Kremliaus salėje, kur V.Putinas turėjo duoti priesaiką, vakar jo nekantriai laukė pusketvirto tūkstančio žmonių. Visi jie pasipuošė ženkliukais su Rusijos vėliava arba dar ir Georgijaus juostelėmis.
Rusų televizijos rodė, kaip žmonės sutartinai traukė šalies himną ir plačiausiomis šypsenomis pasitiko jau 18 metų iš valdžios nesitraukiantį Kremliaus šeimininką. Tuo metu skambėjo specialiai šiai progai sukurta fanfara „Mūsų prezidentas“.
Kad renginys bus suplanuotas iki smulkmenų, nekėlė abejonių. Tądien netgi žirgai buvo pakaustyti specialiomis pasagomis, kad skleistų malonesnį garsą.
„Pažadu gerbti ir saugoti kiekvieno ruso žmogaus teises, gerbti konstituciją ir tarnauti visuomenei. Mano gyvenimo tikslas – padaryti viską dėl Rusijos, dėl jos klestinčios ateities ir kiekvienos šeimos gerovės“, – inauguracijos metu kalbėjo 65-erių Rusijos prezidentas.
Jis tikino suvokiantis savo atsakomybę tautai ir žadėjo toliau stiprinti Rusijos galią.
Nors Rusijos ekonomika dėl Vakarų pritaikytų sankcijų išgyvena ne geriausius laikus, Kremliaus šeimininkas tvirtino, kad šalis susidorojo su iškilusiais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais.
„Rusija – žmonėms. Šiandien toks mūsų svarbiausias tikslas“, – išdidžiai tvirtino Rusijos prezidentas.
Savo kalboje jis išvengė didesnės kritikos Vakarų šalims, privengė kalbėti ir apie šalies karinius pajėgumus. Tik pabrėžė, kad šalies saugumas yra užtikrintas.
Rusijos prezidento inauguracijos metu dėmesio centre atsidūrė automobilis, kuriuo jis esą dabar nuolatos važinės. Tai – rusų gamybos „Aurus“ markės limuzinas. Akivaizdu, kad nuolat kartodamas apie būtinybę atsigręžti į vidaus rinką V.Putinas panoro parodyti, jog ir pats atsisako Vakarų produkcijos.
V.Putino inauguracijoje dalyvavo atstovas iš Lietuvos – ambasados Maskvoje laikinasis reikalų patikėtinis Giedrius Galkauskas.
Žmogiškasis etapas
Ketvirtosios, faktiškai penktosios, inauguracijos išvakarėse Maskvos leidiniui „New Times“ prabilo politikos technologijų ekspertas Glebas Pavlovskis, kurį daugelis vadina V.Putino kūrėju.
Jis buvo vienas pagrindinių pirmosios Rusijos vadovo prezidentinės kampanijos architektų.
G.Pavlovskis papasakojo, kaip V.Putinas keitėsi per pastaruosius 18 metų ir kuo visa tai gali baigtis.
„Kiek aš prisimenu, V.Putinas keitėsi tris kartus. V.Putinas nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigos ir maždaug iki 2003 metų – tai vienas žmogus.
Žinoma, jis beveik iš karto pradėjo žavėtis savimi. Bet kartu ir nepasitikėjo: jautė, kad taip lengvai jam atitekusi valdžia gali taip pat lengvai ir išslysti, – kalbėjo G.Pavlovskis. – Bet nepasitikėjimas savimi tuo metu dar nevirto baime. Tuo laikotarpiu V.Putinas dar su ironija žvelgė į save ir iš dalies į masių palaikymą.
Jis pervertindavo politinės technologijos reikšmę savo populiarumui.“
Pasak G.Pavlovskio, tuo metu buvo galima kalbėti ir apie žmogiškąją V.Putino pusę: rusas, kuris mėgo pailsėti nuo darbų, pasėdėti prie alaus bokalo.
Jis mėgo keliones į kurortines vietas, kaip antai Vietnamą arba Kubą.
Jau nuo 2002-ųjų aplink jį ėmė tirštėti pusiau „piteriškųjų“ būrys – jame buvo ne tik žmonės iš Sankt Peterburgo. Susidarė ir artimųjų ratas: Igoris Sečinas, Vladimiras Ustinovas, Sergejus Pugačiovas. Tiesa, dabar šalia prezidento liko tik I.Sečinas, laikomas prezidento dešiniąja ranka.
„Jų pirmasis uždavinys – nuversti senąją buvusio prezidento Boriso Jelcino komandą. Šioje situacijoje V.Putinas laviravo: jis buvo priklausomas nuo artimųjų rato, bet kartu juo ir nepasitikėjo“, – aiškino G.Pavlovskis.
Pasak G.Pavlovskio, maždaug tuo metu gimė V.Putinas – artistas, atsidūręs pasaulio lyderių klube.
Caras – tautos gaivintojas
Per antrąją prezidentavimo kadenciją V.Putinas skelbė praturtinsiąs tautą.
