P.J.Fronczakas buvo dešimties metų, kai ieškodamas paslėptos Kalėdų dovanos nubėgo į šeimos namo rūsį ir ten aptiko keistą dėžę su laikraščių iškarpomis ir nuotraukomis.
Radinyje buvo pasakojimai apie pagrobtą kūdikį ir pastangas jį susigrąžinti. Nuotraukose berniukas atpažino savo tėvus.
Kaip paaiškėjo, jo motina Dora Fronczak 1964-aisiais Čikagos ligoninėje pagimdė kūdikį, bet pasidžiaugti juo spėjo neilgai. Praėjus parai po gimdymo į palatą atėjo medicinos sesuo ir pasakė turinti nunešti naujagimį į gydytojo apžiūrą. Daugiau niekas nematė nei slaugytojos, nei kūdikio.
Netrukus apie dingimą pranešta kūdikio tėvui Chesteriui Fronczakui. Prasidėjo paieška, kurioje dalyvavo Federalinis tyrimų biuras, 200 policijos pareigūnų ir gausybė paprastų žmonių. Tačiau paieška nedavė jokių vaisių.
Tėvai niekuomet šios istorijos P.J.Fronczakui nepasakojo. Taip pat ir tą Kalėdų dieną.
D.Fronczak prisipažino, jog istorija tikra, tačiau tai esą viskas, ką berniukui reikia žinoti.
Daugiau apie tai namuose niekas nekalbėjo kelis dešimtmečius, kol galiausiai vyras užsimanė išsiaiškinti tiesą.
Stebuklingas atsiradimas
P.J.Fronczakas vis nubėgdavo į rūsį ir vartė laikraščių iškarpas norėdamas sužinoti daugiau apie savo dingimo istoriją. Jis norėjo sužinoti, kaip galiausiai vėl atsirado savo tėvų namuose.
Jis sužinojo, kad Dora ir Chesteris 1966-aisiais sulaukė pareigūnų laiško. Jiems buvo pranešta, kad galbūt jų vaikas rastas Naujojo Džersio valstijoje.
Vaikas esą buvo rastas pasimetęs ir vėliau atiduotas globėjams.
Nors jie norėjo jį įsivaikinti, pirmiausia pamėginta išsiaiškinti, kas jo tikrieji tėvai.
Kilo įtarimų, jog tai gali būti tas pats Čikagoje dingęs berniukas – P.J.Fronczakas.
Tiesa, viskas, ką turėjo pareigūnai, buvo vienintelė kūdikio nuotrauka, padaryta pirmąją jo gyvenimo dieną. Nebuvo įrašų apie kraujo grupę ar informacijos, leidžiančios atpažinti berniuką.
„Iš viso jie patikrino 10 tūkstančių berniukų, tačiau tiktai aš vienintelis buvau panašiausias į dingusį vaiką“, – vėliau pasakojo P.J.Fronczakas.
Jo tėvai turėjo atvykti į Naująjį Džersį ir pasakyti, ar rastas berniukas iš tiesų yra jų sūnus. Dora pasakė, kad tai jos sūnus, nors vėliau teigė nebuvusi tikra.
„Ji galėjo pasakyti nežinanti, kaip yra iš tiesų, ir būčiau atsidūręs vaikų globos namuose. Arba ji galėjo pasakyti, kad esu jos sūnus, ir išgelbėti mane nuo to.
Džiaugiuosi, kad ji pasielgė būtent taip“, – sakė P.J.Fronczakas.
Jo tėvai buvo mylintys, tačiau labai jį saugojo. Nors tai buvo suprantama, kartais tai baigdavosi ginčais. Todėl tėvai leido jį į katalikiškąją mokyklą, kurioje taisyklės buvo griežtos.
Tuo metu berniukas mėgo klausytis sunkiosios muzikos ir užsiaugino ilgus plaukus. Tai taip pat tapdavo ginčų priežastimi.
Panoro išnarplioti mįslę
Baigęs mokyklą P.J.Fronczakas išsikėlė iš tėvų namų, nekart keliavo ir persikraustė, bet visada su savimi vežėsi tėvų rūsyje rastas laikraščių iškarpas.
2008 m. jis vedė antrą kartą, su žmona laukėsi dukters. Tuomet pora sulaukė klausimo apie jų šeimų sveikatos istorijas.
