JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas gegužės 14 dieną perkelti JAV ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę sukėlė audringą ne tik Vidurinių Rytų, bet ir Vakarų valstybių reakciją.
Ambasados perkėlimas sutapo ir su palestiniečių minėtomis 70-osiomis Nakbos, arba katastrofos, metinėmis.
Kasmet gegužės 15-ąją prisimenami tūkstančiai 1948 metais įkūrus Izraelio valstybę iš namų išvarytų palestiniečių.
Kol Jeruzalėje skambėjo iškilmingos kalbos, vos už kelių dešimčių kilometrų liejosi kraujas: per Izraelio ir Gazos Ruožo pasienyje surengtas masines protesto akcijas žuvo 59 palestiniečiai, o daugiau kaip 2 tūkst. buvo sužeisti.
Tai buvo tik smurto protrūkio pradžia.
Gegužės pabaigoje raketų ir minosvaidžių ugnis tarp Izraelio ir grupuotės „Hamas“ valdomo Gazos Ruožo buvo intensyviausia nuo 2014-ųjų karo.
Izraelio kariškiai pranešė, kad reaguodami į apšaudymą raketomis ir minosvaidžio sviediniais smogė kelioms dešimtims judėjimo „Hamas“ karinių taikinių Gazoje.
Vieta, kuri taps negyvenama
„Nėra tokio palestiniečių lyderio, kuris sutiktų atsisakyti Jeruzalės“, – liūdnai atsiduso Palestinos autonomijos parlamento narys dr. Mustafa Bargouti.
Ramaloje su „Lietuvos ryto“ žurnaliste susitikęs M.Bargouti aiškino, kad „palestiniečiai gali pasigirti ilgiausia, net 52 metus trunkančia, okupacija naujųjų laikų istorijoje, besitęsiančia nuo 1967 m., kai Izraelis okupavo Vakarų Kranto ir Gazos teritorijas“.
Anot jo, vadinamasis Oslo susitarimas, kuriuo buvo sutarta, kad palestiniečiai turės Vakarų krantą ir Gazą, buvo labai skausmingas kompromisas.
„Mes sutikome su mažiau nei puse teritorijos, nei pagal Jungtinių Tautų sprendimą jos mums turėjo atitekti“, – kalbėjo M.Bargouti.
Šiandien pasaulio bendruomenės akys krypsta į Gazos Ruožą, kuris, anot ekspertų, jau 2020 metais pavirs netinkama gyventi vieta ir šiuo metu skambiai vadinamas didžiausiu kalėjimu po atviru dangumi. Gazos Ruožas – tai vos 360 kvadratinių kilometrų teritorija, kurioje gyvena beveik du milijonai žmonių.
„70 proc. Gazos gyventojų yra pabėgėliai, kurie buvo priversti palikti savo namus 1948 m. Izraelis tvirtina, kad paliko Gazą, bet realybė yra kitokia – iš tiesų Gazos okupacija tęsiasi kitokia forma“, – kalbėjo M.Bargouti.
Vien Izraelio sukurta ruožą juosianti buferinė zona sudaro net 24 proc. teritorijos, kuria nebegali naudotis vietiniai, ploto.
„Joks palestinietis į šią teritoriją negali įžengti, nes bus nušautas“, – aiškino M.Bargouti ir pridūrė, kad per 2014 metais vykusį karą namus prarado ketvirtadalis Ruožo gyventojų.
Palestinos autonomijos užsienio reikalų ministras dr. Riyadas al-Maki kalbėdamas apie Gazos Ruožo situacija rėžė tiesiai.
„Jei jūs gyventumėte Gazoje, elektrą turėtumėte tik penkias valandas per parą. Didžioji dalis vandens, apie 95 proc., yra užterštas ir negeriamas.
Pasaulio banko atlikta studija parodė, kad 2020 metais Gazos Ruožas taps vieta, kurioje bus neįmanoma gyventi.
Nedarbas šioje teritorijoje dabar siekia 70 proc., o kalbant apie jaunimą ir išsilavinusius žmones, šis skaičius gali siekti ir 95 proc.
Gaza yra apsiaustyje, žmonės negali išvykti mokytis ar gydytis. Jiems dėl jokios priežasties šios teritorijos negali patikti.
