Junko Iizukai buvo 16 metų, kai ji buvo nuvežta į vieną kliniką Japonijoje: ten paauglei buvo atlikta paslaptinga operacija.
Tik vėliau paaiškėjo, kad procedūra užkirto kelią moteriai kada nors susilaukti vaikų.
„Man suleido nuskausminamųjų ir po to aš nieko nebeprisimenu. O kai pabudau, gulėjau lovoje ir šalia pamačiau kriauklę.
Norėjau atsigerti, bet man buvo pasakyta, jog negaliu“, – pasakojo Junko.
1963 metais, kai buvo atlikta operacija, Junko dirbo namų šeimininke vienoje japonų šeimoje. Ir tik vėliau iš tėvų išgirdo šokiruojančią žinią.
Ji buvo viena iš daugiau nei 16 tūkst. žmonių, kuriems nežinant buvo priverstinai pašalinti reprodukciniai organai išleidus įstatymą, siekiantį reguliuoti nevisaverčių vaikų gimimą.
Mat įtarta, jog Junko turi protinę negalią.
Net ir praėjus 55 metams jai sunku kalbėti apie operacijos pasekmes – nuolatinius skrandžio skausmus ir sunkią psichologinę naštą.
„Buvau nuvykusi į Tokiją išsiaiškinti, ar galima ką nors pakeisti, tačiau tai nebebuvo įmanoma. Jie iš manęs pavogė mano gyvenimą“, – sakė J.Iizuka.
Kita priverstinės sterilizacijos auka, Yumi Sato, buvo penkiolikos, kai 1972 metais jai buvo atlikta ši operacija.
Sato brolienė Michiko teigia, kad tai užkirto kelią moteriai kada nors ištekėti.
„Kai jai buvo 22 ar 23 metai, buvo kalbų apie santuoką, tačiau kai ji vaikinui pasakė, jog negali susilaukti vaikų, jis atsisakė ją vesti“, – pasakojo Michiko.
Pirmasis toks atvejis
Y.Sato neseniai padavė Japonijos vyriausybę į teismą siekdama gauti kompensaciją.
Eugeninės apsaugos įstatymas, dėl kurio ji nukentėjo, pažeidė šalies pokario konstitucijos straipsnį, kuriame teigiama, jog visi žmonės turi teisę būti laimingi.
Tai pirmoji tokia byla Japonijoje. Kitos aukos tikisi, kad vyriausybė bent jau pagaliau jų viešai atsiprašys.
Pagal oficialius dokumentus, Y.Sato įsakyta sterilizuoti, kai jai buvo diagnozuotas paveldimas intelekto sutrikimas.
Bet jos šeima su tuo nesutinka – tvirtina, kad jos smegenys buvo pažeistos nuo per didelės nuskausminamųjų dozės, kai vaikystėje jai operavo gomurį.
Brolio šeima, su kuria Sato gyvena jau daugiau negu 40 metų, teigia, kad ji yra labai mylima šeimos narė.
Kai brolio vaikai augo, Sato jais rūpindavosi ir prižiūrėdavo.
O tai, kad iš Sato buvo atimta teisė turėti savo vaikų, jos brolienė Michiko vadina nusikaltimu.
Pirmojo teismo posėdžio metu vyriausybės atstovai norėjo, kad byla būtų atmesta. Anot jų, tokia procedūra tuo metu šalyje buvo legali. Įstatymas, įteisinęs šią priverstinę sterilizaciją, buvo atšauktas tik 1996 metais.
Atsikratė nepageidaujamųjų
Japonijai bandant atsigauti po Antrojo pasaulinio karo, politikai ėmė kalbėti apie neatidėliotiną būtinybę „pakelti tautos kokybę“.
Eugeninės apsaugos įstatymo tikslas buvo užkirsti kelią gimti nevisaverčiams palikuoniams, kartu siekiant apsaugoti moters gyvybę ir sveikatą.
Eugenika – tai teorija, teigianti, kad genetikos principais galima gerinti žmogaus paveldimas savybes.
XIX a. pabaigoje pradėti tyrimai siekiant ieškoti būdų, kuriais žmonijos evoliuciją būtų galima pakreipti tinkama linkme.
Šis įstatymas Japonijoje buvo nukreiptas prieš žmones, kurie, kaip buvo manoma, turi „paveldimą protinį atsilikimą“.
Vėliau tarp subjektų įtraukti ir žmonės, kurių negalia nepaveldima.
Michiko teigia, jog vien faktas, jog toks įstatymas Japonijoje egzistavo, yra gėda ir pažeminimas visai valstybei.
„Įstatymas išskirstė žmones į tuos, kurie turėtų susilaukti vaikų, ir tuos, kurie neturėtų.
Jis buvo sukurtas, kad neįgalūs žmonės būtų pašalinti iš visuomenės“, – pasakojo Michiko.
Tarp 1948 ir 1996 metų, kai galiojo šis įstatymas, maždaug 25 tūkst. žmonių buvo sterilizuoti, tarp jų daugiau negu 16 tūkst. nežinojo, kad jiems bus atliekama tokia operacija.