P.J.Fronczakas suvokė negalįs į nieką tiksliai atsakyti.
Nuo tos dienos, kai sužinojo apie vaiko pagrobimą, vyriškio nepaliko mintis, kad jis gali būti ne savo tėvų sūnus.
„Mąsčiau, kokia iš tiesų yra galimybė, kad esu tas pagrobtas vaikas iš Čikagos. Buvau rastas taip toli, man tai atrodė neįtikėtina“, – pasakojo P.J.Fronczakas.
Jis nuolat jautė kiek nepritampantis savo šeimoje. Atrodė, kad tėvai turi glaudesnį ryšį su jo jaunesniuoju broliu. Be to, jis nebuvo panašus nei į motiną, nei į tėvą. Skyrėsi ir jų pomėgiai.
„Daug metų norėjau atlikti DNR testą. Ne todėl, kad buvau nelaimingas. Tiesiog norėjau žinoti tiesą. Kita vertus, nenorėjau įskaudinti tėvų, bet žinojau, kad atėjo laikas tai padaryti“, – sakė vyras.
2012-aisiais P.J.Fronczakas pagaliau atliko DNR tekstą. Jo tėvai abejojo dėl šio sprendimo.
Kaip P.J.Fronczakas ir nujautė, paaiškėjo, kad jis nėra Doros ir Chesterio Fronczakų biologinis sūnus. Prasidėjo ilgi tiesos paieškų metai.
Paaiškėjo tikroji tiesa
P.J.Fronczakas kreipėsi į žurnalistą George’ą Knappą. Jo šeima vėl atsidūrė dėmesio centre. Buvo atnaujintas ir policijos tyrimas.
Jam padėjo ir savanorių organizacija „DNR detektyvai“ su genealoge CeCe Moore priešaky – ji ėmėsi ieškoti tikrųjų P.J.Fronczako tėvų.
Praėjo ne vienas mėnuo, kol įvyko lūžis, – buvo susisiekta su potencialiais P.J.Fronczako giminaičiais, kurie prisipažino, kad jų šeimoje dingę dvynukai.
2015-ųjų birželį, sulaukęs skambučio iš C.Moore, P.J.Fronczakas sužinojo, kad tikrasis jo vardas – Jackas Rosenthalas ir jis yra pusmečiu vyresnis, nei visuomet manė. Maža to, jis turi seserį dvynę.
„Manau, neįmanoma išgirdus apie seserį dvynę nenorėti jos susirasti“, – sakė P.J.Fronczakas.
Jis taip pat sužinojo, kad tarp tikrųjų jo giminaičių yra muzikantų. Tai jam leido suprasti, kodėl visada jį žavėjo muzika.
Tiesa, ne viskas, ką apie savo biologinę šeimą sužinojo P.J.Fronczakas, buvo gražu. Paaiškėjo, kad jo motina buvo įnikusi į alkoholį, o tėvas, grįžęs iš Korėjos karo, tapo agresyvus.
Visą laiką skyrė tyrimui
Niekas iš tiesų negalėjo pasakyti, kaip dingo dvyniai ir kur yra P.J.Fronczako sesuo. Jis pradėjo karštligiškai jos ieškoti.
Vėliau išleistoje knygoje „Pamestinukas“ vyras pasakojo kartą nusprendęs iškasinėti savo biologinių tėvų buvusio namo kiemą, nes manė, kad galbūt ten ras savo sesers palaikus.
„Mano tikrieji tėvai nebuvo labai geri žmonės, todėl džiaugiuosi, kad mane pametė. Taip mane galėjo įsivaikinti Fronczakai, kurie išgelbėjo mano gyvenimą“, – sakė P.J.Fronczakas.
Tiesa, pastarieji po DNR teksto ir pradėtų paieškų ilgai nekalbėjo su sūnumi ir susitaikė tiktai praėjus dvejiems metams.
D.Fronczak paaiškino jautusi kaltę visą gyvenimą, kad lemtingąją dieną atidavė kūdikį slaugytojai, ir dėl to vengė prisiminti visą šią istoriją.
Dabar 55 metų vyras nesiliauja ieškoti atsakymo. P.J.Fronczakas nori sužinoti, kas nutiko jo seseriai. Dėl to vyriškis pasiryžęs atlikti dvejų palaikų ekshumaciją.
