Kaip ir visi suaugusieji Šiaurės Korėjoje, Song Un-pyol įsisegusi šalies lyderio Kim Jong-uno tėvo ir senelio atvaizdus – ant kairiojo atlapo, tiesiai virš širdies. O dešinėje pusėje blizga auksinė segė.
Song yra Kim Jong-uno valdomos Šiaurės Korėjos sėkmės pavyzdys. Kai tik 2011 metais dabartinis šalies vadovas perėmė valdžią į savo rankas, moteris pradėjo vadovauti universalinės parduotuvės maisto prekių padaliniui.
Čia prekiaujama šaldyta kiauliena, jautiena, išrikiuotos eilės pieno produktų, konditerijos gaminių ir konservų. Ji stebi, kaip klientai prisikrauna krepšelius prekių ir skuba susimokėti prie kasos – kas grynaisiais, o kas banko kortele.
Moteris yra besikeičiančios Šiaurės Korėjos pavyzdys – valdant trims Kim Jong-uno šeimos kartoms parduotuvės pradėjo klestėti, o pirkimo kultūra vis dar auga.
Štai įmonė „May Day Stadium“, siūlanti 120 ledų rūšių, – vienas šalies klestėjimo ženklų.
Nors šalies vadovas pastaruoju metu daugiau dėmesio sulaukė dėl branduolinės programos, jis iš savo pirmtakų išsiskiria politika, kuri sutelkta ir į ekonomikos plėtrą.
Neseniai pradėta plėtoti vartotojui palankesne ekonomika siekiama padidinti šalies rinką, papildyti pelnu valstybės iždą.
Bet, kaip ir branduolinė programa, tai – rizikingas žingsnis.
Režimas kasa sau duobę?
Šiaurės Korėja susiduria su sankcijomis ir importu iš Kinijos. Tai sukėlė didelį prekybos disbalansą. Tikimybė, kad šis ekonominis burbulas sprogs, vis didėja.
Degalų importo kainos išaugusios daugiau nei šimtą kartų. Manoma, kad ryžių kainos irgi greitai išaugs.
Vakarų sankcijos Šiaurės Korėjai dar labiau pasunkino šalies produktų eksportą, sumažino į užsienį išsiunčiamų darbuotojų skaičių – svarbų užsienio valiutos šaltinį, kuris sumažino bendrojo vidaus produkto augimą.
Bet problemos šaknys gilesnės. Rinkai reikalinga konkurencija, nežinomybė ir pasikeitimai, o visa tai yra centralizuotai valdomos Šiaurės Korėjos priešingybė.
Atsivėrusi rinka Šiaurės Korėjai – kaip džinas, siūlantis turtus, bet bendravimas su juo gali kainuoti politinį stabilumą. Svarbiausia tai, kad išleidus džiną iš butelio sugrąžinti jį atgal sunku.
Ginklai ir sviestas
Nuo Kim Jong-uno valdymo pradžios Šiaurės Korėjos vartotojiška visuomenė neįtikėtinai išaugo. Dabartinio šalies vadovo tėvas sakydavo: „Armijai – pirmenybė.“
Įkvėptas tėvo Kim Jong-unas skyrė kone ketvirtadalį šalies bendrojo vidaus produkto šalies gynybai. Tačiau jo naujasis šūkis yra „Ginklai ir sviestas“, kuris nusako neišvengiamą šiandienos realybę.
1990-aisiais, kai Sovietų Sąjunga subyrėjo, Šiaurės Korėja buvo beveik sunaikinta. Atsigaudama po potvynių, bado ir biurokratijos savivalės šalis vis mažiau galėjo sau leisti, o vietiniai galėjo patenkinti tik elementarius kasdienius poreikius.
Tai privertė žmones keistis, prekiauti ir tai padarė įtaką dabartinei ekonomikai.
Gyvenimas Šiaurės Korėjos kaimuose tebėra sunkesnis – nepriteklius čia yra nuolatinis palydovas, priešingai nei miestuose. Ką jau kalbėti apie gyvenimo sąlygas Pchenjane.
