„Šie įvykiai Jungtinėje Karalystėje kelia didelį nerimą Europos Sąjungos (ES) piliečiams, gyvenantiems šioje šalyje. Jie dabar baiminasi, jog po „Brexit“ kas nors panašaus gali atsitikti ir jiems“, – stebėdamas vadinamąjį „Windrush“ kartos skandalą konstatavo Guy Verhofstadtas, pagrindinis Europos Parlamento koordinatorius „Brexit“ reikalams.
Jau kelias savaites Jungtinėje Karalystėje tęsiasi skandalas dėl 60 tūkst. pokario kartos migrantų iš Jamaikos, Barbadoso, Indijos ir kitų pasaulio valstybių, kurie Jungtinėje Karalystėje pragyveno daugiau nei pusę amžiaus.
Visi jie bijo, kad dabar bus arba išmesti iš šalies, arba neteks socialinių garantijų. Tai stebėdami baiminasi ir kitos kartos imigrantai, įskaitant lietuvius.
Imigrantams iš ES žadama, kad po britų skyrybų su Briuseliu Jungtinėje Karalystėje jie išlaikys visas gyventojų teises ir socialines garantijas.
Bet stebėdami, kaip valdžia nori pasielgti su senaisiais imigrantais, atvykėliai iš ES supranta: po kelių dešimtmečių gražūs pažadai gali išsisklaidyti lyg dūmas.
Situaciją gelbės imigrantas
1961 m. jokios profesijos neturintis jaunas pakistanietis Abdulas Javidas su žmona nusprendė pasinaudoti Jungtinės Karalystės tuomet vykdyta atvirų durų politika: visi buvusios Britanijos Imperijos piliečiai nuo II pasaulinio karo pabaigos iki 1973-iųjų galėjo be jokių apribojimų apsigyventi ir dirbti Jungtinėje Karalystėje.
A.Javidas naujo gyvenimo iš Azijos į Britų salas ieškoti atvyko plikas kaip tilvikas: savo vaikams vėliau jis pasakojo, jog kišenėje turėjo vos vieno svaro banknotą (dabartine pinigine išraiška tai būtų apie 20 eurų).
Tačiau badauti ar skursti jaunai porai neteko: po karo spėriai augusi britų ekonomika tada sukūrė šimtus tūkstančių naujų darbo vietų.
Nedarbo lygis tiek tarp vietinių anglų arba škotų, tiek ir tarp atvykstančiųjų Sandraugos migrantų buvo artimas nuliui.
Šiaurės Anglijos Lankašyro grafystės Litlbro miestelyje jauna Javidų šeima iš karto įkūrė mažą parduotuvėlę.
Sunkiai dirbę po 70 valandų per savaitę ir sulaukę penkių atžalų pakistaniečiai imigrantai po dešimtmečio jau persikėlė į gerokai turtingesnį Bristolio miestą.
Ten A.Javidas susirado autobuso vairuotojo darbą ir uoliai triūsė iki pat pensijos. 2012 metais šis imigrantas su niekuo neišsiskiriančia biografija mirė apsuptas vaikų ir anūkų būrio.
Vis dėlto Javidų pavardė dabar visiems laikams bus įrašyta į politinę Jungtinės Karalystės istoriją. Mat šios savaitės pradžioje vienas iš šio bemokslio pakistaniečių imigranto sūnų, 48-erių Sajidas Javidas, tapo pirmuoju tamsaus gymio britų politiku, paskirtu vadovauti vienai iš keturių svarbiausių Jungtinės Karalystės ministerijų.
Vienas svarbiausių postų
Nepraktikuojantis musulmonas, dešiniojo sparno konservatorius, Londono ir Niujorko investiciniuose bankuose puikią karjerą padaręs S.Javidas tapo Vidaus reikalų ministerijos vadovu. Britai šią ministeriją tradiciškai vadina trumpu pavadinimu „Home Office“ (liet. „Namų žinyba“).
Taip S.Javidas įžengė į penkių įtakingiausių Jungtinės Karalystės politikų ratą: šalies politinėje hierarchijoje po premjero iškart rikiuojasi finansų, užsienio, gynybos ir vidaus reikalų ministrai.
Maža to, torių ministrė pirmininkė Theresa May pakistaniečių kilmės politiką, imigrantų sūnų S.Javidą į šį postą paskyrė suteikdama jam ypatingos svarbos misiją.
