„Net neabejoju, kad greitai vis tiek įvyks kokie nors nauji mūšiai. Kodėl? Per daug visko pritraukta iš jų fronto pusės, mūsiškiai irgi eina į priekį.
Padėtis tokia, kad ji, manau, gali plėtotis tiktai tokiu keliu. Pasibaigs futbolas Rusijoje ir greičiausiai prasidės kautynės“, – taip „Lietuvos rytui“ tvirtino Romanas Koržovas, Krasnohorivkos civilinės ir karinės administracijos vadovo pavaduotojas.
Tačiau ir dabar karo nusiaubtose pafrontės bei fronto gyvenvietėse Krasnohorivkoje ir Marjinkoje – anaiptol ne tyla ir ramybė.
Sunkiųjų kulkosvaidžių papliūpos ir minosvaidžių minų sprogimai griaudėja net dieną, gyvybę skina snaiperiai.
Pusiau sugriautuose pastatuose besiglaudžiantys civiliai bando gyventi savo gyvenimą ir kiekviena proga meldžia karo pabaigos.
Bet ji vis dar taip pat neįžvelgiamai toli kaip prieš metus ar porą. Antraip negu pasaulio futbolo čempionato pradžia ir pabaiga.
Žudynės – kaip treniruotės
„Štai prieš kelias dienas jaunas vaikinas norėjo uždaryti iš išorės savo namo langą.
Jo namas pačiame pakraštyje, taigi – iš esmės fronto linijoje.
Snaiperis šovė į jį aštuonis kartus, keturis pataikė. Į ranką, į koją, o viena kulka, kažkaip atšokusi nuo raktikaulio, nuėjo gilyn į kūną. Jis taip ir nukraujavo ten, vietoje. Snaiperis neprileido prie jo medikų. Žodžiu, tyčiojosi“, – „Lietuvos rytui“ Marjinkoje pasakojo pulko „Dnipro-1“ karys Valerijus.
Jis ir kiti jo bendražygiai svarstė, kad greičiausiai tas snaiperis, kuris negalėjo nematyti, jog žudo civilį, treniravosi ir miklino ranką bei akį. Neradus ukrainiečių kario, jam tiko ir toks taikinys.
Be to, ukrainiečiai teigė tiesiog „netikintys, kad taip galėjo elgtis koks nors vietos gyventojas separatistas, nors ir koks būtų nukvakęs“. Pasak jų, tai greičiausiai buvo arba samdinys „savanoris“ iš Rusijos, arba tiesiog Rusijos kariuomenės karys.
Tokios žiaurybės – Marjinkos civilių gyventojų kasdienybė. Juk pats šios gyvenvietės centras, kuriame svarbiausi pastatai – vos keli šimtai metrų nuo fronto linijos.
Taigi ne tik Marjinkos centrą, bet ir toliau nuo fronto esančius pakraščius be vargo pasiekia įvairių rūšių ginklai, minosvaidžiai ir artilerija.
Gali net susišūkauti
Susišaudymai automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, minosvaidžiais, patrankomis ir reaktyvinėmis salvinės ugnies sistemomis čia vyksta kone kasdien, ypač – naktį. Nuolat dirba snaiperiai, priešai vieni kitų pozicijas „čiupinėja“ diversinėmis žvalgybinėmis grupėmis.
Marjinka per visus ketverius karo metus – vienas karščiausių jo taškų, kuriame, kariškių žargonu kalbant, „judesys“ vyksta kone be paliovos.
To „judesio“ priežastys – mažiausiai dvi. Viena, ši gyvenvietė iš esmės yra vienas Donecko priemiesčių, iš kurio atsiveria kelias į rusų separatistų citadelę. Antra, kai jis iš rusų rankų po įnirtingų kruvinų kautynių vėl grįžo ukrainiečiams, priešų pozicijos liko itin arti viena kitos.
Mažiausi atstumai tarp rusų ir ukrainiečių įtvirtinimų – pora šimtų ar net mažiau nei šimtas metrų. Kai kuriose vietose jie gali susišūkauti tarpusavyje – tai kartais ir daro svaidydamiesi necenzūriniais žodžiais. Vieni – apie Kremliaus šeimininką Vladimirą Putiną, o kiti – apie dabartinę Kijevo „chuntą“.
