„Gold Coast“ – vienas geriausių Pietų Floridoje. Čia patiekiami krabai tiesiog neprilygstami“, – tokie atsiliepimai lydėjo restoraną, kuris buvo įkurtas 1948-aisiais.
Tačiau apie „Gold Coast“ (liet. „Aukso pakrantė“) ilgainiui visi ėmė kalbėti ne dėl gero maisto – nors niekas jo ir nepeikė.
Tai buvo vieta, kur susitikdavo nusikaltėlių gaujų nariai. Čia per pasiuntinius buvo perduodamos svarbiausios mafijos žinutės, planuojami nusikaltimai.
Kai šioje vietoje įsitvirtino Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentų ausys, teisėsauga išgirdo pokalbius apie nelegalią narkotikų prekybą, neteisėtą lošimų verslą ir kitus įvairaus plauko nusižengimus.
„Gold Coast“ pavadinimas buvo minimas ir prezidento Johno F.Kennedy nužudymo byloje, daugybės JAV nuteistųjų kriminaliniuose įrašuose.
Amerikiečiui J.Sonkenui priklausęs restoranas buvo vieta, kurioje tą pačią dieną galėjo įvykti neįtikėtinų dalykų: pavyzdžiui, aklo pianisto džiazo koncertas kartą baigėsi įkaitų drama ir apiplėšimu.
Labai paslaptingai pasibaigė ir paties restorano savininko gyvenimas. Sugedus automobilio stabdžiams jis įlėkė į vandenį ir nuskendo su mašina. Svarstyta, kad stabdžiai buvo sugadinti tyčia.
Įtartas prostitucijos verslu
J.Sonkenas persikėlė į Majamį iš Čikagos praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje. Vyras išvyko, kai policija ėmė įtarinėti, kad jis kartu su žinomu pogrindžio veikėju Peteriu Arnsteinu plėtoja prostitucijos verslą.
Nors vyras niekada nebuvo oficialiai apkaltintas, jis nutarė pasipustyti padus ir pradėti gyvenimą kitoje valstijoje.
J.Sonkenas su P.Arnsteinu ir pastarojo žmona Ollie Majamyje atidarė naktinį klubą ir pavadino jį „Mother Kelly’s“. Trijulė stilingą klubą pristatė kaip vietą „išsilavinusiųjų pasimatymams“.
Per trejus klubo gyvavimo metus J.Sonkenas netruko tapti vietos įžymybe, tačiau bičiulių keliai vėliau išsiskyrė ir klubas buvo parduotas.
J.Sonkenas išvažiavo gyventi į Holivudą (miestą Floridoje, ne Los Andželo rajoną. – Aut.) ir ten 1948 m. atidarė restoraną „Gold Coast“.
Kaip rašo J.Sonkeno gyvenimą tyrinėjęs žurnalistas Matthew Pearlas, šis pavadinimas vyrui turėjo dvigubą reikšmę: aukso pakrante vadinami ne tik miestai, kurie išsidėstę prie Atlanto krantų Pietų Floridos dalyje, bet ir vienas pelkėtas Čikagos rajonas, kuris buvo sutvarkytas, urbanizuotas ir galiausiai tapo elitinis.
Gimtosios Čikagos detales imigrantų – ruso ir lenkės – šeimoje gimęs J.Sonkenas perkėlė ir į restoraną: pakabino šio miesto kelio ženklų, vėliavėlių, bluzonų su užrašais.
Tačiau tai nebuvo pigi užeiga ar užkandinė. Ant kiekvieno staltiese užkloto stalelio buvo po lemputę, lankytojai čia ateidavo pasipuošę, o padavėjai po kiekvieno patiekalo nuo stalo nušluodavo maisto trupinėlius.
„Neikite čia, jei skubate, – viename interviu sakė J.Sonkenas, kuris labiausiai mėgo itališką maistą. – Mes norime paversti jūsų vakarienę tikru įvykiu.“
Dažnai į jo restoraną, kur vakarais grojo gyva muzika, žmonės atplaukdavo privačiomis jachtomis, jas prišvartuodavo privačioje restorano prieplaukoje.
Vienas dainininkas, kuris su grupe koncertuodavo „Gold Coast“ auksiniais restorano laikais, parašė dainą, kurią esą įkvėpė pats J.Sonkenas. Ji vadinosi „Aš niekada dėl nieko nesirūpinu“.