Kaip jaustumėtės jūs, jei būtumėte visiškai izoliuojamas, ignoruojamas, skaudinamas?“ – klausė R.al-Maki.
Jis pažėrė kritikos ir tarptautinei bendruomenei, kuri, pasak jo, tiktai stebi situaciją ir nejaučia jokios atsakomybės, kai du milijonai žmonių kenčia nuo humanitarinės krizės.
„Manote, kad palestiniečiai išprotėję, kad eina protestuoti žinodami, jog Izraelio snaiperiai į juos taikosi? Žmonės taip elgiasi iš nevilties, – kalbėjo ministras ir pabrėžė, kad į situaciją būtina reaguoti. – Tarptautinė bendruomenė bijo kritikuoti Izraelį, bet mes prašome imtis veiksmų, juk galiausiai nukenčia civiliai abiejose pusėse.“
Situaciją pakeitė rinkimai
Jeruzalėje su žurnalistais susitikusi buvusi Izraelio kariuomenės atstovė spaudai pulkininkė leitenantė Avital Leibovich priminė, kad 2005 metais Izraelis priėmė sprendimą palikti Gazą ir per tris dienas iš šios teritorijos evakavo 9 tūkst. savo piliečių.
„Jų sprendimas įsikurti Gazoje nebuvo ideologinis, tai buvo labai graži teritorija su puikiais paplūdimiais.
Vietiniai žmonės vertėsi žemdirbyste ir turizmu“, – kalbėjo ji ir patikslino, kad situacija pasikeitė iš karto po palestiniečių surengtų rinkimų, po kurių Gazos teritorijos kontrolę perėmė judėjimas „Hamas“.
„Hamas“ požiūris į Izraelį yra aiškus, ir jie jo neslepia. Kad įtvirtintų į „Musulmonų brolijos“ panašią doktriną, jie sukūrė keletą programų.
Grupuotė „Hamas“ įkūrė atskiras mokyklas, įvairias paramos rinkimo sistemas ir išbandė įvairius būdus, įtraukiančius žmones į ekstremistinę džihadistinę veiklą“, – sakė A.Leibovich ir priminė, kad Gazos Ruože veikia ir dvi žiniasklaidos priemonės – televizija „Al-Aqsa“ ir radijas.
„Per šias transliacijas nuo ryto iki vakaro galima girdėti „Hamas“ vadovybės kalbas apie tikėjimą. Televizija kuria ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams skirtą turinį.
O kaip kitaip užauginsi penkiametį, kuris vieną dieną pasiryžtų būti savižudžiu sprogdintoju, grobti kareivius ar prisijungti prie sukarintų „Hamas“ pajėgų? Tam skiriama labai daug pinigų“, – teigė A.Leibovich.
Raketos vis tobulėjo
Pirmą kartą Gazos Ruože raketos dislokuotos 2001 metais.
„Tai buvo savadarbės raketos, kurių skrydžio nuotolis buvo gana trumpas – apie 4 kilometrus, tačiau šioje teritorijoje gyveno 25 tūkst. žmonių, kurie tapo taikiniais“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad prabėgus 17 metų raketos iš Gazos Ruožo jau pasiekia Tel Avivą.
Šiandien į Izraelį skriejančios raketos gali įveikti apie 150 km atstumą, pasikeitė ir jų techninės charakteristikos.
„2001 metais ši grėsmė buvo 25 tūkst. taikių gyventojų rūpestis, o dabar ji iškilusi daugiau nei trims milijonams“, – akcentavo A.Leibovich.
Ji patikslino, kad nors „Hamas“ yra didžiausias judėjimas, bet ne vienintelis regione – čia veikia ir grupuotė „Palestiniečių islamo džihadas“, kuri laikoma pavojinga dar ir dėl to, kad neturi aiškios disciplinos.
„Net išgirdę „Hamas“ raginimus ko nors nedaryti jiems šie džihadistai nepaklūsta. Nors ši grupuotė yra mažesnė – turinti kelis tūkstančius kovotojų, ji apsirūpinusi raketomis ir kita ginkluote. Prieš kelias dienas Izraelio pajėgų taikiniu tapo trys žmonės, kurie ketino įvykdyti teroro aktą, o viso to rezultatas – raketų ataka prieš Izraelį“, – situaciją komentavo A.Leibovich.