Tačiau nors ukrainiečiai kontroliuoja visą gyvenvietę, rusų separatistai kontroliuoja Donecko pusėje esančius terikonus. Taip vadinasi vienas iš esminių Donbaso kraštovaizdžio elementų – iš šachtų iškasto šlako, žemių ir visokių kitokių atliekų kalnai.
O prieš Marjinką – net keli didžiuliai terikonai, kurių kiekvienas turi savo pavadinimą, gautą pagal formą. Didžiausi – Krokodilas ir Papai, o pats mažiausias – Dangus.
Štai jį vienintelį ir kontroliuoja ukrainiečiai, visa kita – rusų separatistų rankose.
Kaltę suverčia savanoriams
Šiuo metu visame fronte aršiausios kautynės vyksta ne Donecko, o Horlivkos, Dokučajevsko ir Mariupolio kryptimis. Tačiau Marjinkoje, suprantama, tebeverda savas karo gyvenimas.
„Lietuvos rytas“ apsilankė šalia vienos tų priešakinių ukrainiečių pozicijų, kurios yra arčiausiai rusų separatistų įtvirtinimų tiesiai į Donecko pusę ir priešais rusų kontroliuojamus terikonus. Tai – sušaudyta ir beveik sugriauta buvusi Marjinkos ligoninė.
Ją kontroliuoja reguliariosios armijos ir vieno iš buvusių savanorių dalinių – Savanoriškosios Ukrainos armijos – kariai.
Kaip aiškina ukrainiečiai, tokiose pozicijose buvusių savanorių batalionų, dabar jau beveik visiškai įtrauktų į oficialias ginkluotąsias pajėgas, kariai laikomi tam, kad Ukrainos kariuomenės vadovybei būtų lengviau pasiteisinti, kai ji „nusiunčia adekvatų atsakymą“ į separatistų antpuolius ir apšaudymus.
Tas „pasiteisinimas“ – buvę savanoriai yra sunkiai kontroliuojama ir neklusni publika, tad esą niekas nieko negali padaryti.
Tačiau į pačią ligoninę žurnalistų jau nebeįleidžiama – tai pernelyg pavojinga.
Separatistų snaiperiai dieną ir naktį atidžiai seka pastatą, kurio sienos priešais tuščius langus kas keli centimetrai išvarpytos jų kulkomis.
Skolingi, aišku, nelieka ir ukrainiečių snaiperiai.
Vaikai mokosi griuvėsiuose
Mokslo metai Marjinkos mokykloje baigėsi pakiliomis nuotaikomis, tikino jos direktorė.
Šypsojosi ir šalia vaikščiojusios paauglės mokinės, tačiau akys norom nenorom krypsta į ugdymo įstaigos pastatą – o jame žioji daugybė skylių.
Kai kurios jų buvo bent kelių metrų pločio, bet dabar užtaisytos – artilerijos smūgius primena naujai sumūrytos plytos. Langai pakeisti jau ne kartą. Tačiau priėjus arčiau matyti, kad nukentėjo jau ir naujieji. Kai kurie jų kiaurai peršauti.
„Viskas bus gerai, mes po truputį atstatysime mokyklą ir sulauksime taikaus meto“, – kalbėjo optimizmo neprarandanti Marjinkos mokyklos direktorė.
Tiesa, kol kas tiek apie taikų metą, tiek apie visišką mokyklos atstatymą galvoti kiek per anksti. Ugdymo įstaigos pastate sienos primena rėtį, mokyklos direktorė parodo vietas, kur buvo įskridusios minos. Skylės ir apdegusios lubos vis dar neužtaisytos.
Kiek geriau atrodo mokyklos pastatas Krasnohorivkoje. Ši ugdymo įstaiga nebuvo taip smarkiai apšaudyta, tad skylių sienoje čia nematyti, bet koridoriuose ir klasėse ant sienų kabo informacija, paaiškinanti, kaip elgtis apšaudymo metu.
