Dabar Prancūzijoje gyvenantis P.Grégoire'as nepasirodė Briuselyje šių metų balandžio pabaigoje vykusiame teismo procese. Teisėsauga jį kaltina bendradarbiavimu su vienu slapčiausių rusų šnipų tinklu, rašo „Le Monde“.
Šie specialūs agentai ruošiami įsiskverbti į kitų šalių visuomenę, gauti tos valstybės pilietybę. Tai leidžia nepastebimai vykdyti jiems pavestas užduotis.
P.Grégoire'as šiems agentams perdavė visą eilę svarbių dokumentų, tarp kurių buvo 13 belgiškų pasų, automobilių registracijos duomenys, kiti asmens tapatybės duomenys.
2012 m. Belgijos specialiosios pajėgos praktiškai pagavo P.Grégoire'ą už rankos, kai jis kalbėjo su savo kuratoriumi. Jis nė nebandė to neigti.
„Veikiau dėl politinių įsitikinimų“, – pareiškė P.Grégoire'as.
Į Maskvos pusę jis perėjo dar 1987 m. Jis manė, kad Michailo Gorbačiovo vykdyta Perestroika yra verta jo palaikymo. Tiesa, jis neužsiminė apie sentimentalų ryšį su jį užverbavusiu sovietu agentu.
„Juodoji skylė“ Europoje
P.Grégoire'as už savo darbelius Belgijoje nesulaukė griežtos teisėsaugos bausmės. Jam buvo skirta lygtinė vienerių metų laisvės atėmimo bausmė ir 6271 eurų bauda. Nors teismo sprendime nurodyta, kad belgas padėjo Rusijos šnipams pranykti į šalį, jo nusikaltimo mastai nebuvo aptariami.
Tiesa, teismas nurodė, kad P.Grégoire'as buvo ne vienintelis vykdęs tokią veiklą. Maskvai daugiau nei du dešimtmečius dirbo mažiausiai dar du Belgijos konsulai.
„Jų padaryta žala yra neišmatuojama“, – sakė Belgijos parlamento Specialiųjų tarnybų kontrolės komiteto pirmininkas Guy Rapaille'as.
Jis pripažino, kad po Berlyno sienos griuvimo, Belgija ne itin daug dėmesio kreipė į Rusijos keliamą grėsmę.
Buvęs Belgijos žvalgybos tarnybos vadovas Alainas Winantsas tikino, kad P.Grégoire'o istorija parodė, jog užsienio specialiosios tarnybos Belgiją vertina kaip pagrindinius vartus į Europą.
„Agresyviausi jų bando sužinoti Europos poziciją energetikos klausimais“, – tikino A.Winanstas.
Vietos valdžia vengia apie tai kalbėti ypač po to, kai 2003 m. ES Tarybos delegacijos kabinetuose buvo aptikti mikrofonai.
Briuselyje jaučiama „atviru durų politika“, jame gyvena maždaug 30 proc. užsieniečių. Belgijos sostinėje susibūrė daugybė užsienio šalių diplomatų, tarnautojų. Čia savo atstovus turi daugiau nei 100 valstybių, nes dalis čia priimamų sprendimų susiję ne tik su Europos politika, bet ir saugumu pasaulyje, tarptautine ekonomika. Kitaip tariant, tai tiesiog patraukliausia viena žvalgybos tarnyboms.
Tai palengvino užduotį Rusijos Išorinės žvalgybos tarnybos agentui Valerijui Aleksandrovičiui, kuriam buvo pavesta organizuoti konsulų tinklą. Be jo jis niekaip nebūtų galėjęs rasti skyles Belgijos pilietybės įstatymuose. Ilgą laiką Belgijos pilietybę galėjo gauti užsienyje gyvenantys žmonės, kurių bent vienas iš tėvų yra belgas.
Taip buvo randami mirę belgai, vėliau jauniems žmonėms suklastojami gimimo liudijimai ir bandoma įrodyti, jog tas žmogus gali pretenduoti į Belgijos pilietybę.
Informacija buvo siunčiama konsulams, kurie stebėdavo, ar išduodami oficialūs dokumentai. Kitaip tariant, konsulai maždaug 20 metų buvo pagrindiniais žaidėjais, leidusiais Rusijos agentams patekti į šalį.
Belgijos specialiosios tarnybos tikino neturinčios konkrečios informacijos, kada V.Aleksandrovičius užverbavo P.Grégoire'ą. Manoma, kad jis pradėjo dirbti Rusijai, kai ėjo konsulo pareigas Maroke 1987 m.
Dokumentų perdavimas
1992 m. su P.Grégoire'u susitiko Rusijos agentas Viktoras Jekinas. Už 3,7 tūkst. eurų jis gavo vienos moters dokumentą, kuri esą buvo ekvadorietės ir belgo dukra.
Kitas Rusijos agentas gavo pasą, patvirtinantį esą jis yra Urugvajuje gimusio belgo ir britės sūnus. Iš tiesų abu buvo Rusijos agentai, Belgijoje mezgę ryšius su NATO ir ES pareigūnais. Galiausiai jie išvyko galimai į Braziliją ir apie jų buvimo vietą niekas nieko nežino.
P.Grégoire'as 1992 m. išėjo į pensiją, tačiau ir toliau tęsė darbus Rusijos labui. Turimi duomenys rodo, kad jis kontaktus su Rusijos specialiosiomis tarnybomis palaikė iki 2005 m.