Pašnekovė išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną ir parodė jame įdiegtą programėlę, kuri susieta su pavojaus sirenų sistema.
Kas kartą į Izraelio teritoriją skriejant raketoms suaktyvinama itin jautri sirenų sistema.
„Per pastarąsias 48 valandas į Izraelį skriejo kelios dešimtys raketų. Daugiausia jų paleidžiama rytais, kai žmonės vyksta į mokyklas, darbus, palieka savo namus ir būna neapsaugoti. Prieš tris dienas „Hamas“ raketa nukrito vaikų darželio kieme, kuris turėjo būti atidarytas po 20 minučių“, – kalbėjo A.Leibovich ir rodė telefono ekrane užfiksuotą raketų atakų dažnumą.
Kai kurios jų buvo paleistos vos keliolikos sekundžių skirtumu.
Reikšminga Irako pamoka
„Jau 1991 m. supratome, kad teroristų taikinys yra ne strategiškai svarbūs objektai ar bazės, bet žmonės.
1991 m. toks buvo Irako lyderio Saddamo Husseino tikslas. Irakas nėra artimas Izraelio kaimynas, bet kai S.Husseinas nutarė pasiųsti 40 tolimojo nuotolio raketų, tada supratome, kas iš tiesų yra taikinys“, – prisiminė A.Leibovich.
Izraelyje įkurta speciali institucija, kurios užduotis – nuolat informuoti gyventojus apie grėsmes ir kaip reaguoti joms ištikus.
„Visi žino, kad išgirdus sirenas reikia ieškoti slėptuvės. Tai dalis izraelietiško sąmoningumo.
Šalis suskirstyta į tam tikras zonas ir kiekvienai iš jų paskirtas tam tikras numeris.
Aš gyvenu Tel Avive, kuriam priskirtas 167 numeris, todėl jeigu sirenos suveiks 167 skaičiumi pažymėtoje teritorijoje, tiktai joje esantys gyventojai gaus specialius saugumo įspėjimus, o likusi šalies dalis gyvens įprastą gyvenimą“, – aiškino A.Leibovich.
Europa kol kas tokių pažangių įspėjimo priemonių neturi, ir įvykus teroro aktui visuomenė būna sutrikusi, visur tvyro chaosas.
Nuo raketų Izraelis saugosi dar 2012 metais sukurta sistema „Iron Dome“ (liet. „Geležinis kupolas“) .
Ši sistema skirta trumpojo nuotolio raketų grėsmei eliminuoti. Mobiliosios sistemos „Iron Dome“ išdėstytos visoje šalyje. Ši sistema – unikali ir efektyvi, gali susekti raketą praėjus vos 1,7 sekundės nuo jos paleidimo, todėl sistemos veiksmingumas siekia 85–90 proc.
„Dažnai skamba kaltinimas, kad „jūs, izraeliečiai, turite slėptuves, o vargšai Gazos žmonės jų neturi“. Mūsų vyriausybė nurodė, kad kiekvienas pastatas, kuris pastatytas po 1991 m., privalo turėti slėptuvę. Kol „Hamas“ lėšas investuoja kitur, situacija tokia, kokia yra“, – kalbėjo A.Leibovich ir patikino, kad naivu manyti, jog šį kartą sirenos Izraelyje kaukė paskutinį kartą.
Dar vienas Izraelio rūpestis – iš Gazos į Izraelio teritoriją vedantys tuneliai. Šių tunelių ilgis gali siekti iki 3,5 kilometro, kai kurie jų turi jungtis, elektros bei oro tiekimo sistemas.
Tuneliui, kurio ilgis siekia apie kilometrą, iškasti prireikia apie metų ar pusantrų, o betono, kurio reikia šio tunelio sienoms, sąnaudos prilygsta trijų aukštų namo sąnaudoms, bet net ir tai neatbaido „Hamas“ nuo jų statybų.
