Kelionių gidai siūlo pažinti miestą vietinių akimis. Tačiau dažniausiai tai būna pamėgtos vietos tų, kurie gali sau leisti nueiti į populiariausias kavines, įdomiausius renginius, mėgautis ramiu, saugiu gyvenimu.
Bet vietiniai gyventojai – ir išmaldos prašantys benamiai. Nuo pat ryto iki vėlyvos nakties pirkėjų ieškantys gatvės pardavėjai.
Ant grindinio sėdintys pabėgėliai – ar jais apsimetantys žmonės – su vaikais, nuo kurių turistai suka akis. Būtent su tokiais vietiniais Stambulo gyventojais bendravo „Lietuvos ryto“ žurnalistės.
Gatvėje parduoda kvepalus
„Pirkite kvepalų – geri. Aš jums parduosiu du už vieno kainą“, – ėmė berti žodžius prie senojo prieskonių turgaus sutiktas turkas.
Jaunas vyras, mūvintis nutrintais džinsais ir dėvintis nuskalbtus marškinėlius, atrodė pavargęs, kalbėjo tyliu kimiu balsu.
„Moterys turi kvepėti!“ – maišydamas anglų, rusų ir turkų kalbų žodžius įtikinėjo jis.
Išgirdęs neigiamą atsakymą į pasiūlymą pirkti vyras mandagiai pasitraukė į šalį, tačiau netrukus kaip niekur nieko vėl klausė, iš kur atvykome.
Išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, prekeivis suskubo pademonstruoti savo žinių ir tikino žinantis, kur yra Estija.
Kalbinamas angliškai vyras vis sugrįždavo prie rusų kalbos, o paklaustas, kur ją išmoko, išdidžiai atsakė, jog ir anksčiau yra dirbęs turizmo sektoriuje.
„Į Stambulą prieš porą metų atvykau iš Kemero. Ten aš dirbau tą patį darbą, tačiau prekiavau ne tiktai kvepalais, bet ir saulės akiniais, kitais daiktais.
Ten daug turistų iš Rusijos, tad rusų kalbą ir išmokau“, – toliau sėkmingai maišydamas tris kalbas aiškino pašnekovas.
Kas perka kvepalus, siūlomus čia pat, gatvėje, iš per petį permestos vyriškos rankinės?
„Perka visi: rusai, turkai, arabai. Daugiausia arabai – jie nuperka apie 80 proc. mano parduodamų kvepalų“, – apie savo klientus atviravo pašnekovas.
Garsiai nusistebėjus, kodėl vyras neieško įprasto darbo parduotuvėje ar kavinėje, jis iškalbingai pliaukštelėjo delnais rodydamas, kad toks darbas ne jam: „Parduotuvę reikia atidaryti anksti, o darbo diena baigiasi gerokai po vidurnakčio. Dirbti reikia daug valandų, o aš turiu du vaikus.“
O tada pasidalijo džiugia žinia.
„Mano žmona dabar atrodo taip“, – braukė rankomis per savo tariamai išsipūtusį pilvą kvepalų pardavėjas.
Pasidžiaugęs, kad netrukus susilauks trečios atžalos, jis pradėjo vardyti, kiek uždirba, kasdien be laisvadienių gatvėje siūlydamas kvepalus, ir kokių turi išlaidų.
„Dirbu visą dieną ir vidutiniškai pavyksta uždirbti apie 250 lirų (46 eurus).
Už nuomą kas mėnesį turiu mokėti 1200 lirų (223 eurus), o kur dar maistas ir kitos šeimos išlaidos“, – kalbėjo jis.
Sunku patikėti, kad tokį darbą dirbantis šeimos maitintojas turi kokį nors sveikatos draudimą ar socialines garantijas.
