Daugiau negu prieš keturis amžius, 1605-ųjų rudenį, grupelė radikaliai nusiteikusių Anglijos katalikų į Vestminsterio rūmų požemius slapta sunešė 36 parako statines.
Trylika sąmokslininkų tuomet siekė iki pamatų susprogdinti ne tiktai patį Parlamentą, bet ir visą tuometės Anglijos protestantiškąjį elitą: šimtus lordų, teisėjų, vyskupų bei patį protestantų karalių Jokūbą I, kai visi jie būtų susirinkę į parlamentinės sesijos atidarymo iškilmes.
Radikalai katalikai šitaip tikėjosi sunaikinti protestantizmą Anglijoje.
Planas žlugo tik todėl, kad monarchijai ištikimas anonimas laišku perspėjo apie pasirengimą baisiam sprogimui.
Įsiveržę į požemius Jokūbo I kariai iš tiesų surado slaptą sprogmenų arsenalą ir ten tūnojusį vieną sąmokslininką – Guy Fawkesą. Po kankinimų ir greito teismo jis buvo pasiųstas myriop. Išvengęs pasikėsinimo Jokūbas I Angliją ir Škotiją sėkmingai valdė net 57 metus.
Po 400 metų vykdyti politinį sabotažą kur kas paprasčiau ir saugiau. XXI a. tampyti parako statinių į Vestminsterio rūsius politinių intrigų rezgėjams jau tikrai nebereikia. Dabartiniams sąmokslininkams pakanka išmaniųjų telefonų ir juose įdiegtos pokalbių programėlės „WhatsApp“.
Šimtukui ateitis nerūpi
Šią vasarą išaiškėjo, kad valdančiosios Jungtinės Karalystės Konservatorių partijos viduje apie šimtą radikaliai prieš ES nusiteikusių parlamentarų suformavo būtent tokią virtualią politinių sukilėlių grupę.
Maža to, per pastarąsias kelias politiškai itin karštas liepos savaites ši grupė parodė, kad jos veikla gerokai efektyvesnė nei vargšelio G.Fawkeso.
Konservatorių sukilėlių grupuotės pavadinimas visai nepoetiškas – „WhatsApp 100“. Mat jie šioje programėlėje sukūrė bendrą grupę, kurioje aptarinėja savo tikslą – „Brexit“ be kompromisų.
Grupei priklausantys toriai įstatymų leidėjai nė neslepia, kad aktyviai remia vadinamąjį „kietą“ „Brexit“ – nori, kad britai visiškai išstotų iš ES bendrosios rinkos, būtų panaikinta judėjimo laisvė, o Europos Sąjungos teisingumo teismo sprendimų galiojimas Jungtinėje Karalystėje nutrūktų.
Radikaliai nusiteikę sukilėliai yra pasiryžę blokuoti savo partijos lyderės, ministrės pirmininkės Theresos May pastangas ieškoti bent kiek nuosaikesnio kompromiso su Bendrija.
Šįmet liepą „WhatsApp 100“ į kumštį suvienijo jiems absoliučiai nepriimtinas Th.May pasiūlytas Čekerso susitarimas.
Tai – jos vyriausybės strategija, pagal kurią net ir išstojęs iš ES bendrosios rinkos ir muitų sąjungos Londonas priimtų kai kurias klubo taisykles, šitaip tarp abiejų pusių užtikrindamas sklandžią prekybą be muitų.
Premjerė yra įsitikinusi, kad šis pagal užmiesčio rezidenciją, kurioje buvo pristatytas, pavadintas jos planas, nors ir su kai kuriomis nuolaidomis Briuseliui, reikš suverenių galių ir kontrolės susigrąžinimą iš ES į Jungtinę Karalystę.
Bet parlamentarų šimtukui Čekerso susitarimas yra tarsi raudonas skuduras įniršusiam buliui.
„Nesutaikomieji euroskeptikai pasiruošę eiti iki galo – iki drastiškų skyrybų tarp ES ir Jungtinės Karalystės, iki vadinamojo „Brexit“ be susitarimo („No Deal Brexit“).
Didelė dalis šių konservatorių yra ideologiniai ES priešininkai, todėl juos sunku paveikti racionaliais ekonominiais skaičiavimais“, – „Lietuvos rytui“ sakė nevyriausybinės organizacijos Europos tyrimų centro „Brexit“ ekspertas Johnas Springfordas.