Tokių informacinių lankstinukų ir plakatų gausu abiejose mokyklose.
„Vaikai jau žino, ką daryti, jeigu pasigirsta smūgiai, kur bėgti slėptis“, – paaiškino Marjinkos mokyklos direktorė.
„Šie vaikai visuomet bus kitokie. Jie karo siaubą mato savo akimis ir istorijos pamokų mokosi realiu laiku“, – tikino „Lietuvos ryto“ žurnalistus lydėjęs kapelionas Dmytro Povorotnas.
Karo siausmas – nuolatos ir šalia
„Ar čia ramu? Nejuokaukite. Ketvirtą valandą ryto pasigirdo tokie smūgiai, kad pašokome iš lovų“, – pasakojo Marjinkoje sutiktas gyventojas.
Jis, kaip ir kiti kiekvieną dieną karą regintys žmonės, bando gyventi toliau. Dabar jis remontuoja savo namą ir aplink jį esančius priestatus.
Seno automobilio bagažinėje vyras turėjo maišus su smėliu, kuriuos ruošėsi tempti į kiemą.
Kitoje Kovo 8-osios gatvės pusėje – visiškai sugriautas namas, į kurį tiesiai pataikė mina. Iš kaimynystėje esančio kiemo išskuba kaimynė, kuri prisistato Marija Petrovna.
„Mes norime tik vieno – kad karas kuo greičiau baigtųsi“, – nuolatos kartoja, grąžydama rankas, maždaug septyniasdešimties metų moteris.
Lygiai tą patį kartoja ir kiti vietos gyventojai – pavyzdžiui, ir subombarduotų mokyklų mokytojai. Pasak jų, karo „niekas nenorėjo“, o dabar „visų“ vienintelė viltis – kad jis jau greitai baigsis.
Tačiau „Lietuvos rytui“ besilankant Krasnohorivkos pakraštyje esančiame tuščių, sušaudytų ir kone sugriautų daugiabučių kvartale, karas greitai priminė, kad tokios viltys kol kas – tik iliuzija.
Daugiabučiai taip nukentėjo todėl, jog juose per mūšius dėl šios gyvenvietės, buvo įsitvirtinę separatistai ir jų artilerijos ugnies koreguotojai.
Dienos viduryje vaikštinėjant po buvusį prekybos centrą, iš kurio likto tik skeveldrų suvarpytos sienos ir kiauras stogas, šalia esančiuose laukuose pasigirsta sunkiųjų kulkosvaidžių papliūpos.
Jos keičia viena kitą, o tuomet už maždaug kilometro ima kristi kažkas sunkaus – greičiausiai minosvaidžių minos.
„Vaikučiai, gal jau geriau grįžtam ir čia nebesimalam“, – perspėja ukrainiečių palyda. O tuo tarpu gatve sau smagiai nužingsniuoja vietos jaunimo kompanija.
Dirba išsijuosę
Prie vienos Dniepro ligoninių, kur vežami fronte sužeisti kariai, įsikūręs savanorių punktas. Čia daugiausia dirba moterys, kurios teikia pagalbą ne tik atvykusiems sužeistiesiems, bet taip pat važiuoja į karo zoną.
Savanorių, tarp kurių yra ir vos 18-mečių, ir 50-ties sulaukusių, darbą kuruoja dnieprietė Aleksandra Kaladžijeva. Dviejų vaikų dirbanti motina savanorių būstinėje praleidžia kaip įmanoma daugiau laiko. Jai puikiai pažįstami tiek į gydymo įstaigą atvežti kariai, tiek likę ten – fronte.
„Neseniai buvome išvykę ten trim dienoms. Darome viską – padedame apsitvarkyti, gaminame valgyti, vežame produktus, reikalingas priemones, suteikiame medicinos pagalbą“, – pasakojo A.Kaladžijeva.
„Kartais jie pas mus ateina pabendrauti net ir išrašyti iš ligoninės, praleidžia čia ko ne visą dieną. Tai karą matę, sužeisti, kontuzijas patyrę žmonės. Deja, bet daugeliui jų negali padėti psichologai, todėl vyrai ateina pas mus“, – pasakojo A.Kaladžijeva.