Prieš pradingdamas tūkstantinėje minioje kvepalų pardavėjas dar kartą pabandė laimę: „Jei nupirksite vieną pakuotę, kitą padovanosiu.“
Įsibėgėja naktinis verslas
Nors kvepalų pardavėjo darbo diena, jo paties sprendimu, baigiasi apie devintą valandą vakaro, tuo metu į požemines perėjas, ištuštėjusį Didįjį turgų, mečečių prieigas ir senamiesčio skersgatvius pasipila kiti naktiniai Stambulo prekeiviai.
Jie ant grindinio kloja patiesalus ir ant jų paskubomis dėlioja savo prekes: marškinėlius, kojines, pigius laikrodžius, šlepetes, asmenukių lazdas, įvairius vaikiškus žaislus, loterijos bilietus, batų raištelius.
Šie prekeiviai siūlo ir labai išskirtinių suvenyrų: iš jų už labai mažą kainą galima įsigyti į elektros lizdą jungiamų paveikslų žybsinčiomis akimis, įvairiaspalvių vėjo malūnėlių, prietaisų muilo burbulams pūsti.
Kai kurios verslo idėjos paprastos kaip dukart du.
Vaikai prekiauja vandeniu ir vienkartinėmis nosinaitėmis, o vyresni vyrai į klientų paieškas leidžiasi su termosu tradicinės arbatos.
Vos ne iki paryčių užsiimti pirkėjų medžiokle Stambulo gatvėse nelegalius prekeivius verčia kasdienė kova dėl duonos kąsnio sau ir šeimai.
Vietoj kupranugarių – žmonės
Bosforo sąsiauryje turizmo sezono metu švartuojasi daugybė prabangių laivų, kuriais į Stambulą plūsta turistai iš viso pasaulio.
Vaikštinėdami po populiariausiuose kelionių giduose išreklamuotą ir tūkstantmečių istoriją menantį, iki šių dienų klestintį Stambulo turgų jie nemato, kaip į savo spalvomis ir kvapais traukiančias parduotuvėles atkeliauja prekės.
Jeigu turistas iš Australijos ar Amerikos užsuktų į čia pat esančią nuošalią gatvelę, išvystų neįprastą vaizdą.
Pasienyje ilga eile išrikiuoti kupranugarių balnus primenantys įtvarai, ant kurių tvirtinami milžiniški nešuliai, čia pat lūkuriuoja ir būrys suvargusių vyrų.
Kiekvienas jų laukia, ar bus pasamdytas ant pečių nešti krovinį ir taip bent šiek tiek uždirbti.
Nešikai darbo turės dar ilgai, mat siauromis turgaus gatvelėmis, kurios pilnos žmonių, automobiliai negali pravažiuoti, todėl toks prekių pristatymo būdas visiems patogesnis.
Nakvynė ant kartono
Tame pačiame turguje prieglobstį, maisto ir kartais nakvynę randa ir daugybė nelaimėlių šeimų.
Vietinių nestebina vaizdas, kai ant pliko grindinio ar išlankstytos kartoninės dėžės sėdinti mama prie savęs glaudžia kelis mažylius.
Su pirkinių krepšiais pro šalį skubantys turistai nuo tokio vaizdo suka akis, bet susitikimas neišvengiamas, nes tokių varguolių – pilnas turgus.
„Esu pabėgėlis“, „Sirija“ ir kitokiais šalia padėtais užrašais dažnas išmaldos prašytojas bando suminkštinti praeivių širdį. Vis dėlto akivaizdu, kad dalis jų tokį gyvenimo būdą pasirinko sąmoningai.
Ilgiau stebint, kas vyksta turguje, ima aiškėti, kad šis chaosas turi savo dėsnius. Įsitaisyti strategiškai patogioje vietoje besiruošianti šeima laiko nešvaisto: po motinos komandos dvi mažos mergaitės drąsiai iš šiukšlių krūvos skuba traukti kartoninės dėžės gabalą ir vikriai kloja jį ant grindinio. Čia šeima veikiausiai ir nakvos.