„Prieš savaitę aptikome tunelių, veikusių nuo 2014 metų, kai buvo vykdoma plataus masto tunelių naikinimo operacija“, – teigė pašnekovė ir pridūrė, kad kovai prieš „terorizmo tunelius“ Izraelio kariuomenė naudoja naują sistemą, kurios veikimo principo ji teigė negalinti detalizuoti.
Situaciją vadina tragiška
„Padėtis Gazoje – tragiška, nes „Hamas“, užuot gaunamą paramą investavusi į vietos gyventojų poreikius, už ją perka raketas.
Pastaruoju metu, Izraelio duomenimis, „Hamas“ išleido 15 mln. dolerių (12,7 mln. eurų) kampanijai, kurią vadina „Sugrįžimo maršu“.
Nuo pat kovo 31-osios kiekvieną penktadienį po maldų „Hamas“ siunčia nuo 5 iki 40 tūkst. Gazos palestiniečių prie skiriamosios užtvaros, kur vyksta ne tik protestai, bet ir bandoma pro ją prasiskverbti.
Šie pinigai galėjo būti išleisti geriamojo vandens ištekliams atkurti ar medicinos paslaugoms, mokykloms“, – vardijo pašnekovė.
Anot jos, „Hamas“ atstovai gyvena prabangiose vilose ir mėgaujasi gyvenimu, o paprasti Gazos Ruožo gyventojai skursta.
„Kol „Hamas“ kontroliuos šią teritoriją radikaliomis džihadistinėmis nuostatomis, vargu ar situacija gerės, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad padėtis Gazoje ne visuomet buvo tokia. – Pamenu laikus, kai Gazos nejuosė tvoros ir šios teritorijos gyventojai dirbti vykdavo į Izraelį.
Dalis gyventojų kalbėjo hebrajiškai ir imtis tokių priemonių, kurios yra šiandien, nereikėjo, nes nebuvo teroro. Bet atsiradus radikaliems elementams viskas pasikeitė.“
A.Leibovich teigė, kad situacija Gazoje pozityvių prošvaisčių beveik neturi.
„Būtina rūpintis Gazos gyventojų gyvenimo kokybe, nes jie nemato savo ateities. Kalbu apie gamyklas, darbo vietų kūrimą.
Tai suteiktų šiek tiek vilties šiame regione gyvenantiems palestiniečiams, nes tiesiogiai skiriami pinigai jų paprasčiausiai nepasiekia“, – tikino Izraelio kariuomenės atstovė spaudai.
Kas iš tiesų yra judėjimo „Hamas“ varomoji jėga?
„Atsakymas vienas – ideologija. Gali turėti geriausius lėktuvus Viduriniuose Rytuose, pažangiausiomis technologijomis aprūpintus laivus ir geriausias kibernetinio saugumo sistemas, bet ideologija – visiškai kitoks kanalas.
Kai tiki, kad Izraelio apskritai neturėtų būti, visa tai tampa nesvarbu“, – kalbėjo A.Leibovich.
Viena karščiausių pasaulio zonų
Gazos Ruožas – siaura teritorija į šiaurės rytus nuo Sinajaus pusiasalio. Anksčiau Gazos Ruožą kontroliavo Egiptas. Izraelio dalimi Gaza tapo po 1967 m. karo tarp Izraelio ir Egipto.
Nors Gazos Ruožas geografiškai nesusisiekia su Vakarų Krantu, kartu šios dvi teritorijos sudaro Palestinos autonomiją. Iki 2005 m. Gazos Ruože buvo Izraelio karinių bazių ir žydų nausėdijų, bet tuometis Izraelio premjeras Arielis Sharonas nusprendė pasitraukti iš Gazos Ruožo.
2006 m. vykusius rinkimus laimėjo judėjimas „Hamas“, kuris išgarsėjo savo narių savižudiškais sprogdinimais, kuriais siekiama nužudyti kuo daugiau Izraelio civilių, sunaikinti kuo daugiau karinių ir saugumo taikinių.
Nuo 2007 m. Izraelis vykdo Gazos Ruožo blokadą, šios teritorijos gyventojai kenčia dėl vandens, elektros, gamtinių dujų tiekimo problemų. Kontroliuojamas net medicinos įrangos importas į Gazos teritoriją, o sunkiems ligoniams kartais nesuteikiami leidimai vykti į Izraelio ligonines.