S.Javido pirmasis – ir kol kas vienintelis – darbas yra kuo greičiau užgesinti trečią savaitę atvira liepsna besiplaikstantį skandalą, kuris grasina pelenais paleisti aštuntus metus valdžioje esančią Konservatorių partiją.
Šis skandalas yra tiesiogiai susijęs būtent su pokario laikų didžiąja imigracijos į Jungtinę Karalystę banga ir su šių migrantų palikuonimis.
Tad kas kitas, jei ne imigrantų musulmonų sūnus S.Javidas turi daugiausia galimybių sustabdyti daug žalos tiek šalies viduje, tiek ir tarptautinėje arenoje jau pridariusį skandalą?
Trumpumo dėlei britų žiniasklaida šį politinį fiasko nuo balandžio vidurio pavadino „Windrush“ kartos skandalu.
„Windrush Empire“ – 1946–1954 m. plaukiojusio seno britų kruizinio laivo pavadinimas. Būtent šiuo laivu 1948-ųjų birželį į šalia Londono esantį Tilberio uostą atplaukė pirmieji pokario imigrantai iš imperijai priklausiusių Karibų jūros kolonijų: Jamaikos, Barbadoso, Trinidado ir kitų.
Reikėjo atstatyti griuvėsius
Tarp šimtų juodaodžių imigrantų nemaža dalis buvo ką tik už Jungtinę Karalystę prieš nacius kovoję jūrininkai ar pėstininkai su šeimomis ir mažamečiais vaikais.
Pirmuoju „Windrush Empire“ reisu į Londoną atvyko ir 66 lenkai, nusprendę sugrįžti iš Amerikos į Europą.
1948 m. Parlamentas priėmė vadinamąjį Britų pilietybės aktą, kuris bet kuriam jamaikiečiui, indui, pakistaniečiui, australui, nigeriečiui ar dar beveik 50 buvusios Imperijos tautų atstovams suteikė lygiai tokias pat pilietines teises, kokias turėjo eiliniai anglai, velsiečiai, škotai ar airiai.
Šitas įstatymas galiojo iki pat 8-ojo dešimtmečio pradžios ir ekonominė jo logika buvo neginčijama: po karo Jungtinėje Karalystėje reikėjo atstatyti ištisus nacių subombarduotus miestus, darbo rankų katastrofiškai trūko.
Per vadinamąją „Windrush“ kartos imigracijos bangą į šalį atvyko apie milijoną Sandraugos piliečių.
Didžioji jų dauguma jau mirę arba yra itin garbaus amžiaus sulaukę pensininkai.
Beveik visi šie imigrantai per ilgus dešimtmečius tapo Jungtinės Karalystės piliečiais.
Bet britiško paso siekė ne visi: apie 60 tūkst. „Windrush“ kartos atstovų ar jų šeimos narių pasiliko Jamaikos, Trinidado ar dar dešimties mažų Karibų jūros baseino valstybių pilietybę. Jie buvo įsitikinę, kad ilgametis legalus gyvenimas ir darbas Jungtinėje Karalystėje jiems ir taip užtikrina nuolatinio gyventojo statusą.
Būtent šie imigrantai pateko tarp negailestingų britų vyriausybės antiimigracinės politikos girnų.
„Atšiaurios aplinkos“ politika
Nuo 2012 metų, kai tuometinio premjero Davido Camerono vyriausybėje vidaus reikalų ministro postas priklausė būtent Th.May, imta vykdyti vadinamoji „atšiaurios aplinkos“ nelegaliems migrantams politika.
„Esi Jungtinėje Karalystėje nelegaliai? Važiuok namo“, – sunkvežimiai su tokio turinio reklaminiais plakatais, užsakytais Vidaus reikalų ministerijos, važinėjo po Londono gatves.
Tikslios statistikos apie nelegalius imigrantus oficialios žinybos neturi, bet nevyriausybinės organizacijos jų skaičių įvardija kaip svyruojantį tarp 900 tūkst. ir milijono.
Nuo 2012-ųjų atvykėliai iš šalių, nepriklausančių ES, privalo įrodyti, kad turi teisę legaliai būti Jungtinėje Karalystėje.
Kitaip jiems nebeteikiamos beveik visos svarbios viešos ir privačios paslaugos: jie nebegali kreiptis į valstybinės sveikatos apsaugos sistemos medikus, nutraukiama bet kokia socialinė parama, uždraudžiama dirbti, nebeįmanoma gauti vairuotojo pažymėjimo arba atsidaryti banko sąskaitos.
