priskirta moralinė funkcija. Apie dorybes jie kalba iš sakyklų ir skelbia pasaulio paveikslą, kurį patys pažeidžia.
Tai liečia mane asmeniškai ir aš turiu visas teises šiame pasaulyje viešai kalbėti apie dvilypę dvasininkų moralę“, – sakė F.Mangiacapra.
Išdavystėmis dažnai pasinaudojama, bet išdavikų visi nekenčia. Tai pajuto ir F.Mangiacapra. Jam nuolat priekaištaujama: ėmė pinigus iš dvasininkų, o paskui juos išdavė. Su tokiu požiūriu jis nesutinka ir siūlo pažvelgti, kaip katalikų kunigai elgiasi. Jie išlaikomi iš bažnyčių surinktų mokesčių ir naudojasi tokių kaip jis paslaugomis, bet kitiems tau draudžia.
F.Mangiacapros nuomone, toks elgesys nepateisinamas, nes dvasininkas – tai pašaukimas ir jokiu būdu tai nėra įprasta profesija. Ir kas negali su tuo susitaikyti, turėtų iš šio luomo pasitraukti.
Jaučiasi daug pranašesni
Ko pageidauja katalikų dvasininkai? Ar jų pomėgiai skiriasi nuo kitų klientų?
Jie nori tokio pat aštrių pojūčių sekso kaip visi kiti, sako F.Mangiacapra. Tačiau katalikų dvasininkai – sentimentalesni. Jie už pinigus perka ir emocinį artumą, simpatiją.
Bet yra ir dar kitas visiškai esminis skirtumas, sako jis. Juokingiausia, kad dvasininkams visiškai nerūpi diskretiškumas, sako F.Mangiacapra. Jie jaučiasi tokie saugūs dėl savo pranašumo ir išskirtinio vaidmens, kad per susitikimus nesijaudina dėl privatumo.
Jis pastebėjęs, kad vedę vyrai kitokie – jie nuolat bijo, kad jų paslaptis bus atskleista. Dvasininkai esą dažnai elgiasi taip, lyg niekas negalėtų jų niekuo apkaltinti.
Kodėl jiems reikėtų nerimauti? Dauguma dvasininkų, kurių pomėgiai atskleidžiami, iš Bažnyčios vadovų nesulaukia jokių savo elgesio vertinimų.
Pakanka „viršininko“ akivaizdoje ištarti atgailos žodžius, ir viskas grįžta į savo vėžes. Pagal principą: „Mano kaltė, mano didžiulė kaltė...“
F.Mangiacapros teigimu, jis nesutiko nė vieno dvasininko, kurį slėgtų našta dėl dvilypių moralinių standartų.
Mėgaujasi užklupusiu dėmesiu
F.Mangiacapra pakvietė vokiečių žurnalistus į savo butą Neapolyje. Visur žiba auksas, stovi auksinės matrioškos, mažos statulėlės, o knygų lentynoje – auksinė penio imitacija.
Ant sienos kabo F.Mangiacapros teisininko diplomas.
Francesco įsimylėjęs save. Dabar jis mėgaujasi itin dideliu dėmesiu. Nejaugi mano, kad jo kalbos ir visiems rodomos nuotraukos gali ką nors pakeisti?
„Tikiuosi. Galbūt vienam ar kitam dvasininkui darau paslaugą. Negaliu įsivaizduoti, kad kas nors iš jų gerai jaučiasi būdami veidmainiais. Aš galbūt juos išvaduoju iš dvigubos moralės“, – svarstė F.Mangiacapra.
Vyro susitikimai su dvasininkais vyksta už Vatikano ribų, tam tikslui yra pritaikyti butai. Katalikų kunigai niekada nevilki sutanų, visuomet būna apsirengę pasaulietiškais drabužiais.
Jis prisimena ir vieną išimtinį atvejį, kai jį užsisakė vieno katalikų ordino vadovas. Jam pavaldi įstaiga rūpinosi narkomanais.