Užsitęsęs karinis konfliktas praretino ir pačių savanorių gretas, tačiau, kaip tikino A.Kaladžijeva, „pasiliko tie, kurie savo laiką, jėgas aukoja iš širdies, o ne vedini kokių nors asmeninių tikslų ar ambicijų“.
„Lietuvos rytui“ besilankant savanorių būstinėje, A.Kaladžijeva išgirdo dar vieną liūdna žinią: „200-ais“. Taip kariškiai vadina žuvusiuosius.
Ji taip pat tvirtina, jog civilių savanorių gretose liko labiausiai motyvuoti ir pasišventę žmonės, tad šis judėjimas išsilaikys.
Istorijos mokosi čia pat
Dniepras – apskritai pagrindiniai Ukrainos vartai į Rytuose vykstantį karą ir svarbiausioji šios šalies tvirtovė šioje jos pašonėje.
Tad čia karo alsavimas justi žymiai labiau, nei, pavyzdžiui, Kijeve, o savanorių ir patriotinių jėgų bendruomenės – itin aktyvios.
Viena iš didžiausių šios vietos visuomenės „žvaigždžių“, žinoma ir visoje Ukrainoje, ir yra karo kapelionas D.Povorotnas.
46 metų dvasininkas, šį kelią pasirinkęs gana vėlai, kare jau yra matęs visko. Bene labiausiai jis išgarsėjo po to, kai separatistams gynybos poste išžudžius visas kelias dešimtis jo ganomo dalinio karių ir tą postą užėmus, jis nuvyko ten pats susirinkti žuvusiųjų.
Filmuotą medžiagą, kaip D.Povorotnas, kurį lydėjo tik sunkvežimio vairuotojas, pats savo rankomis į kėbulą krauna lavonus ir Ukrainos vėliavas, plačiai rodė visos Ukrainos žiniasklaida.
Šis dvasininkas rūpinasi ir sužeistaisiais, ir belaisviais, apskritai kunkuliuoja įvairiomis socialinėmis bei humanitarinėmis iniciatyvomis, tad yra labai mėgiamas ne tik kariškių.
Įprastą gyvenimą bandančiam gyventi Dniepre, vis dėlto apie vykstantį karą primena ne viena aikštė, memorialas ar atvirkščiai – kiek ciniškai atrodantys didžiuliai stendai su užrašais rusų kalba: „Ukrainai reikalinga taika“.
Nors taikiai čia gyventi norėtų kiekvienas, daugelis supranta – karas vyksta. Vaikai apie jį sužinoti daugiau vedami į ATO muziejų. Čia ne tik pasakojama apie karinio konflikto įvykių eigą, savanorių veiklą, žuvusius ar sužeistus kraštiečius.
Muziejuje bene didžiausią įspūdį kelia specialiai čia atgabentos Donecko oro uosto konstrukcijos dalys, sušaudytas karo medikų automobilis ar minos susprogdinta ir sudeginta transporto priemonė.
„Bijoti beprasmiška“, – skelbia užrašas ant buvusių pozicijų mūrinių įtvirtinimų, dabar tapusių muziejaus eksponato dalimi.
Ironiška, jog anksčiau šiame muziejuje buvo eksponuojama Antrąjį pasaulinį karą menanti sovietinė karinė technika. Tačiau dabar ji patraukta į šalį, kiek paslėpta už pastato sienos. Akivaizdu, jog ukrainiečiai bando visiškai atsiriboti nuo sovietmetį menančių simbolių. O juk kai kur dar iki 2014-ųjų ar 2015-ųjų aikštėse puikavosi net ir Lenino paminklai.
Po čempionato – audra?
Dauguma ukrainiečių karių, su kuriais teko bendrauti „Lietuvos ryto“ korespondentams, – ne itin kalbūs, įsitempę ir pavargę.