Pasak jo, „WhatsApp 100“ mažai ką reiškia jų pačių vyriausybės prognozės, kad dėl chaotiško šalies pasitraukimo iš ES per kitus 20 metų gali nelikti net 2,8 mln. darbo vietų.
„Jiems taip pat nė motais, kad ekonomika per tą laikotarpį nukraujuos daugiau negu 150 mlrd. svarų.
Jų atsakymas yra toks: „Užtat mes atgausime savo suverenumą, nebūsime Briuselio vasalais. Už tai verta sumokėti.“ Kai turi reikalą su tokiu oponentu, be galo sunku ieškoti racionalių kompromisų“, – aiškino J.Springfordas.
Ruošiasi smogti viršininkei
„WhatsApp 100“ sukilėlių grupės įkūrėjas ir įkvėpėjas – ne eilinis konservatyvus euroskeptikas, o iki liepos 9-osios viceministro portfelį turėjęs parlamentaras Steve’as Bakeris.
„Žmonės kalba apie keturiasdešimt parlamentarų, kuriems nepriimtinas Čekerso susitarimas.
Aš galiu pasakyti, kad realus skaičius yra ne keliais žmonėmis, o kelis kartus didesnis. Toks planas, kuris suriša mus su ES, šiame Parlamente niekuomet nebus priimtas“, – patikino įpykęs buvęs ministras S.Bakeris.
Jis dvejus metus dirbo naujai įkurtoje Pasitraukimo iš ES ministerijoje, o liepos 8 dieną iš posto atsistatydino kartu su savo viršininku – ministru ir buvusiu pagrindiniu britų derybininku Briuselyje Davidu Davisu.
Vos po 24 valandų prie jų prisijungė ir kitas „kieto“ „Brexit“ vėliavnešys – postą paliko Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Borisas Johnsonas.
Šis politikas dabar laižosi žaizdas, bet mažai kas abejoja, kad jo atsistatydinimas – tik laikinas žingsnis atgal.
Dabar šie įtakingi politikai visais įmanomais būdais kaišios pagalius į Th.May vežimą, kuris ir taip vos puškuoja. O tada, be abejo, lauks progos kirsti mirtiną smūgį savo buvusiai viršininkei.
Gali būti, kad ilgai laukti neprireiks. Mat Bendruomenių Rūmuose premjerė turi itin trapią parlamentinę daugumą.
Aritmetika labai paprasta ir ji jau antrus metus kelia itin didelį galvos skausmą 61 metų politikei Th.May.
Jos partija Jungtinės Karalystės Bendruomenių Rūmuose turi vos 317 kėdžių iš 650.
Tad premjerė vadovauja mažumos vyriausybei, kurios gyvybę palaiko 10 parlamentarų iš Šiaurės Airijos Demokratų junionistų partijos.
Jų ištikimybę Th.May vyriausybė nusipirko pernai, pažadėdama daugiau nei milijardo svarų papildomą finansinę injekciją Alsterio regionui.
Įsisenėję vaidai partijoje
Akivaizdu, kad su tokia popieriaus plonumo dauguma Th.May ir jos ministrų kabinetas yra visiškai priklausomas nuo ypač disciplinuoto torių elgesio Bendruomenių Rūmuose.
Tačiau vienybės tarp konservatorių nė su žiburiu nerasi.
Be jau minėtos neoficialios grupuotės „WhatsApp 100“, Bendruomenių Rūmuose itin aktyviai reiškiasi kita įtakinga euroskeptikų parlamentarų Europos tyrimų grupė („European Research Group“).
Jai vadovauja ultrakonservatyvus įstatymų leidėjas Jacobas Reesas-Moggas. Aštrų liežuvį turintis parlamentaras savo populiarumu tarp dešiniųjų jau varžosi su pačiu B.Johnsonu.
Tačiau liberaliam konservatorių sparnui J.Reeso-Moggo požiūris ne tik į ES reikalus, bet ir į šiuolaikines visuomenės problemas atrodo tarsi liekana iš XIX amžiaus.
Antai šis politikas norėtų uždrausti abortus net tais atvejais, kai moteris pastoja po išprievartavimo.
