Jau metus su vyru ir dviem sūnumis Japonijoje gyvenanti amerikietė prisimena, kaip kartą jos šešiametis sūnus dingo iš akiračio – pranyko lyg į vandenį.
„Žinoma, kad išsigandome, juk mes iš Niujorko. Tačiau kai jį radome išsigandusį, pasakėme, jog bijoti nėra ko – Tokijuje vaikai nuo mažumės įpratę vaikščioti vieni“, – prisimena pašnekovė.
Toks požiūris – pavyzdys japoniško auklėjimo būdo, kuris matomas ir Tokijuje: dar būdami maži vaikai pratinami būti savarankiški – be suaugusiųjų pagalbos naudotis viešuoju transportu, nuvykti į mokyklą ir sugrįžti iš jos.
Šalyje mažas nusikalstamumas, o tai – viena priežasčių, kodėl mažieji greičiau žengia į savarankiškų žmonių pasaulį.
Kita priežastis – japonų pasitikėjimas bendruomene. Čia dviračiai rakinami retai, o ir moterys nebijo minutėlei nusigręžti nuo prabangių rankinių. Kas blogo gali nutikti?
Myli, bet neliaupsina
Japonijoje kalbėti apie vaikus mažiau įprasta. Vakaruose motinos linkusios su visais dalytis savo sunkumais, o nuo pagyrų, skirtų jų vaikams, gali užkaisti ausys. Tuo metu japonės mamos kalbėti apie privatų gyvenimą nėra pasirengusios.
Nuolatiniai pašnekesiai apie vaikų pasiekimus gali pasirodyti kaip pagyros, kurios japonų kultūroje nėra vertinamos teigiamai.
Bet nereikia manyti, kad vaikų auklėjimas šioje Azijos šalyje nesvarbus. Anaiptol. Tėvai vieni su kitais varžosi dėl galimybės išleisti atžalas į prestižines mokyklas, o pasiruošimas stojamiesiems egzaminams – vienas sunkiausių pasaulyje.
Kita svarbi taisyklė – puoselėti šeimos glaudumą, vaiko prisirišimą, bet nebūti perdėtai lipšniam su atžala viešumoje.
Nors ir dažnai galima išvysti šešiamečius vienus vaikštinėjančius Tokijo gatvėmis, nešioti kūdikius specialiai tam pritaikytuose ryšuliuose – viena naujausių auginimo madų.
Tėvai su į nešykles įsodintais kūdikiais ne tik vaikštinėja miesto gatvėmis, bet ir netrukdomi mina dviračių takais.
Tai – viena formų užmegzti artimą vaiko ir tėvo ryšį nuo pirmųjų gyvenimo dienų, kita vertus, pakštelėjimų į skruostą ir apsikabinimų čia nepamatysi.
Moko nenykstančios ramybės
Japonų šeimose įprasta miegoti kartu: tėvai guli iš šonų, o vaikas – vidury.
Tokiam miegojimo būdui net sukurtas „upės“ pavadinimas, o toks miego ritualas gali trukti net tol, kol vaikas pradės eiti į darželį.
Dar mažiems japonų vaikams kalama į galvą: „Visada galvok ir padėk kitiems, bet svarbiausia visose situacijose išlikti ramiam.“
Kad ir kur būtų – restorane, muziejuje, maisto prekių parduotuvėje ar sausakimšame viešajame transporte, japonų vaikai visada išlieka ramūs, tylūs.
Garsiai kalbėti ir skubiai gatvėje aplenkti pagyvenusio amžiaus žmones Vakarų didmiesčiuose laikoma įprastu, gal tik nervinančiu, elgesiu, o štai Japonijoje tai laukinis ir nedovanotinas elgesys.
Net ir šiuolaikinėms japonų šeimoms labai svarbūs ritualai. Pavyzdžiui, po vyšnių žiedais surengta šeimos iškyla – sena japonų tradicija.
Pirmasis kūdikio pasisėdėjimas po vyšnių žiedais, vietinių vadinamas „hanami“, – akimirka, būtina įamžinti nuotraukoje, kuri bus saugoma visą gyvenimą.
Švelnumas ir pabaisos
Tiesa, nors vaikai mokomi angeliškos ramybės ir kantrybės, čia tėvai mažiau rūpinasi populiariąja kultūra, kuri vakariečiams tėvams dažnai sukelia pasipiktinimą ar kelia diskusijas dėl jos netinkamumo mažiems vaikams. Ramiau žiūrima į turinį, kuris pateikiamas vaikams.
Pavyzdžiui, kai Tokijo kino teatre po animacinio filmo „Žaislų istorija 3“ anonso iškart buvo parodytas veiksmo filmo „Absoliutus blogis: pabaiga“ anonsas, atrodo, niekas per daug galvos nesuko.
Tikroviškai atrodantys žaisliniai automatai vis dar parduodami parduotuvėse. O japoniški komiksai, kuriuose nemažai seksualinio turinio, taip pat niekam netrukdo.
Japonijoje milžiniško populiarumo sulaukiantys animaciniai filmukai, pasižymintys perdėtu meilumu, rodos, subalansuoja šias dvi priešingas gyvenimo puses.
Be to, Japonijoje įprasta pasakoti legendas bei mitus ir švęsti jų herojams skirtas šventes, net jeigu jie ir fantastiniai siaubūnai.
Tokių švenčių yra daug. Tai ilgos raudonos nosies festivalis „Tengu Matsuri“, per kurį pagerbiamas ilganosis goblinas.
„Setsubun“ šventė, per kurią išvejamas ir apmėtomas sojų pupelėmis žmogėdra milžinas Onis.
O kur dar dažnas turistų iš Japonijos parsivežamas suvenyras – Darumos lėlė, kuri, kaip Japonijoje tikima, atneša sėkmę ir apsaugo šeimą nuo blogos akies.