Nustatė savo taisykles
Bosu pramintas J.Sonkenas restorane būdavo kiekvieną dieną – kartu su savo dviem basetų veislės šunimis Amosu ir Tillie jis atvykdavo ankstų rytą ir išvažiuodavo namo paskutinis.
Rūpinosi, kad ištikimiausi klientai gautų užsakytą vietą, kartkartėmis užsukdavo į virtuvę paragauti, ką tądien gamina šefas.
O didžiąją laiko dalį apsitaisęs madingu smokingu sėdėdavo prie kampinio staliuko.
Apsistatęs rietuvėmis sąskaitų jis papsėdavo cigarą ir stebėdavo, ar niekam nieko netrūksta.
Padavėjai žinojo: kai Bosas barasi, verčiau nuleisti galvą ir patylėti. O tarpusavyje juokaudavo: „Jeigu jis tave keikia, žinok, kad patinki. Jeigu ignoruoja, jau metas ieškotis kito darbo.“
J.Sonkenas gerbė savo klientus, bet tik tuos, kurie gerbė jį ir jo taisykles.
Kartą viena pora pareiškė, kad po restoraną slampinėjantis savininko šuo sukuria antisanitarines sąlygas.
Užteko vieno Boso žvilgsnio, ir metrdotelis išlydėjo porą iš restorano.
Ištikimiems klientams jis buvo rūpestingas ir dosnus. Vienu metu visos moterys vakaro pabaigoje dovanų galėdavo išsirinkti „Faberge“ kvepalus.
Pastarųjų dėžę jam atvežė aktorius Cary Grantas, kuris buvo „Faberge“ valdyboje. Aktorius kaskart, kai tik lankydavosi Pietų Floridoje, užsukdavo į „Gold Coast“.
Čia lankėsi ir ryšių su mafija turėjęs dainininkas Frankas Sinatra.
Beje, pastarasis kartą ne juokais sunervino J.Sonkeną ir su triukšminga savo kompanija buvo išvarytas lauk.
„Eik velniop iš čia ir pasiimk su savimi gaują!“ – iš nuostabos išsižiojusiai garsenybei šaukė J.Sonkenas, kuris gerbė kitų klientų ramybę ir privatumą labiau už kieno nors skambų vardą.
Karštos mafijos pėdos
Ilgainiui policija atsekė, kad į J.Sonkeno restoraną vedė ir daugybės kitų įžymybių – nusikalstamo pasaulio vadeivų – pėdsakai.
Tarp žymiausių „Gold Coast“ lankytojų buvo Johnas Gotti – Niujorke veikusios Gambino mafijos šeimos bosas, kuris vėliau buvo įkalintas iki gyvos galvos už žmogžudystę ir reketą.
Tuo metu jis buvo laikomas įtakingiausiu mafiozu visoje Amerikoje.
Atvažiuodavo ir Josephas Todaro, priklausęs Magaddino nusikaltėlių šeimai Bafale.
Taip pat ir Meyeris Lansky – buvęs italų imigrantų mafijos gaujos, kuri veikė daugybėje valstijų, finansininkas, pramintas pinigų plovėjų krikštatėviu.
Jis sugebėdavo rasti keisčiausių būdų lėšoms grobstyti ir ilgainiui tapo finansiškai labiausiai prakutusiu nusikaltėliu JAV istorijoje.
Visos šios pogrindžio asmenybės susitikdavo „Gold Coast“. Mat nerašyta mafijos taisyklė numatė, kad Pietų Floridoje turėjo būti taiku kaip Šveicarijoje.
O nusikaltėliai iš konkuruojančių gaujų netruko įvertinti, kad „Gold Cost“ – geriausia jų posėdžių salė. Čia tvyrojo prietema, kalbas užgožė muzikos fonas, o maistas buvo neprilygstamas.
Kad ir kiek kartų policija tardė J.Sonkeną, jis visuomet neigė, kad jo restoranas – prieglobstis mafijai.
Tačiau, pasak policijos pareigūnų ir specialiųjų tyrėjų, restoranas mafijos susitikimo vieta buvo nuo pat jo atidarymo.
Čia veikė ir savotiška nusikaltėlių gaujų žinių tarnyba – per pasiuntinius viena kitai žinutes perduodavo įvairios mafijos šeimos, veikusios visoje Amerikoje.