Nors tūkstančiai „Windrush“ kartos imigrantų ar jų vaikų Londone, Mančesteryje, Birmingame ar kituose šalies miestuose visiškai teisėtai pragyveno daugiau nei pusę amžiaus, per paskutinius šešerius metus jie staiga tapo persona non grata.
Teisybės dėlei verta pridurti, kad nelegaliais migrantais įvardyti ne tik Karibų jūros baseino piliečiai. Grasinimų dėl išsiuntimo gavo ir dešimtys kitų buvusios imperijos gyventojų: Indijos, Kanados, Australijos ir Kenijos piliečių.
Oksforde įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Migration Observatory“ duomenimis, apie 57 tūkst. imigrantų iš Sandraugos valstybių, gyvenančių šalyje daugiau nei 50 metų, iki šiol neturi oficialių dokumentų, patvirtinančių jų imigranto statusą.
Išmetė išsilaipinimo korteles
Balandžio viduryje Londone vyko kas dvejus metus rengiamas 53 Sandraugos valstybių vadovų suvažiavimas.
Svarbiausiu jo darbu turėjo būti Velso princo Charleso paskyrimas simboliniu Sandraugos vadovu, kai tik dabartinė monarchė Elizabeth II nuspręs, jog jai per sunki ši našta.
Bet skandalas dėl nehumaniško elgesio su „Windrush“ kartos imigrantais aptemdė šį viršūnių susitikimą.
Premjerė Th.May buvo priversta skubiai pasikviesti 12 Karibų jūros valstybių ministrus pirmininkus į savo rezidenciją Dauningo gatvėje ir viešai atsiprašyti dėl savo šalies migracijos pareigūnų, vykdančių „atšiaurios aplinkos“ politiką.
Visa bėda, kad ne kas kitas, o pati Th.May yra šio plano autorė. Nuo 2010-ųjų gegužės iki 2016-ųjų birželio būtent ji vadovavo Vidaus reikalų ministerijai.
Skandalas įgavo konservatoriams politiškai itin pavojingą atspalvį, kai išaiškėjo, jog daugeliu atvejų net ne patys imigrantai iš Jamaikos ar Barbadoso kalti dėl trūkstamų dokumentų, įrodančių jų teisėtą statusą.
Vyriausybė buvo priversta iškelti rankas į viršų ir prisipažinti, kad 2009–2010 m. tūkstančiai archyvinių failų buvo fiziškai sunaikinti. Tarp jų – ir „Windrush“ kartos migrantų išsilaipinimo kortelės.
Smūgis bendražygei
Žinia apie neteisėtai sunaikintus dokumentus smogė skaudų politinį smūgį artimai Th.May bendražygei, vidaus reikalų ministrei Amber Rudd.
Vos prieš kelis mėnesius ši politikė buvo Konservatorių partijos žvaigždė ir viena realiausių kandidačių tapti premjere, jeigu Th.May netektų savo posto.
A.Rudd bergždžiai bandė gesinti „Windrush“ kartos skandalą pažadėdama, jog bet kuriam buvusios imperijos imigrantui, atvykusiam tarp 1948 ir 1988 metų, bus suteikta galimybė už dyką ir pagreitinta tvarka susitvarkyti pilietybės ar leidimo gyventi šalyje reikalus.
Tačiau klibanti A.Rudd kėdė visiškai subyrėjo, kai balandžio 26-ąją ji Bendruomenių Rūmų komiteto nariams pareiškė nieko nežinojusi apie ministerijoje nustatytus „nelegalų išsiuntimo planus“.
Jai paprieštaravo Imigracijos darbuotojų profesinės sąjungos atstovė Lucy Moreton. Ji parlamentarus patikino, kad jos kolegos nuo 2012-ųjų turėjo vykdyti iš viršaus nuleistus planus: kas mėnesį iš Jungtinės Karalystės išsiųsti maždaug po tūkstantį nelegalų.
Vargu ar verta stebėtis, kad niekur nesislapstę „Windrush“ kartos atstovai tapo lengvu grobiu planus vykdantiems biurokratams.
Praėjusį savaitgalį A.Rudd politinė karjera subyrėjo į šipulius, kai į žiniasklaidą prasisunkė šešių puslapių Vidaus reikalų ministerijos dokumentas, kuriame juodu ant balto surašyta: „2018-aisiais mūsų planas yra pasiekti 12,8 tūkst. prievartinių išsiuntimų.“ Po dokumento paskelbimo A.Rudd atsistatydino.