Štai čia, visų nuostabai, gyvastis, šurmulys ir veiksmas justi ne mažiau nei kituose dideliuose pasaulio miestuose.
Kuria didesnę kokybę
Po 2017 metų gegužę šalies lyderio naujai paskelbto ekonomikos plano ateinantiems 5 metams Šiaurės Korėjos fabrikai pirmenybę turi teikti geresnei kasdienių prekių kokybei.
O vadybininkai turi kiek didesnę laisvę nuspręsti, ką gaminti, kiek mokėti darbuotojams.
Čia dera ir senosios prekyvietės, ir naujos modernesnės universalinės parduotuvės.
Beveik prie visų kelių, vedančių į miestą, pakelėse galima pastebėti po gatvės pardavėją – vyresnio amžiaus moterį, pardavinėjančią daržoves, vaisius ar kitą maistą. Miestuose turgavietės pilnos žmonių.
Lentynos nukrautos šalyje pagamintomis cigaretėmis, gaiviaisiais gėrimais, spalvingai įpakuotomis užpilamosiomis sriubomis ar bulvių traškučių pakeliais.
Specializuotose parduotuvėse – naujausi Pchenjano išmaniųjų telefonų modeliai, tikriausiai pagaminti Kinijoje, tik pakeičiant į „vietinę“ išvaizdą, parduodami už maždaug 170 eurų.
Išmaniosios programėlės, tokios kaip žaidimas „Boy General“, kainuoja apie 1,7 euro.
Taigi, nepaisant vis didesnių sankcijų, vartotojų prekės vis dar atkeliauja iš įvairiausių pasaulio šalių.
Nusipirkti skardinę kavos „Pokka“ iš Japonijos lengva, o ir kainuoja ji tik apie 68 euro centus. Norint įsigyti naują „Mercedes-Benz Viano“ reikia tam tikrų ryšių, bet maždaug už 53,46 tūkst. eurų jį gauti įmanoma.
Pilnut pilnutėliai autobusai ir sunkvežimiai, gabenantys gėrybes iš vieno miesto į kitą, – kasdienis vaizdas šalies autostradose.
Nors JAV doleris ar Kinijos juanis vis dar plačiai paplitę kaip atsiskaitomoji valiuta, vis daugiau žmonių naudojasi bankų kortelėmis.
Beje, reklama šioje šalyje – vis dar tabu. Pchenjane, kuriame gyvena apie 3 mln. žmonių, stovi tik 3 reklaminiai stendai.
Juose reklamuojami vietiniai automobilių gamintojai „Pyonghwa Motors“, nors jų tikslas nėra reklamuoti savo prekes – greičiau tiktai padaryti įspūdį turistams. Televizijoje ar laikraščiuose reklamų nėra.
Kopijuoja prekes iš svetur
Bulvių traškučių pakelis gali atrodyti nevykęs pavyzdys norint išsiaiškinti šalies ekonominę situaciją.
Bet tik ne Šiaurės Korėjoje, kur tokių įprastų prekių pasiūla kartu žymi ir visuomenės vystymąsi.
Tokios prekės kartu yra atsakas tiems, kurie mano, jog Šiaurės Korėjos visuomenė – labai statiška.
Šalies prekybos centrai – viena iš daugybės vietų, kur auganti Šiaurės Korėjos vidurinė klasė gerte geria užsienio įtaką ir randa būdų, kaip išleisti savo pinigus.
Parduotuvėse gausu populiarių užsienyje produktų atitikmenų panašiomis į originalą pakuotėmis – šokoladukų, vaisvandenių, bulvių traškučių, higienos reikmenų ir pan., atsiradusių visai neseniai.
Pastaraisiais metais prasidėjo tokių naujų, Šiaurės Korėjoje pagamintų ir užsienietiškas primenančių, prekių bumas. Tokių prekių paklausa smarkiai išaugusi.
O jų prisipirkę Pchenjano gyventojai su pilnais maišais gali sėsti ir važiuoti namo taksi – transporto priemone, kurios prieš trejus metus valstybėje nė nebuvo. Dabar taksistai važinėja ne tik sostinėje, bet ir kaimuose.
