Basomis kojomis, ploną megztinį apsirengęs Octaviu išlipa iš sunkiasvorės mašinos. Čia, Kelno Eifeltoro poilsio aikštelėje šalia greitkelio A4, tvyro vos kelių laipsnių šiluma. Dulksnoja.
Vyriškis grūmoja kumščiu, pavaikšto aplink nepaliaujamai plūsdamasis. Išliejęs savo pyktį, susierzinimą vėl įsiropščia į sunkvežimio kabiną. Įjungia muziką – balkanišką popsą. Kabinoje mėtosi tuščios alaus skardinės.
Octaviu – vienas iš šimtų tūkstančių Rytų Europos sunkvežimių vairuotojų, kurie su savo 40 tonų sunkiasvoriais dienas ir naktis leidžia keliuose ir poilsio aikštelėse.
Jie atvyksta iš Baltijos valstybių, Lenkijos, Vengrijos, bet dažniausiai iš Bulgarijos, Rumunijos.
Atvykėliai tapo Europos klajokliais, atliekančiais darbą, kurio seniai kratosi vokiečiai. Jie visada vieni tolimose kelio atkarpose, visada beveik viršija kelionės laiko limitą, visada toli nuo namų.
Oficialiai sunkvežimių vairuotojai gauna vokišką vidutinį atlyginimą – apie 2000 eurų per mėnesį.
Bet tiktai tuomet, kai į šią sumą įskaičiuoti dienos maistui skirti 50 eurų, o naktį taupydami vyrai praleidžia ne viešbutyje, o savo kabinoje.
Graudūs prisiminimai
Tą drėgną, šaltą šeštadienio vakarą savo mėlyną, dar gana naują „Volvo“ Octaviu pastatė siauroje, kiek kampuotoje aikštelėje. Rumunas atvyko vėlai, todėl geriausios vietos seniai buvo užimtos.
Mažo ūgio, šiek tiek kresnas – kaip ir daugelis čia sustojusių vairuotojų, kurie per mažai juda.
Octaviu užsimaukšlina didelę šiltą kepurę su ausinėmis, atidaro savo mašinos duris ir draugiškai linkteli.
„Ar savaitgalį čia pasiliksi? – paklausė jo „Stern“ žurnalistas. Išgirdęs klausimą Octaviu nusišypsojo, patraukė pečiais.
„Ar kalbi angliškai?“ Vairuotojas tik papurtė galvą. Bet klausimą, koks jo vardas, suprato.
„Octaviu, – atsakė jis, rodydamas į save, ir pridūrė: – Romania (Rumunija).
Keletas žodžių, mostai rankomis ir kojomis – ir pokalbis tęsėsi toliau. Pašnekovui Octaviu parodė šviesiaplaukės žmonos ir dukterų, paauglių amžiaus, nuotraukas. Rumunijoje gyvenančios šeimos jis nematys dar du mėnesius.
Staiga jo šypsena dingo. Octaviu nuliūdo, sunkiai rado tinkamų žodžių: „Mano žmona, problemos – tiek daug problemų.“
Rumunas dar ilgai žiūrėjo į žmonos ir dukterų nuotraukas. Galiausiai be žodžių įlipo į kabiną ir uždarė duris.
Skausmą malšina, kaip išmano
„SVG Autohof Eifeltor“ prie Kelno nėra graži vieta. Dviejų aukštų specialios paskirties pastatus verkiant reikia perdažyti, per žalias zonas nutįsę pažliugę išmindyti takai.
Kulinarinius tolimųjų reisų vairuotojų poreikius patenkina mėsainių tinklo užeiga.
Šia stovėjimo aikštele naudojasi tiktai jie, todėl viskas pritaikyta ne turistų, o vairuotojų poreikiams. Krovininio transporto stovėjimo vietos kaina – 10 eurų už dieną.
Be kavos, dešrelių ir alaus, degalinėje prekiaujama pigiais darbo drabužiais. Languoti marškiniai ir storos ryškių spalvų striukės su šviesą atspindinčiais elementais ypač paklausios.
Poilsio aikštelėje stovi ir seniai nebenaudojami nameliai ant ratų. Čia tolimųjų reisų vairuotojų sekso troškulį gali numalšinti prostitutės.