Francesco nuėjo į priėmimą ir prisistatė. Prie stalo su kitais dvasininkais sėdėjęs ordino vadovas jį įvardijo kaip savo draugą.
Bet dabar ordino vadovas nebedirba – dėl mokesčių apgavystės jam paskirtas namų areštas.
F.Mangiacaprai susidarė įspūdis, jog dvasininkų visagališkumo jausmas tapo esmine problema.
Suskaičiavo nusidėjėlius
Gal jam reikėjo pamėginti pasikalbėti su savo klientais ir tik po to prabilti viešai?
Taip, jis bandė, bet tai buvo beprasmiška, tikino jis. Savo klientų pavardes ir įrodymus F.Mangiacapra perdavė tik Bažnyčiai.
Bet anksčiau knygoje „Numeris pirmas. Prostituto išpažintis“ („Il numero Uno. Confessioni di un marchettaro“) jis atskleidė katalikų dvasininkų gyvenimo užkulisius.
Katalikų kunigai ir jų artimas ratas galėjo atpažinti, apie kuriuos asmenis kalbama, sakė F.Mangiacapra. Jis manė, kad tai turės poveikį. Bet dvasininkai apsimetė, lyg būtų nieko neatsitikę. Dėl to jis nusiuntęs Neapolio arkivyskupui kardinolui C.Sepe jų dosjė.
Bet žiniasklaidai skirtoje versijoje pavardės užbrauktos juodai.
Dėl to žurnalistai, žinoma, buvo nusivylę. Tačiau tik kol Bažnyčia nepatvirtino, jog dokumente viskas tikra.
Kai F.Mangiacapros dosjė nukeliavo iki Neapolio arkivyskypo, buvo akivaizdu, kad jos turinys pasklido po vyskupijas. Teigiama, jog vienas vyskupų pasakęs: „Ak, iš man pavaldžios srities minimi tik du kunigai. Ne taip jau ir blogai.“
Tarytum tai nebūtų visos Bažnyčios problema. Pasak F.Mangiacapros, vyskupo žodžiai byloja apie jo luomo mentalitetą.
Siuntė biblinius grasinimus
Po viso to jis sulaukė ir įspėjimų. Buvo atsiųstos anonimiškos citatos iš Biblijos su grasinimais. Žinoma, tik tarp eilučių.
„Grasinimais manęs neįbauginsi. Priešingai – tai įkvepia mane žengti toliau. Ir man aišku, jog gana stipriai smogiau: į daugelį vietų vienu metu. Buvau negailestingas“, – pripažino F.Mangiacapra.
Jis prisipažįsta, jog patyrė ir didžiulių nuostolių, klientų pasitikėjimas juo sumažėjo.
Bet į tai F.Mangiacapra žvelgia filosofiškai – viskas gyvenime turi savo kainą.
„Studijavau teisę ir nustačiau, kad už 20 minučių parsidavinėjimo gaunu tiek, kiek advokato biuro stažuotojas per mėnesį.
Per tą laiką daug uždirbau. Dabar prasideda kitas gyvenimo etapas“, – vylėsi neapolietis.
F.Mangiacapra finansiškai nėra visiškai apsirūpinęs. Bet, kaip sako, didžiuojasi savimi, kad žengė tokį žingsnį.
Dabartinis Romos katalikų bažnyčios vadovas Pranciškus – pirmasis popiežius, pareiškęs, kad krikščionys turėtų atsiprašyti homoseksualų, kuriuos buvo įžeidę ar atstūmę.
„Kas aš toks, kad juos teisčiau?“ – šie popiežiaus žodžiai laikomi tikru lūžiu Vatikano politikoje homoseksualių asmenų atžvilgiu.
„Gerbiu Pranciškų: manau, kad turime kai ką bendra. Popiežius irgi puikiai moka save parduoti.