Trypčiojimas be aiškios prošvaistės tokioje aklavietėje kaip Marjinka sekina fiziškai ir psichologiškai, tačiau šiuo metu fronte esančiųjų dauguma – motyvuoti ir pasiryžę kariauti „kiek reikės“ kariškiai.
Čia, žinoma, daug kalbama apie tai, kas vyksta kituose fronto ruožuose – pirmiausia apie maždaug pusmetį vykstantį šliaužiantį ukrainiečių puolimą kone visuose fronto ruožuose, staiga užimant vieną gyvenvietę ar svarbią aukštumą vadinamojoje pilkojoje zonoje, faktiškai kontroliuojamoje separatistų.
„Jie, žinoma, ne itin gali ką padaryti, ypač dabar. Rusijoje – pasaulio futbolo čempionatas, taikos šventė, todėl didelis karas čia rusams čempionato metu nereikalingas. Negali labai daug jie padaryti ir apskritai – trūksta gyvosios jėgos.
Bet po čempionato jie vis dėlto mėgins rimčiau duoti atkirtį – visur prie fronto kaupia techniką bei artileriją, plūsta žmonės ir iš Rusijos.
Žinoma, pulti visu frontu, bent dabar, jie vargiai ryšis, tačiau tikrai mėgins šen bei ten pagauti įsijautusius mūsiškius ir užkurti vieną kitą katilą“, – maždaug taip galima reziumuoti buvusių savanorių batalionų, reguliariosios armijos kariškių, civilių savanorių ir karinės-civilinės administracijos atstovų, su kuriais bendravo „Lietuvos rytas“, mintis apie ateitį.
Apie vadinamąsias Minsko paliaubas ir derybas čia jau seniai niekas nekalba, o viskas, kas vyksta tame fronte, pavyzdžiui, ir neseniai vykęs specialiojo JAV pasiuntinio Kurto Volkerio vizitas į Donbasą, – tarsi žinios iš kito pasaulio.
Visi supranta, kad bet kokiu atveju šis karas – itin ilgam, o artimiausioje ateityje – tik karo ugnis.
Vietos gyventojai, kurių žymi dalis, anot ukrainiečių karių, nepaisydami visko, remia separatistus ir Rusiją, bent jau viešai tiesiog meldžia taikos.
„Mums svarbu taika, ne taip svarbu, kieno atnešta“, – praeidama pro „Lietuvos ryto“ žurnalistus tarė garbaus amžiaus moteris.
Tiek savanoriai, tiek ukrainiečių kariai, tiek civilinės-karinės administracijos atstovai „Lietuvos rytui“ tvirtino, jog būtent amorfiškos ir prorusiškos vietos visuomenės nuotaikos, jos pripratimas turėti „šeimininką“ bei visuomet būti „gelbėjamai“ ir yra kone pagrindinė problema.
Tad esą net ir po karo pabaigos šio regiono ir visos Ukrainos laukia milžiniški, skausmingi ir ilgalaikiai iššūkiai.
Gresia katastrofa
Donbaso gyventojams baimę kelia ne tik nesibaigiantis karas, bet ir gresianti ekologinė katastrofa. Laikinai okupuotų teritorijų ministerijos viceministras Georgijus Tuka šią savaitę pranešė, kad Donecke ir aplink jį esančiose gyvenvietėse ėmė slinkti dirvožemis.
Pasak jo, tai vyksta dėl vandeniu užpiltų kasyklų. Vanduo iš jų nėra išpumpuojamas, todėl netrukus gali kilti rimtų problemų.
„Kokia grėsmė? Bus sugriauti keliai, namai, geležinkeliai, vandentiekiai, dujotiekiai“, – vardijo G.Tuka.
Teigiama, kad kai kuriose vietose dirvožemis jau nusėdo 20–25 cm. Tai esą įrodo palydovo darytos nuotraukos. Žemės slenka ne tik pačiame Donecke, bet ir Makijivkoje. Viceministras tikino, kad Doneckas faktiškai smenga po žeme.
Vanduo užpila ne tik kasyklas separatistų kontroliuojamose teritorijose. Kadangi ten niekas nesiima jokių veiksmų, pamažu vanduo patenka ir į kasyklas, esančias Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje.