Iš pradžių jis elgėsi kaip Ivanas Kalita (Rusijos caras Ivanas Trečiasis, pramintas Kalita – pinigų maišu. – Red.).
Pats gerokai prisikimšo piniginę finansų ministrui Aleksejui Kudrinui padedant. O tuomet šalies praturtinimo politika greitai pavirto lojaliųjų supirkimu.
„Bet kam rūpi, kodėl šie žmonės tau ištikimi? Taip dar geriau – palenki juos į savo pusę be kraujo praliejimo“, – kalbėjo G.Pavlovskis.
Iš V.Putino artimųjų rato niekas nespjovė į prabangą: atlygis už lojalumą – 3 namai, 2 jachtos, nuosava sala.
„Čečėnija tuo metu buvo nuraminta, Rusija – arti aljanso su Europa. V.Putinas tikriausiai manė, kad Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo metu užbaigs žygį į Europą, NATO, – aiškino G.Pavlovskis. – Miunchene 2007 metais pasakytoje kalboje nebuvo konfrontacijos, o tik buvo matyti Rusijos pretenzijos į vietą prie stalo. Ir įsitikinimas, kad ši vieta – jau arti.“
Tuo metu V.Putinas tikėjo finansinių rinkų išmintingumu ir doleriniu pasaulio pagrindu. Ir kai dėl nelaimingojo banko „Lehman Brothers“ bankroto rinkose įvyko žemės drebėjimas, V.Putinas persigalvojo.
„Pasirodo, kad didieji ir siaubingi amerikiečiai negali susidoroti net su savo doleriu! O mokėti turime mes?
O juk viskas taip gerai klojosi. D.Medvedevas pateikė doktriną, turėjusią tapti nauju politiniu kursu. Ir, kaip tyčia, visa tai atsitinka likus pusantro mėnesio iki karo su Gruzija, – apie 2008-uosius kalbėjo G.Pavlovskis. – Gruzija apvertė situaciją. Buvo didelė tikimybė, kad įsikiš JAV karinės pajėgos. Rusus išgelbėjo globalių finansų sprogimas, Johno McCaino pralaimėjimas per rinkimus ir Baracko Obamos išrinkimas.“
Ukraina tapo problema
Šių įvykių fone gimė trečias, sudėtingas ir iš dalies palaužtas V.Putinas. Tuo laikotarpiu atsiranda tandemo su D.Medvedevu problema: ar atiduos premjeras postą?
„Sugalvota „medvediškoji išdavystė“ – grynas pramanas, V.Putino ir jo artimo rato baimės atspindys. Kol D.Medvedevas buvo prezidentas, o V.Putinas – premjeras, pastarasis tiksliai žinojo, ką būtų padaręs D.Medvedevu dėtas – atleidęs premjerą. Bet taip neįvyko“, – aiškino G.Pavlovskis.
Ir štai atsirado Ukrainos problema – Maidanas ir Viktoro Janukovyčiaus pabėgimas.
„V.Putino sėkmė dingo, išgaravo. O juk jis įpratęs save laikyti sėkmės numylėtiniu. Jis išsigando. Žinoma, ne Maidano. Jis netiki silpnųjų jėga ir buvo įsitikinęs: užkulisiuose turi būti kas nors stiprus. Amerika! – revoliucijos metą Ukrainoje prisiminė G .Pavlovskis. – Bet tuo pat metu V.Putinas prarado sąsajas su realybe.“
G.Pavlovskis teigė, jog tada Rusijos prezidentas ėmė pernelyg dažnai kalbėti apie sąmokslo teorijas – kaip antai jam diskredituoti pasiųstą numirėlių prikimštą „Boeing“ (lėktuvas iš tiesų buvo numuštas prorusiškų sukilėlių Ukrainoje. – Red.).
„Jeigu esi pasaulio ašis, tai ko nesigriebs priešas, kad tave pašalintų? Viską, kas vyko, jis tada suvokė kaip specialiąsias priešo operacijas.
Dar ir dabar Rusiją jis mato kitaip. Rusija – tai jis. Jis – Rusijos simbolis, jis žino savo reitingą, jis turi vidinį didybės matą“, – tvirtino V.Putino kūrėju vadinamas specialistas.
Ko galima tikėtis iš tokio Rusijos simbolio per artimiausius šešerius metus?
Vaikė protestuotojus
Prieš Rusijos prezidento V.Putino inauguraciją dešimtyse šalies miestų vyko masiniai protestai. Susirinkusieji šaukė nenorintys šio politiko daugiau matyti prie šalies vairo. Tiesa, toks pasipriešinimas Rusijos režimui kai kuriems baigėsi areštinėje. Skaičiuojama, kad iš viso šalyje savaitgalį sulaikyta 1,6 tūkst. demonstrantų.
Tarp jų buvo ir opozicionierius Aleksejus Navalnas. Policijos pareigūnai A.Navalną sučiupo vos jam pasirodžius mitinge, o kai kurie žmonės tuo metu ukrainietiškai šaukė „Gėda“. Areštinėje jis neužsibuvo. Kremliaus kritikas paleistas tos pačios dienos vėlų vakarą.