Ramina kitus atvykėlius
„Kai išgirdau apie „Windrush“ problemą, pagalvojau: „Tokioje situacijoje galėtų atsidurti mano mama, tėvas, dėdė arba aš pats“, – sakė naujasis britų vidaus reikalų ministras S.Javidas.
Jis pažadėjo, jog keliolikai tūkstančių ilgalaikių imigrantų iš Karibų bus ne tik sutvarkyti pasai ar biometrinės gyventojo kortelės, bet ir išmokėtos kompensacijos už prarastas pensijas, už neteisėtą išvijimą iš darbo ar socialinių išmokų atėmimą. Išsiųstiems asmenims bus leista sugrįžti ir jų išlaidos bus padengtos.
Skandalą itin įdėmiai stebėjo ES piliečių, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, organizacijos.
„The 3 Million“ kampanijos, vienijančios ES migrantus, atstovai susitiko su už imigracijos reikalus atsakinga viceministre Caroline Nokes ir prašė suteikti išsamesnių duomenų, kaip nuo šių metų lapkričio veik 3,5 mln. europiečių galės įgyti nuolatinių gyventojų statusą po „Brexit“, t.y. po 2019 m. balandžio 1 d.
Pasak „The 3 Million“ įkūrėjo Nicolo Hattono, britų viceministrė negalėjo duoti jokių garantijų, kad ES piliečių tikrai neištiks tokia pati lemtis, kokia šiuo metu kankina kai kuriuos jamaikiečius, kanadiečius ar indus.
Bet Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministerija tikina, jog interneto prieigą turintis ES pilietis užsiregistruoti galės vos per kelias minutes ir kad dokumentų patikra bus itin greita.
Valstybė atėmė net gydymą nuo vėžio
Londoniečiui Jamaikos piliečiui Richardui Stewartui buvo vos dešimt metų, kai 1955-aisiais jis kartu su tėvais laivu atplaukė į Angliją. Savo paso atvykdamas jis neturėjo – tuomet galiojo taisyklė, kad vaiko vardas ir kiti asmens duomenys buvo tiesiog įrašomi į vieno iš tėvų pasą.
Beveik 63 metus šis vyriškis pragyveno ir pradirbo vakariniame Didžiosios Britanijos sostinės Aktono rajone. Jo vaikai ir anūkai yra Jungtinės Karalystės piliečiai. Tačiau jau šeštus metus šiam pensininkui britų imigracijos tarnyba grasina išsiuntimu: esą jis neturįs jokių dokumentinių įrodymų, kad iš tiesų atvyko pokario metais.
„Aš jaučiuosi kaip antrarūšis pilietis. Tai – labai nekoks jausmas. Esu juodaodis, tad man jokia naujiena diskriminacija. Bet šitaip elgtis su žmonėmis yra neleistina. Aš čia pradirbau daugiau nei pusę amžiaus, niekada nebuvau išvykęs už Jungtinės Karalystės ribų. Neturiu šios šalies paso, bet turiu šūsnį kitų dokumentų. Kur jie mane dabar išsiųs? Esu jau pensininkas, ir visa ši istorija man ir mano šeimai sukėlė labai daug nerimo ir skausmo“, – „Lietuvos rytui“ sakė londonietis R.Stewartas.
Bene vyriausias „Windrush“ kartos atstovas, kurį britų Vidaus reikalų ministerija užsimojo prievarta išsiųsti iš šalies, yra iš Barbadoso kilęs Briggsas Levi Maynardas. Šiam buvusiam Londono autobuso konduktoriui artėja 90-asis jubiliejus. Jis Anglijos sostinėje pragyveno daugiau nei 6 dešimtmečius ir jau prieš ketvirtį amžiaus išėjo į pensiją. Nuo išsiuntimo jo stojo ginti ne tik vaikai ir anūkai, bet ir Barbadoso ambasadorius Jungtinėje Karalystėje.
„Sunku buvo net patikėti, kad į „Windrush“ kartą, kuri savo išlietu prakaitu ir krauju padėjo apginti ir atstatyti pokario Jungtinę Karalystę, imta žiūrėti kaip į nepageidaujamus nelegalus, kurių reikia atsikratyti. Tai visiškai kontrproduktyvi politika, kuri ne tik sukėlė nereikalingą skausmą įstatymų niekad nepažeidusiems žmonėms, bet ir aplamdė Jungtinės Karalystės reputaciją kitų Sandraugos šalių akyse“, – „Lietuvos rytui“ sakė Guy Hewittas, Barbadoso atstovybės Londone vadovas.
