Rusų neurologas Valerijus Novosiolovas kelerius metus tyrinėjo dokumentus apie paskutines V.Lenino gyvenimo dienas, taip pat pirmojo sovietų valstybės vadovo gydytojų užrašus.
Kodėl 53-ejų mirusio V.Lenino, kurio tikroji pavardė buvo Vladimiras Uljanovas, ligos diagnozė iki šiol neviešinama?
– Kodėl jūs ėmėtės tyrinėti V.Lenino ligą? Mėgstate istorinius detektyvus?
– Apie V.Lenino sveikatą yra begalė publikacijų, bet iš esmės tai tik įvairių istorikų pasvarstymai – be medicinos žinių ir nepatvirtinti jokiais istoriniais dokumentais.
Paprašiau leidimo dirbti su dokumentais Rusijos valstybiniame socialinės-politinės istorijos archyve.
Buvo netikėta, kad man leido. Bet kai paprašiau leidimo juos ir kopijuoti, gavau atsakymą: „Negalima, nes priėjimas prie šių dokumentų apribotas 25 metams.“
Pagal įstatymą, archyve esantys slapti dokumentai, susiję su V.Lenino liga, buvo uždari 75 metus po jo mirties – 1999 m. visi apribojimai turėjo būti panaikinti. Bet paaiškėjo, kad archyvo vadovybė slaptumo terminą V.Lenino giminaitės Olgos Uljanovos prašymu pratęsė iki 2024 metų.
Man leido tyrinėti V.Leniną gydžiusių medikų užrašus.
Tai ne medicininiai dokumentai, bet gausu informacijos, ką pacientas valgė, ką veikė. Užrašai prasideda 1922-ųjų gegužę ir baigiasi 1924 metų sausį, kai jis mirė. Niekas Rusijoje, išskyrus mane, šio dienoraščio nematė.
– Kuo vis dėlto sirgo V.Leninas, jei net šiandien visi dokumentai apie tai įslaptinti?
– Pagal oficialią versiją, V.Leniną ištiko serija insultų. Bet iš šiuolaikinės medicinos pozicijų negalima tyrinėti jo ligos.
Atidžiai tyrinėjau gydytojų dienoraštį ir V.Lenino skrodimo ataskaitą.
Šis dokumentas buvo surašytas kitą dieną po mirties, 1924 metų sausio 22-ąją, sodyboje Gorkuose, Pamaskvyje. Bet kodėl jis tiktai kitą dieną buvo išvežtas į Maskvą?
Tą dieną pasirašytas ir antras dokumentas, kuriame nurodoma, kad aptikti ryškūs galvos smegenų kraujagyslių pakitimai, šviežias kraujo išsiliejimas, tapęs mirties priežastimi.
Su tuo asmeninis V.Lenino gydytojas Fiodoras Getjė sutiko.
Tačiau jo parašo nėra po išvada, kad „mirusiojo ligos priežastis yra kraujagyslių aterosklerozė dėl ankstyvo jų susidėvėjimo“.
Dar praėjusio amžiaus pradžioje viso pasaulio specialistai teoriją apie kraujagyslių susidėvėjimą pripažino neturinčia pagrindo. Skrodimą atlikę specialistai to nežinoti negalėjo.
Beje, oficialiai skrodimas truko beveik 4 valandas. Tačiau jam turėjo užtekti perpus mažiau laiko. Gali būti, kad papildomo laiko reikėjo diagnozei suderinti su politbiuru.
– Kodėl taip manote?
– Akto diagnozė byloja apie kitą ligą – galvos smegenų meningovaskulinį sifilį. V.Lenino gydytojai rašė, kad pacientas gaudavo gydymą, atitinkantį diagnozę, o jį gydė tik preparatais nuo sifilio – sunkiaisiais metalais, didžiulėmis jodo dozėmis. Tuomet taip sifilis gydytas visame pasaulyje.
Tais laikais sifiliu sirgo nuo kelių iki keliolikos procentų rusų. Kaip būtent užsikrėtė V.Leninas, mes nežinome, bet tais laikais sifilis buvo smarkiai paplitęs.
– Jei sifiliu užsikrėsta buityje, atrodytų, apie jį kalbėti ne gėda. Susirgti galėjo kiekvienas, net vaikas. Kam reikėjo viską įslaptinti?
- Sifilis, nesvarbu koks, visada buvo laikomas „nepadoria“ liga. Jis turėjo daugybę pavadinimų – prancūziška, vokiška, pūlinga liga.
Žinoma, medikams nesvarbu, nuo ko gydyti. Bet į mediciną tada įsipainiojo politika.
– Kas nutiko sovietų medikams, gydžiusiems V.Leniną?
– Manau, buvo nerašytas susitarimas: kol daktarai tyli, jų neliesti. Nepasisekė tik F.Getjė, atsisakiusiam pasirašyti V.Lenino skrodimo aktą, – jo vienintelis sūnus Aleksandras, tais laikais įžymus bokso treneris, buvo sušaudytas 1938 metais. Tėvas to nepakėlė ir po dviejų mėnesių mirė.
