Už daugumą kriminalinių nusikaltimų, netgi susijusių su keletu žmogžudysčių, Rusijos imperijos gyvavimo pabaigoje nebuvo kariama ar šaudoma. Dar daugiau – mirtimi bausti buvo galima tik asmenis nuo 21 iki 70 metų.
Už ką bausdavo
Po 1917-ųjų revoliucijos praėjus keletui metų, nusikaltimų, už kuriuos siunčiama myriop, ratas smarkiai išsiplėtė. Be to, minimalus amžiaus cenzas aukščiausiai bausmei sumažintas iki 18 metų.
Nauja reforma driokstelėjo 1935-aisiais: bausti mirtimi leido SSRS piliečius vos nuo 12 metų.
1947-aisiais per sąlyginę pokario liberalizaciją, mirties bausmė taikos metu išvis buvo atšaukta. Bet 1950-aisiais ją grąžino šnipams ir diversantams – be to, griežčiausias įstatymas už šiuos nusikaltimus galiojo ir atgaline data.
1954-aisiais mirties bausmė gražinta nuteistiems pagal straipsnį „Tyčinė žmogžudystė sunkinančiomis aplinkybėmis“. 1962-aisiais pridėti išprievartavimas ir kyšininkavimas.
Vėlyvosios SSRS teisės pagrindu tapo Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu, 1961-ųjų sausio 1-ąją įsigaliojęs Baudžiamasis kodeksas. Pagal jį aukščiausia bausmė galėjo būti skiriama tik vyrams, padariusiems nusikaltimus nuo 16 metų iki 65-erių.
Bet nėra taisyklių be išimčių – net jei tai įstatymo taisyklės. Remiantis išlikusiais dokumentais, per šio kodekso galiojimą (iki pat SSRS subyrėjimo 1991 m.) Sovietų sąjungoje mirties bausmė įvykdyta trims moterims, o dar kelių, nuteistų myriop, likimas nežinomas.
Per tą patį laikotarpį SSRS sušaudyti daugiau kaip 22 tūkst. vyrų (96 proc. – už tyčines žmogžudystes). Ir vienas paauglys – 15-metis Arkadijus Neilandas.
Viskas prasidėjo vaikystėje
A.Neilandas, pravarde Arkaša, gimė Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Jo tėvai – tekintojas ir medicinos sesuo – buvo kilę iš Latvijos.
Šeima gyveno vargingai, tėvą netrukus pakeitė patėvis, buvo girtaujama, berniukas nuolat kentė alkį.
Į milicijos įskaitą A.Neilandas pateko vos septynerių. Jis nuolat konfliktavo su bendraamžiais, vagiliavo. Todėl motina 12-kos sulaukusį sūnų atidavė į internatą.
Iš ten Arkaša pabėgo, nusikapstė iki Makslvos, bet buvo sugautas ir grąžintas į Leningradą.
Sunkaus būdo paaugliui padėjo įsidarbinti gamykloje, bet ten jis vogė ir veltėdžiavo dažniau negu dirbo. Milicija nežinojo, ką su A.Neilandu daryti.
O pats Arkaša žinojo. Jis suvokė, kad gimtojo Leningrado rajone, kur jį visi pažinojo, jaunam banditui ateities nėra.
Vaikinas sukūrė planą pabėgti į Abchazijos miestą Suchumį: jo įsivaizdavimu, tikras gražus gyvenimas galėtjo būti tik SSRS pietuose.
Nepasigailėjo net mažamečio
Kad gautų pinigų kelionei A.Neilandas su bendrininku apvogė atsitiktinį butą, kurį pasirinko pagal oda apkaltas duris – anuometėje SSRS tai buvo pasiturimo gyvenimo požymis.
Nusikaltimas įvykdytas likus kelioms dienos iki A.Neilando 15-ojo gimtadienio.
Vis dėlto švęsti jam nepavyko: šeimininkė „ne laiku“ grįžo namo ir berniukus sulaikė milicininkai. Arkaša pagaliau turėjo būti nuteistas, bet jam pavyko pabėgti.
A.Neilandas jau žinojo, ką daryti, kad šeimininkai nekeltų triukšmo. Pavogęs iš tėvų kirvį, jis vėl grįžo į tą patį 9-ąjį butą Sestrorecko gatvės 3-iajame name.
Prisistatęs pašto darbuotoju, A.Neilandas pateko vidun, visu garsu įjungė bute buvusį magnetofoną, o paskui užkapojo 37-erių Larisą Kuprejevą ir jo trejų metukų sūnų Georgijų.
Gerai pasistiprinęs virtuvėje, žudikas susikrovė į krepšį neįmantrias sovietines vertybes, nufotografavo negyvą moterį nepadoriose pozose (kad paskui uždirbtų pardavinėdamas šias nuotraukas) ir padegė butą, siekdamas sunaikinti įkalčius.
Kitą dieną Arkadijui sukako 15-ka. Jis iškeliavo į Suchumį.
Ten jį ir sulaikė vos po kelių dienų: gaisrą bute pavyko greitai užgesinti, o nusikaltimo vietoje palikti pirštų antspaudai buvo iki skausmo žinomi visai Leningrado milicijai. Be to, A.Neilando tėvai atpažino savąjį kirvį.
Sunku pasakyti, kuria vieta galvojo jaunasis žudikas, nes ir pas jį įrodymų aptikta apsčiai: kraujo dėmės ant drabužių, aukos pasas ir tas pats fotoaparatas.
Nuosprendis – netikėtas
A.Neilandas iškart pripažino savo kaltę, laikėsi užtikrintai, netgi gardžiavosi momentu: atrodo, pirmą kartą jo gyvenime suaugusieji parodė dėmesį jo likimui, mintims, planams.
Jis gailėjo užmušto berniuko, bet aiškino, kad kitos išeities neturėjo. Žudikas puikiai žinojo, kad niekas, išskyrus jaunimo koloniją, jam negresia.
Bet teismas nusprendė kitaip: 1964-ųjų kovo 23-iąją, pažeidžiant SSRS Baudžiamąjį kodeksą, A.Neilandui buvo skirta aukščiausia bausmė – sušaudymas.
Nuosprendis sukėlė didelį atgarsį SSRS ir užsienyje. Vakaruose Sovietų sąjunga buvo kritikuojama už savo įstatymų ignoravimą.
Bet pačioje SSRS laikytasi nuostatos, kad A.Neilando pavyzdys privers susimąstyti kitus jaunus nusikaltėlius: mažametystė liovėsi būti patikima gynyba, ko ir siekė nuosprendžio autoriai.
15-metis A.Neilandas buvo sušaudytas 1964-ųjų rugjūčio 11-ąją.
Po SSRS subyrėjimo Rusijos Baudžiamojo kodekso pakeitimai pasižymėjo straipsnių už ekonominius nusikaltimus sugriežtinimu ir atvirkščiai – bausmių už kriminalinius nusikaltimus liberalizavimu.
Jau beveik du dešimtmečius Rusijoje galioja moratoriumas mirties bausmei, o paskutinis aukščiausias nuosprendis įvykdytas dar anksčiau – 1996-ųjų rugpjūtį arba rugsėjį.
Tačiau visuomenės apklausos rodo, kad mirties bausmės sugrąžinimą sveikintų dauguma Rusijos gyventojų.
