Kiek pagrįsti tokie apokaliptiniai vertinimai?
Geopolitinė padėtis ir svarbiausių pasaulio valstybių santykiai Vakarų fronte – išties sudėtingi. Faktas ir tai, jog tuo naudojasi Kremliaus režimas, mėgindamas pralaužti politinės izoliacijos ir sankcijų sieną.
Pats Kremliaus šeimininkas V.Putinas dabar tiesiogine to žodžio prasme mėgina iššokti iš batų. Jo apsilankymas Austrijos užsienio reikalų ministrės K.Kneissl vestuvėse tapo vienu labiausiai komentuojamų politikos įvykių, o valso su jaunąja ir intymaus dialogo nuotraukos apskriejo pasaulį.
Šioje šventėje dalyvavo ir Austrijos kancleris S.Kurtzas bei kiti svarbiausi į radikalią euroskeptišką dešinę palinkusios ir ES šiuo metu pirmininkaujančios valstybės svarbiausi asmenys.
Vien to užteko, kad daugelis vėl prisimintų „pragmatiškajį“ Vakarų flirtą su nacių Vokietija ir sovietų tankais sutraiškytą „Prahos pavasarį“, kurio 50-osios metinės minėtos kaip tik šiomis dienomis.
Juolab kad iškart iš vestuvių užstalės V.Putinas klestelėjo į kėdę Vokietijos kanclerės A.Merkel rezidencijoje.
Vis dėlto į šiuos įvykius galima žvelgti ir ne taip paniškai.
Juk seniai akivaizdu, kad Kremlius kaip Trojos arklį, kurstydamas dezintegraciją ES, naudoja jam simpatizuojančias kraštutines dešiniąsias ir kairiąsias Vakarų partijas.
Euroskeptiškojo ir antidemokratinio politinio radikalizmo banga tiek vadinamosiose senosiose, tiek naujosiose demokratijose, išgyvenančiose sisteminę krizę, neslūgsta, o artimiausioje ateityje gali net padidėti.
Bet prognozuoti, kad šios jėgos ims diktuoti ES politiką, vesdamos Vakarus griūties link, – akivaizdžiai per anksti.
Lygiai taip pat nepagrįsta teigti, kad Austrijos valdžia gali radikaliai pakeisti ES politiką Rusijos atžvilgiu ir įgyvendinti svarbiausius Kremliaus norus – atšaukti sankcijas, atiduoti ne tik Ukrainą, bet ir visą posovietinį regioną Maskvos valiai.
Be abejo, savo įtakos ribas suvokia ir V.Putinas. Bet ką kita jam lieka daryti, jei ne mėginti naudoti visus galimus svertus, ypač kai Rusijos ekonomika su nauju pagreičiu čiuožia nuožulniąja plokštuma?
Taigi Rusijos prezidento šokius Austrijos ministrės vestuvėse galima vertinti ir kaip desperacijos apraiškas.
Žinoma, V.Putino flirtas su A.Merkel ar Prancūzijos prezidentu E.Macronu – rimtesni dalykai. Tiksliau sakant, tai ne flirtas, o šantažas.
Svarbiausi V.Putino svertai, kuriais jis spaudžia pirmiausia Vokietiją, – Maskvos įtaka Sirijoje (iš jos bei aplinkinio regiono tebeplūsta pabėgėlių srautai), taip pat naftos ir dujų tiekimas.
Šie argumentai – išties rimti. Todėl mažų mažiausia, ką ne tik gali, bet ir turi daryti Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, – apie tai kalbėtis su Rusija ir mėginti kaip nors susitarti.
Juolab kad „normalizuoti“ ekonominius, pirmiausia liečiančius dujas, santykius su Rusija kanclerę spaudžia ir didelė dalis Vokietijos politinio elito, ir šalies verslas.
Negana to, aštrėja JAV prezidento D.Trumpo diriguojamas Vašingtono ir Berlyno konfliktas.
Tad daugelis vokiečių Rusijos vamzdį regi kaip neblogą paspirtį ir „alternatyvą“ prastėjantiems santykiams su JAV.
Kita vertus, neabejotina, kad ir E.Macronas, ir A.Merkel puikiai suvokia, kokį žaidimą žaidžia Kremlius, kaip ir tai, kad bet kokie susitarimai su juo – nepatikimi, neduodantys stabilios naudos.
Taigi šiuos procesus galima pavadinti painiu ir intensyviu laviravimu, kur Maskva galbūt ir gali pasiekti kokių nors sau naudingų taktinių rezultatų, bet apie kapituliaciją Paryžiuje, Berlyne ar visoje ES tikrai nėra pagrindo kalbėti.
Lygiai tą patį galima pasakyti apie padėtį kitame Rusijai gyvybiškai svarbiame fronto ruože – anapus Atlanto.
Nors D.Trumpo veiksmai kartais primena mėginimus pulti į Maskvos glėbį, Vašingtone politinius vėjus toliau diktuoja respublikoniškoji dauguma, kariuomenės ir specialiųjų tarnybų elitas, ką tik Rusiją vėl apdovanoję sankcijomis ir grasinantys naujomis.
Todėl Maskva, flirtuodama su D.Trumpu, mėgina atakuoti Vašingtoną ir iš kitų flangų.
Vienas tokių – šlyjantys ir JAV, ir ES santykiai su NATO nare Turkija. Pastarosios autoritarinis lyderis R.Erdoganas, JAV ėmus grūmoti ekonominėmis sankcijomis Turkijai dėl Amerikos piliečio arešto bei kitų priešiškų veiksmų, demonstratyviai puolė flirtuoti su Rusija.
Aišku, jeigu Turkija, nuo kurios didele dalimi priklauso pabėgėlių srautai iš Vidurinių Rytų į Europą, paliktų NATO ir atsigręžtų prieš Vakarus, tai būtų didžiulė Maskvos pergalė.
Tačiau R.Erdoganą riboja tas pats veiksnys kaip ir Rusijos režimą – ekonomika. Pastaruoju metu Turkijoje ji čiuožia žemyn svaiginamu greičiu, o vieninteliai galimi jos gelbėtojai – Vakaruose. Tai suvokia ir Turkijos vadovas, ir Vakarų lyderiai.
Atsižvelgiant į visa tai, galima perfrazuoti klasikinį posakį: gandai apie Vakarų subyrėjimą, pasaulio autoritarinių režimų liūdesiui, yra gerokai per ankstyvi.