Kaip skelbia išslaptinti FTB dokumentai, šiame restorane buvo suplanuota, kaip bus nugabenti ginklai, kurie panaudoti kubiečių išeiviams kėsinantis į Kubos diktatorių Fidelį Castro. Čia buvo perduodami kyšiai, sumokama už įvykdytas operacijas.
Kontrabandininkas ir lenktynininkas Benas Krameris pasakojo, kad kadaise „Gold Coast“ stovėjimo aikštelėje pasistatė savo automobilį, o jo bagažinėje gulėjo šiukšlių maišas su 10 tūkst. dolerių grynaisiais.
„Palikau ir nuėjau valgyti. Juk tai buvo J.Sonkeno vieta – žinojau, kad ten bus saugu“, – vėliau pasakojo B.Krameris.
Klientų niekada neišdavė
XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje FTB agentai jau aktyviai įsitraukė į restorano stebėjimo operaciją, mat suprato, kad šią vietą daug nusikaltėlių renkasi neatsitiktinai.
Jie įtaisydavo klausymosi įrenginius stovėjimo aikštelėje, stebėjo, kas ateina į restoraną, iš vandens. Vos per vienus metus buvo surinktos 2592 įtariamųjų nuotraukos iš šios vietos.
Užsimaskavę agentai vartydavo didžiulius raudonus valgiaraščius ir užsisakinėjo dideles lėkštes makaronų, slapta įrašinėdami lankytojų pokalbius.
Buvo surinktas didžiulis kiekis informacijos.
Imta įtarinėti, kad J.Sonkenas ir pats buvo mafiozas. Tačiau jis tiesiog turėjo restoraną, o jokių jo paties nusikaltimų nebuvo užfiksuota.
Kartą jis buvo suimtas dėl įtarimų nelegalių lošimų organizavimu, tačiau kaltinimai buvo atmesti.
Vėliau policija surengė reidą, kai turėjo įtarimų, jog „Gold Coast“ iš kažkur gavo didžiulę siuntą vogtų produktų, bet tai taip pat nepasitvirtino.
Ilgainiui J.Sonkenas jau atvirai tyčiodavosi iš aplinkui slampinėjančių reporterių ir teisėsaugininkų užduodamų klausimų.
Išgirdęs, kad restorane žurnalistas klausinėja lankytojų apie mafiją, jis nuėjo už baro, iškėlė telefono ragelį ir sušuko: „Skambutis jums, pone Alai Capone! Antra linija!“
O kai FTB agentai bandė iškvosti, ką restorano savininkas žino apie mafijos finansininką M.Lansky, jis atsakė: „Jis valgo spagečius.“
Kažkas troško mirties?
Net tada, kai 1968 m. J.Sonkenas buvo iškviestas liudyti prieš Floridos kovos su nusikaltimais komitetą, o policija jau buvo surinkusi įrodymų, jis purtė galvą ir prieš klientus neliudijo.
„Nežinau, galbūt mano restorane ir valgė kokie mafiozai, – sakė J.Sonkenas, o tada šypsodamasis pridūrė: – Bet juk čia valgė ir teisėjai, verslininkai, politikai.“
Vyras savo pozicijos nekeitė: jis nežinojo, kokiu tikslus jo restorane gali susirinkti mafiozai. Vienintelė priežastis – nebent skanus maistas.
Jis pats niekada nebuvo nuteistas, nors jo klientai vienas po kito sėdo už grotų ar buvo paskelbti ieškomais.
Vis dėlto 1986-aisiais tuo metu 78-erių J.Sonkeną pasiglemžė netikėta mirtis.
Uždaręs restoraną, kaip ir kiekvieną vakarą, jis sėdo į savo automobilį ir išvažiavo.
Tačiau nesuveikus stabdžiams įlėkė į vandenį ir nugrimzdo nesuspėjęs išsivaduoti iš mašinos. Plaukti jis nemokėjo.
Ilgai spėliota, tačiau neįrodyta, kad mašinos stabdžiai greičiausiai buvo sugadinti tyčia.
Neaišku, kas tiksliai galėjo to norėti. Tačiau įsivėlus į bičiulystes su skirtingomis gaujomis buvo naivu tikėtis, kad jam niekada negrės pavojus.
J.Sonkenas galėjo žinoti per daug – jis buvo pagrindinė „Gold Coast“ siela. Po jo mirties čia nebesirinko mafija, restoranas buvo parduotas.