ES gerbėjai ir euroskeptikai torių partijoje pešasi jau nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Net 2016-ųjų referendumas dėl „Brexit“ viso labo buvo nepavykęs tuometinio konservatorių premjero Davido Camerono bandymas tokiu drastišku būdu išspręsti šį vidinį savo partijos ginčą.
Kaip žinoma, D.Cameronas krito ant savo kardo, o jo partija vaidijasi toliau.
Ilgai rusenęs pilietinis karas tarp dviejų nesutaikomų partijos sparnų šią liepą įsiplieskė atvira ugnimi.
„Kas valdo Konservatorių partiją? Ar premjerė, ar pavieniai sukilėliai?“ – Bendruomenių Rūmuose žvelgdama į savo partijos kolegas „Brexit“ rėmėjus klausė buvusi proeuropietiškų pažiūrų konservatorių ministrė Anna Soubry.
Rinkimai nieko neišspręstų
Vien šią savaitę ministrei pirmininkei Th.May bent keturis kartus grėsė pralaimėjimas Parlamente. Po du kartus sukilo euroskeptikai ir ES rėmėjai.
Pralaimėjimo prieš pirmuosius sukilėlius Th.May pavyko išvengti tiktai pažadėjus J.Reesui-Moggui, S.Bakeriui ir kitiems euroskeptikams, kad įgyvendins keturias sąlygas, kurių siekė „kieto“ „Brexit“ šalininkai.
Toks premjerės nuolaidžiavimas dešiniesiems supykdė proeuropietiškus parlamentarus. Jie suorganizavo savo kontrataką reikalaudami, kad ir po „Brexit“ Jungtinė Karalystė pasiliktų Eropos muitų sąjungoje.
Sukilėlių pergalei pritrūko vos ketverto balsų.
Maža to, abiejų „mėlynųjų“ frakcijų nepaklusniuosius parlamentarus pavyko pažaboti tiktai panaudojus „atominį argumentą“ – Th.May per patikėtinius pagrasino, kad jei sukilėliai sužlugdys balsavimus Parlamente, ministrė pirmininkė bus priversta skelbti naujus išankstinius rinkimus.
Tokia galimybė – tikras signalas visų atspalvių torių parlamentarams. Mat jie suvokia, kad britų elektoratas tikrai gali nubausti valdančiąją partiją, bemaž kasmet skelbiančią rinkimus.
Jeigu jie ir įvyktų, nugalėtojas būtų aiškus. Laimėtų seno raugo socialistas Jeremy Corbynas ir spėriai iš centro į kairę pavojingai migruojanti opozicinė Leiboristų partija.
Beje, ne tik „mėlynieji“ toriai, bet ir „raudonieji“ leiboristai yra skilę dėl „Brexit“. Tad paralyžius dėl ES dilemos išliktų.
Pats J.Corbynas visą savo politinę karjerą buvo ES oponentas – mat jam Bendrija yra pernelyg didelė stambiojo kapitalizmo šalininkė ir per maža darbo žmonių teisių gynėja.
Siūlo daugiau pasirinkimų
Tokia politinio neapibrėžtumo, partinio chaoso ir parlamentinio paralyžiaus atmosfera Vestminsteryje pažadino idėją, kurią daugelis dar šių metų pradžioje buvo nurašę kaip neįmanomą fantaziją: ar nebūtų galima surengti antrojo referendumo dėl „Brexit“? Th.May tvirtina, kad jos vyriausybė net nesvarsto tokio varianto.
Bet verta priminti, kad ta pati premjerė dar pernai sausį visiems garsiai kalbėjo, jog ji nenori išankstinių rinkimų. Praėjus vos trims mėnesiams ji pati kvietė britų elektoratą prie balsavimo urnų.
Dabar, kai Th.May vienu metu kaunasi net trimis frontais – su konservatorių euroskeptikais, su proeuropietiškais konservatoriais ir, žinoma, su ES derybininkais Briuselyje, referendumo idėja nebeatrodo tokia jau beviltiškai neįmanoma.
Maža to, galimybė vėl suteikti žodį rinkėjams gali būti vienintelis efektyvus būdas perkirsti susiraizgiusį Gordijo mazgą.