Vergiškas migrantų darbas
Tuo metu viename centrinėje miesto dalyje esančių restoranų dirbantis migrantas iš Kazachstano žino, kad nakvoti gatvėje jam nereikės.
Antrą valandą nakties užrakinęs restorano duris jis patrauks į netoliese esantį vyrų bendrabutį, kur miegos viename kambaryje su dar bent 10 likimo draugų.
Tokia kazachstaniečio kasdienybė be jokių laisvadienių tęsiasi jau ketverius metus. Nereikėtų apsigauti – jis nėra restorano, kuriame dirba, savininkas.
Jis – vienas iš tūkstančių į Stambulą atvykusių darbo migrantų. Čia uždirbami pinigai siunčiami gimtinėje likusiai šeimai.
Trisdešimtmetis vyriškis kartu su savo kolega kurdų restorane dirba įvairiausius darbus: ruošia maistą, aptarnauja restorano lankytojus, o uždarius restoraną šveičia grindis.
Net ir plušėdamas po 15–16 valandų per parą be laisvadienių vyras kol kas nesutaupė pakankamai pinigų, kad galėtų sau leisti išsinuomoti bent kuklų būstą, į kurį galėtų pasikviesti šeimą.
Auksinės verslininkų šypsenos
Ne visi nori gyventi bendrabutyje. Naktiniame metro traukinyje, vykstančiame iš Ataturko oro uosto į Stambulo centrą, dėmesį traukė azijietiškos išvaizdos jauni vaikinai auksinėmis šypsenomis.
Pas mus jau pamiršti auksiniai dantys Azijos šalyse, regis, tebėra prestižo reikalas.
Kartu keliaujančių moterų plaukai uždengti ryškiaspalvėmis skaromis, jos vilkėjo ilgus margus chalatus primenančius apdarus. Rankose moterys gniaužė maišelius su užrašu „Ašchabadas“.
Šie verslūs „turistai“ traukia į atokesnius Stambulo rajonus, kur vyksta didmeninė prekyba turkiškos tekstilės gaminiais.
Vėliau juos vėl galima sutikti oro uoste, kuklų atvykimo bagažą jie būna iškeitę į kalnus lagaminų, dėžių ir ryšulių. Bet ne šių auksinių šypsenų savininkų Stambulas laukia labiausiai.
Turkus erzina Arabistanas
„Turistų itin pamėgta centrinė Stambulo dalis – tikrų tikriausias Arabistanas“, – ironizavo prestižinėje megapolio dalyje gyvenantis ir dirbantis jaunas turkas Ibrahimas.
Tarabijos rajonas puikiai žinomas ir dėl to, kad čia yra viena iš Turkijos naujai perrinkto prezidento Recepo Tayyipo Erdogano rezidencijų.
Anot Ibrahimo, į Stambulą plūsta turtingi arabai, kurie švaistosi pinigais, o iš turkiškų atlyginimų turintys pragyventi vietiniai vis labiau veržiasi diržus.
„Jie gali nupirkti beveik viską, o aš vis dažniau pasijuntu skurdžiumi.
Žinoma, gerai, kad jie čia palieka savo pinigus“, – pečiais gūžtelėjo vaikinas ir pridūrė, kad atvykėliai iš arabiškai kalbančių valstybių skatina Turkijos arabizaciją.
Ibrahimas nesieja savo ateities su Turkija: jis, pasitaikius progai, norėtų išvykti į Europą.
Kitaip nei darbo migrantams iš Vidurinės Azijos valstybių, Stambulas nėra ta vieta, kur jis galėtų įgyvendinti savo svajones.
Ilgą laiką ekonomikos augimu besididžiavusi Turkija naujomis jos prognozėmis nesidžiaugia.
Tuštėja ne tik Ibrahimo, bet ir į šalį atvykstančių turistų piniginės – faktai jau bado akis.
Tokio liros smukimo čia jau seniai nebūta.
Pigių atostogų ir prekių šalimi laikytai Turkijai vis garsiau prognozuojama ekonominė krizė.