Jauniausiems žinomiems pacientams tebuvo apie 10 metų, o 70 proc. atvejų sterilizuotos moterys ar mergaitės.
Tokijo universiteto sociologijos profesorius Yasutaka Ichinokawa sako, kad psichiatrai atrinkdavo pacientus. Slaugės žmonių, turinčių protinę negalią, slaugos namuose irgi prie to prisidėjo. Tokie žmonės buvo vadinami „minsei-inn“ – gerovės pareigūnais.
„Visi jie dirbo savanoriškai ir manė, kad sterilizacija yra reikalinga žmonėms, kuriais jie rūpinasi, bet šiandien tai turime vertinti kaip neįgalių žmonių reprodukcinių teisių pažeidimą“, – teigė Y.Ichinokawa.
Šeštojo dešimtmečio viduryje per dieną buvo atliekama daugiau nei penkios sterilizacijos operacijos.
Vėliau skaičiai pradėjo mažėti keičiantis visuomenės nuomonei.
1972 metais kilo protestų banga, kai vyriausybė pasiūlė įstatymo pataisą, pagal kurią nėščioms moterims, nešiojančioms neįgalų vaisių, būtų priverstinai atliktas abortas.
„Neįgaliųjų teisių gynėjai, daugiausia žmonės, sergantys cerebriniu paralyžiumi, kaip atsaką į šiuos siūlymus pradėjo protestus, kad toks įstatymas neišvystų dienos šviesos“, – teigė bioetikos profesorius Yoko Matsubara.
Eugeninės apsaugos įstatymą protestuotojai prilygino nacių vykdytai sterilizacijai. Tai labai neigiamai paveikė viešąjį eugenikos šalininkų įvaizdį.
1984 metais kilo naujas skandalas, kai privačioje psichiatrijos ligoninėje, esančioje Točigio prefektūroje, buvo mirtinai sumušti du pacientai.
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams priverstinių sterilizacijos operacijų sumažėjo iki penkių per metus.
Nors įstatymas paskelbtas negaliojančiu 1996 metais, kai kas teigia, kad diskriminacinės nuostatos neįgaliųjų atžvilgiu išlieka gajos Japonijos visuomenėje.
2016 metų liepą 19 žmonių buvo mirtinai subadyti Tokijo pietvakariuose esančiuose neįgaliųjų namuose.
Nusikaltimą įvykdė buvęs darbuotojas, kurio užrašuose rasta svajonių apie pasaulį, kuriame neįgaliesiems būtų atlikta eutanazija.
„Šis incidentas buvo didžiulis šokas japonams, ypač neįgaliems žmonėms ir jų šeimoms. Tai darkart atvėrė mums akis, kad neįgalūs žmonės vis dar yra atstumiami“, – teigė Y.Matsubara.
Valstybė reaguoja lėtai
Jungtinės Tautos (JT) jau kelis kartus kreipėsi į Japoniją su prašymu išspręsti šią problemą. Naujausią įspėjimą 2016-ųjų kovą pateikė JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas.
Komitetas ragino šalies vyriausybę padėti aukoms pasinaudoti teisinėmis priemonėmis, suteikti kompensacijas ir reabilitacines paslaugas.
Švedijoje ir Vokietijoje, kur buvo vykdomos panašios programos, valstybė jau seniai atsiprašė visų nukentėjusiųjų ir išmokėjo jiems pinigines kompensacijas.
Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto pirmininkė lietuvė Dalia Leinartė tvirtina, kad priverstinė sterilizacija yra moterų teisių pažeidimas, kurį kai kuriais atvejais galima prilyginti kankinimui.
Ir nors Japonijos vyriausybė anksčiau teigė, kad visos procedūros turi būti vykdomos vadovaujantis šalies įstatymais, nors jų priėmimo nepaskubinsi, pastaruoju metu abiem pusėms jau pavyksta rasti bendrą kalbą.
Praėjusį mėnesį vyriausybė pradėjo bendradarbiauti su regioninėmis valdžios institucijomis siekdama sudaryti sąlygas ateityje nukentėjusiesiems suteikti kompensacijas.
Parlamentarai taip pat sudarė nepriklausomą darbo grupę, kuri prisidėtų sprendžiant šį klausimą.
Aukos ateityje gali tikėtis ir viešo vyriausybės atsiprašymo.
2001 metais tuometis Japonijos premjeras Junichiro Koizumi atsiprašė pacientų, sirgusių raupsais, kurie buvo ištremti gyventi į nuošalias šalies salas ir daugeliu atvejų taip pat buvo sterilizuoti.
Y. Matsubara teigia, jog vyriausybė turi prisiimti atsakomybę dėl neįgaliųjų teisių pažeidimų. O spaudimas jai tiktai didėja, kai vis daugiau aukų prabyla apie tai garsiai.
Antai J.Iizukai prireikė 55 metų, kad suprastų, kaip svarbu viešai apie tai šnekėti.
„Aš noriu, kad visi žinotų tiesą apie tai, kas nutiko.
Noriu, kad vyriausybė atsiprašytų ir suteiktų kompensacijas visiems nuo to nukentėjusiems“, – kalbėjo J.Iizuka.