Temstant poilsio aikštelė galutinai tampa prarastų sielų prieglobsčiu. Tarp sunkvežimių svirduliuoja išgėrę vairuotojai, kartais, kaip Octaviu, garsiai plūstantys viską pasaulyje, bet dažnai kažką tyliai bambantys sau po nosimi.
Vienas netvirtai stovintis ant kojų, įsispraudęs tarp dviejų sunkiasvorių, žvelgia į tamsą.
Kitas, pusiau išsirengęs, dejuodamas žingsniuoja per sunkvežimio ratų įspaustą vėžę.
Dažniausiai vairuotojai nekreipia dėmesio vieni į kitus. Bet kai prasiveržia apmaudas, kyla muštynės. Dėl to čia naktį kartkartėmis užsuka policija.
Rytiečiai užplūdę Europą
Keli metrai nuo Octaviu savo sunkvežimį pastatė Alexandru. Jis taip pat kilęs iš Rumunijos.
„Tolimųjų reisų vairuotojų gyvenimas žiaurus, tačiau kas nors turi atlikti šį darbą. Kiekvienas jį pasirinko dėl skirtingų priežasčių, bet visi žino, kad panašiai gali nutikti kiekvienam“, – aiškino Alexandru.
Krovininis transportas iš užsienio sudaro beveik pusę Vokietijos greitkeliais riedančių sunkvežimių.
Daugelis Vakarų Europos logistikos įmonių Rytų Europoje įkūrė antrines bendroves, kad ten palankiomis kainomis įdarbintų vairuotojus ir įregistruotų krovininį transportą.
Prie Eifeltoro įsikūrusioje poilsio aikštelėje krovininio transporto su Vokietijos valstybiniais numeriais nematyti.
Maža to, nelaimingų atsitikimų vis dažniau patiria sunkvežimiai iš Rytų Europos.
Jie įsirėžia į greitkelio atitvarus, spūstyse stovinčius automobilius, tiesiog nušluoja transporto priemones nuo gatvės, pražudo žmones. O po savaitgalių dažna avarijų priežastimi tampa alkoholis.
Vieną sausio sekmadienį greitkelio Reino krašto-Pfalco policija prie Vormso miesto tikrino krovininį transportą.
Per reidą iš 16 vairuotojų septynių kraujyje buvo aptiktas neleistinas alkoholio kiekis.
Vienam nustatyta 1,8 promilės, o kitas buvo toks girtas, kad nebegalėjo pataikyti pūsti į alkoholio matuoklį. Tačiau jis nė kiek nedvejodamas sėdo prie savo sunkiasvorio sunkvežimio vairo.
Krovininio transporto iš Rytų Europos 2017-aisiais padaugėjo aštuoniais procentais. Šios srities lyderė – Lenkija, jos vairuotojai praėjusiais metais Vokietijoje sukorė 5,4 mlrd. kilometrų.
Atitinkamai antrąją ir trečiąją vietas dalijasi Čekijos ir Rumunijos tolimųjų reisų vairuotojai.
Kartu jie sudaro pusę užsieniečių transporto, riedančio Vokietijos keliais.
Tai lėmė ne šių šalių ekonominis pakilimas. Veikiau priešingai – atlyginimai šiose šalyse yra mažiausi Europos Sąjungoje (ES).
Sutikti draugą – prabanga
Rumunas Octaviu jau keturios savaitės kelyje. Per Senąjį žemyną jis gabena viską, ką tik galima vežti. Jam yra tekę vežti ir šiukšles iš Jungtinės Karalystės į Amsterdamą, kur jos deginamos.
Namo Octaviu sunkvežimis sugrįžta retai: krovinių, kuriuos reikia nugabenti į Rumuniją, pasitaiko retai.
Poilsio aikštelėje jis turi daug laiko. Jo krovinys turi būti pristatytas į Kelną tik po 48 valandų.
Tiek laiko rumunui teks gyventi krovininio transporto vairuotojų poilsio aikštelėje ir savo laisvalaikį leisti sunkvežimyje.
Tokia pati ir kitų keturių savaitgalių programa, nes artimiausius du mėnesius jo laukia tik tolimas kelias.