Sparčiai auga ir viešojo maitinimo sektorius. Anksčiau Pchenjane žmonės galėjo būti išbandę visas kavines, kiek tiktai jų yra, – mat tokių vietų skaičius buvo kuklus. Dabar čia yra ir prašmatnesnių restoranų, ir kaimyninės Pietų Korėjos kavinių tinklus primenančių madingų vietų.
Atsirado ir konkurencija
Siekiama sukurti kuo daugiau vartojimo galimybių.
„Iš pradžių parduotuvė dirbdavo nuo 10 val. ryto iki 18 val. vakaro, – pasakojo Song Un-pyol apie maisto prekių krautuvę, kurioje dirba. – Bet 2015 metais mūsų visų gerbiamas vadas Kim Jong-unas įsakė parduotuvėms dirbti iki 20 val. vakaro – kad vėliau darbus baigę žmonės galėtų ateiti apsipirkti.“
Parduotuvės visai neseniai pradėjo siūlyti akcijas „Pirk du už vieno kainą“ ir nuolaidas produktams.
Plakatai su informacija apie naujus vaistus ar sporte naudojamus gėrimus iškabinti parduotuvėse, o pirkėjų lojalumo kortelėse galima kaupti taškus ir gauti dar didesnių nuolaidų.
Bet pardavinėjamos prekės nėra tik Kim Jong-uno noras pakelti žmonių gyvenimo lygį. Tai taip pat būdas tapti mažiau priklausomiems nuo Kinijos.
Visiškai nutraukti prekybos ryšius su Kinija Pchenjanui būtų katastrofa.
Tačiau Šiaurės Korėjos aukščiausieji pareigūnai, įskaitant ir Kim Jong-uną, daug dėmesio skiria dabartinei situacijai įvertinti: kas nutiktų šaliai, jeigu prekyba tęstųsi, o kas – jei net padidėtų.
Prekybos plėtra tik didina Kinijos augimą, prekybos galią. O tai Pchenjanui sunku suvaldyti.
Kita vertus, išaugusi prekyba, atsivėrusios rinkos tik padidino prarają tarp turtingųjų ir vargšų. Toliau nuo Pchenjano gyvenančių žmonių buities realybė prasilenkia su prabanga miesto centre, kur gyvena vidurinė klasė.
Sunku numalšinti smalsumą
Režimas nėra aklas aplinkui vykstantiems įvykiams, bando neatsilikti, nors ir siekia, kad šalies gyventojai nesusižavėtų svetimomis idėjomis.
Naujas vartotojiškumas gali būti destabilizuojanti jėga, kuri gali išjudinti lyderio postą, suabejoti jo visagališkumu, režimo gerumu. Kita vertus, rinka šaliai reikalinga.
Kangas Cholis Minas, socialinių mokslų akademijos ekonomikos instituto tyrėjas, mano, kad „režimas mėgina pagaminti daugiau ir geresnės kokybės prekių – tokių, kurios susaistys pirkėjus“.
Tačiau daugelis ekspertų tiki, kad šalies verslas ir ūkiai nėra pakankamai produktyvūs, kad be kitų valstybių pagalbos galėtų aprūpinti prekėmis ir suteikti paslaugų visai tautai.
Ir jeigu jie teisūs, sunku įsivaizduoti Šiaurės Korėjos ekonomikos ateitį su pažadu tiekti daugiau vietoje pagamintų prekių.
Štai parduotuvė „Miniso“ nemėgina įtikti pirkėjams pripildžiusi lentynas produktų iš Šiaurės Korėjos. Tai tarptautinis vardas, žinomas Honkonge, Tokijuje, Sidnėjuje.
Joje prekiaujama mažų kainų prekėmis, tokiomis kaip kuprinės ar elektronikos prietaisai.
Tai – madingiausia iš visų parduotuvių mieste. Bet kartu ir įrodymas, kad uždariausios pasaulio šalies gyventojų smalsumas nesunaikintas.