Buvusi Th.May švietimo reikalų ministrė Justine Greening antrąjį referendumą vadina vienintele likusia išeitimi iš aklagatvio, kuriame atsidūrė politikai: „Sprendimas turi būti padarytas ne politikų kabinetuose. Būtina vėl atsiklausti žmonių.“
Anot buvusios artimos Th.May bendražygės, pirmojo referendumo klaida buvo ta, kad rinkėjams pateiktas labai griežtas pasirinkimas: išeiti ar pasilikti Bendrijoje?
Užtat antrasis referendumas galėtų suteikti rinkėjams kur kas subtilesnį pasirinkimą.
Rinkėjai galėtų paremti vieną iš trijų variantų – radikalias skyrybas, pasilikimą bloke arba trečiąjį kelią, kurį kaip tik dabar su savo Čekerso susitarimu ir mėgina išsiderėti Th.May.
Maža to, rinkėjai galėtų reitinguoti savo atsakymus, ir jų antrasis pasirinkimas irgi būtų įskaičiuojamas į galutinį nuosprendį.
Ateitų daugiau rinkėjų?
„2016 metų referendumas šalies visuomenę perskėlė į dvi beveik lygias dalis.
Maža to, buvo sukiršintos skirtingos demografinės, socialinės gyventojų grupės.
Jau nekalbu apie skilimą tarp atskirų regionų: Anglija ir Velsas balsavo už „Brexit“, o Škotija ir Šiaurės Airija – prieš.
Todėl naujas plebiscitas gali tapti tuo instrumentu, kuris leistų atvėsinti iki raudonumo įkaitusią atmosferą visuomenėje“, – „Lietuvos rytui“ sakė naujo britų politinio judėjimo „Renew“ viena vadovių Sandra Khadhouri.
Pasak aktyvistės, per pirmojo referendumo kampaniją buvo žaidžiami purvini politiniai žaidimai bauginant rinkėjus: „Tuo užsiėmė abi pusės, bet ypač aktyvūs buvo „Leave“ („Pasitraukti“) kampanijos atstovai. Per antrąjį referendumą Centrinė rinkimų komisija galėtų kur kas griežčiau kontroliuoti ir bausti pažeidėjus.“
Bet svarbiausia, anot S.Khadhouri, kad į antrąjį referendumą neabejotinai ateitų kur kas daugiau rinkėjų.
Daugelis rinkėjų pirmąjį plebiscitą prasėdėjo namuose, nes beveik visi buvo įsitikinę, kad be didesnių problemų laimės proeuropietiškai nusiteikusi visuomenės dalis.
„Dar vienas esminis aspektas – už „Brexit“ balsavę pensinio amžiaus rinkėjai pamažu išmiršta, o jaunimas, kuris įsilieja į elektorato gretas, balsuoja už narystę ES“, – teigė politinio judėjimo vadovė.
Britai dar abejingi, bet pritariančiųjų daugėja
Jungtinėje Karalystėje vis dažniau skamba politikų kalbos apie antrąjį „Brexit“ referendumą. Tačiau ar patys britų rinkėjai nesibodi minties, kad jiems vėl teks žingsniuoti prie urnų jau ketvirtą kartą vos per penkerius metus?
Kompanijos „YouGov“ atlikta apklausa rodo, kad britai kol kas gana skeptiškai žvelgia į antrojo plebiscito galimybę, nors jam pritariančių skaičius vis didėja.
Birželio pradžioje 45 proc. apklaustųjų tokiam balsavimui tarė „ne“. Liepos pradžioje nenorinčiųjų balsuoti sumažėjo iki 41 proc. Pozityviai nusiteikę buvo maždaug tiek pat rinkėjų – 37 proc. Likusieji 22 proc. neturėjo nei neigiamos, nei teigiamos nuomonės.
Tačiau liepos 14-ąją – jau po Čekerso susitarimo ir skandalingo ministrų atsistatydinimo – atliktas kompanijos „Opinium“ tyrimas parodė gerokai didesnį potencialių rinkėjų susidomėjimą antruoju referendumu. Lygiai pusė norėtų vėl eiti balsuoti dėl „Brexit“. Tam priešinasi kas trečias rinkėjas, o 17 proc. nėra apsisprendę.