Kur? Octaviu dar nežino ir tai jam nesvarbu. Logistikos įmonės valdytojas užsakymus atsiunčia išmaniuoju telefonu.
Vairuotojai kelyje daugiausia gali praleisti 56 valandas per šešias dienas iš eilės, įskaitant prekių krovimo ir laukimo laiką. Po to privalo ilsėtis.
Iki šeštadienio vidurnakčio, kai įsigalioja draudimas važiuoti, tolimųjų reisų vairuotojai ieško aikštelės, kur galėtų apsistoti pailsėti.
Atsitiktinai suburti draugėn pagal logistikos įmonių valdytojų paskirstytus darbų terminus vairuotojai nakvoja krovininėse mašinose su šaldytuvu, televizoriumi ir autonominiu šildytuvu.
Tam, kas čia sutinka draugą, kuriam gali išlieti širdį, su juo išlenkti taurelę, velniškai pasiseka.
Savaitgalį nė vienas krovininio automobilio vairuotojas negali pajudėti nė metro.
40 tonų sunkiasvorio niekur taip paprastai nepastatysi – reikalinga tinkama stovėjimo aikštelė.
Uždirba rumunišką algą
Pora kilometrų toliau, Frecheno poilsio aikštelėje, susitiko Draco ir Peteris. Jie tarėsi susitikti būtent čia šį vakarą ir jiems pavyko. Jie pasikvietė dar ir savo kolegą Mirceą.
Vakarą vyrai leidžia trise gurkšnodami danišką alų iš litro talpos skardinių.
Nedidelio ūgio, apvalainas, linksmas Mircea – taip pat iš Rumunijos. Jis vairuoja furgoną „Mercedes-Benz Sprinter“, į jį galima pakrauti toną krovinių. Ant stogo – nedidelė miegoti skirta kabina.
Šiam „mažyliui“ negalioja greičio limitas, nereikalingas tachografas, sunkvežimio vairuotojo pažymėjimas. Visa tai mažina išlaidas ir padidina pelną.
Bet „nykštukinis“ furgonas priklauso žemiausiai neapsaugotų vairuotojų klasei.
Mircea kilęs iš vieno nuošaliausių ES kampelių. Jo kaimas yra 50 kilometrų nuo Serbijos sienos.
Heseno žemės logistikos įmonė, kaip įprasta, jį įdarbino per savo antrinę įmonę Rumunijoje.
Mircea uždirba vidutinį atlyginimą – ne vokišką, o rumunišką – apie 250 eurų per mėnesį. Be to, dar gauna 35 eurus dienpinigių, kai važiuoja į užsienį.
Po trijų savaičių miego savo nedidelėje ant furgono stogo įrengtoje kabinoje jis dviem savaitėms važiuoja į savo gimtinę. Jo šeima laiko dvylika avių, porą kiaulių ir vištų.
„Vidutiniškai uždirbu 900 eurų per mėnesį ir esu visiškai patenkintas“, – tikino Mircea.
Į draudimą žiūri nerimtai
Iš trijų kolegų labiausiai pasisekė Peteriui. Jo darbdavė, Belgijos logistikos įmonė, moka apie 2600 eurų atlyginimą. Geri pinigai – jais jis remia Rumunijoje gyvenančią šeimą.
Žmoną ir du beveik suaugusius sūnus, iš kurių vienas turi mokymosi sutrikimų.
Savo tėvynėje Peteris priklauso pasiturintiems: jis turi butą mieste, sodybą kaime, automobilį. Tik retai būna namuose.
Iš tikrųjų toks tolimųjų reisų vairuotojų gyvenimas poilsio aikštelėje draudžiamas. Įstatymiškai jiems nustatytos ilgosios pertraukos – 45 valandų per savaitę – jie čia negali praleisti.
Vokietijos įstatymai vairuotojui numato iki 500 eurų, o verslininkui – 1500 eurų baudą. Nepaisant to, poilsio aikštelės savaitgaliais pilnutėlės.
Į jas nuolat užsuka policijos automobiliai. Draudimą nakvoti šiose aikštelėse turi užtikrinti ne tik policija, bet ir Federalinė krovinių apyvartos tarnyba. Bet kontrolės, kaip sako tolimųjų reisų vairuotojai, savaitgaliais beveik niekada nėra.
