XVIII amžiaus viduryje britas Jonas Hanway iš kelionių po Prancūziją namo sugrįžo su neseniai Europoje pradėtu naudoti lietsargiu. Keliautojas manė, kad jis puikiai tiks lietingoms Londono gatvėms.
Bet žmones naujovė papiktino. Vieni šaipėsi ir aprėkdavo praeinantį J.Hanway, kiti tiesiog apstulbę palydėdavo vyrą žvilgsniu.
J.Hanway tapo pirmuoju vyru, XVIII amžiaus Anglijoje pradėjusiu nešiotis skėtį.
Tuo metu šalyje lietsargiai buvo visiškas tabu. Britai manė, kad skėčio naudojimas yra žmogaus, ypač vyro, silpnumo požymis.
Retas žmogus drįsdavo gatvėje pasirodyti su tokiu moterišku daiktu. Skėčio nešiojimasis per lietų sukeldavo viešas patyčias.
Nenorėjo panėšėti į kaimynus
Maža to, britams skėčiai taip pat atrodė pernelyg prancūziški. Juos įkvėpė vadinamieji parasoliai – Tolimuosiuose Rytuose išrasti medžiaginiai skėčiai, kuriuos naudojo kilmingieji, kad saulė nešviestų jiems į akis.
Prancūzijoje skėčiai atsirado XVIII a. pradžioje, kai pirklys Jeanas Mariusas sukūrė lengvą suskleidžiamą skėčio versiją, pagamintą iš nelaidžios vandeniui medžiagos, kad naudotojai galėtų apsisaugoti nuo lietaus ir sniego.
1712 metais Prancūzijos princesė Elžbieta Šarlotė nusipirko vieną iš J.Mariuso skėčių, tad netrukus tai šalyje tapo privalomu kiekvienos damos atributu.
Bet britai, pagaliau įsidrąsinę nešiotis lietsargį viešumoje, buvo vadinami „minkštaisiais prancūzais.“
Užsispyrėlis J.Hanway pernelyg nekreipė dėmesio į vyraujančią socialinę normą. Maža to, ekscentriškas vyras apskritai nevengė keistų poelgių.
Pavyzdžiui, jis priešinosi arbatos vartojimui Anglijoje. 1756 metais net parašė esė apie arbatą ir žalingas jos vartojimo pasekmes. Per savo gyvenimą J.Hanway dar parašė keturias knygas apie britų prekybą Kaspijos jūroje.
Regis, dėl to XX a. mokslininkas Charlesas Wilsonas jį vadino labiausiai nenuilstančia nuobodybe Anglijos istorijoje.
Rizikavo savo gyvybe
Daugelį metų J.Hanway sulaukdavo visokiausių pašaipų eidamas šaligatviu. Skaudžiausiai jį įžeidinėjo karietų vadeliotojai.
Tuo metu Anglijoje buvo populiarios dviratės arklių traukiamos karietos, anuometiniams miestiečiams atstojusios miesto autobusus.
Vežėjų verslas ypač klestėjo lietingomis dienomis, nes karietos buvo su stogu virš galvos, kad keleiviai nesušlaptų.
Per lietų visi miestiečiai graibstyte graibstydavo šias transporto priemones, o J.Hanway atsivežtas skėtis kėlė grėsmę šiam verslui.
Bijodami prarasti pajamas vairuotojai pradėjo smurtauti prieš J.Hanway. Pasak britų istorijos žurnalo „Look and Learn“, pamatę J.Hanway su lietsargiu vadeliotojai jį apmėtydavo šiukšlėmis.
Vienas jų kartą net bandė pervažiuoti J.Hanway savo transporto priemone, tačiau vyras už tokį poelgį vadeliotoją aptalžė savo skėčiu.
Po mirties tobulėjo toliau
Žinoma, vadeliotojai buvo teisūs bijodami naujojo išradimo – mat sekdami J.Hanway pavyzdžiu vis daugiau žmonių įsigydavo skėtį.
Pasak vieno istoriko, po to, kai J.Hanway ėmė nešiotis skėtį Londono gatvėmis, kiekviename imperijos mieste atsirado po drąsuolį, kuris pirmas pradėjo naudotis skėčiu.
Kai J.Hanway mirė 1786 metais, skėčiai jau buvo paplitę visoje Anglijoje.
Lietingomis dienomis vis daugiau žmonių galvas slėpė po skėčiais ir nebegalvojo, ką apie tai pamanys kiti.
Beje, praėjus trims mėnesiams po J.Hanway mirties Londono karietų vadeliotojai patyrė dar vieną smūgį. Viename laikraščių pasirodė skėčių reklama, kuri skelbė, kad sukurtas naujo tipo lietsargis – toks, prie kokio yra įpratę ir šių dienų žmonės.
Patobulintą išradimą žmonės galėjo akimirksniu išskleisti arba suskleisti, jis turėjo fiksavimo mechanizmą.
Taip pionierius J.Hanway sukėlė revoliuciją: aukštuomenės aksesuarą, skirtą pasislėpti nuo saulės, padarė prieinamą kiekvienam.
