Apie A.Abelio mirtį leidinys „The New York Times“ pranešė rugsėjo 17-ąją, praėjus trims dienoms po jo mirties. Dienraštis laukė oficialaus patvirtinimo, kad šį kartą įvykis tikras.
Prieš 40 metų A.Abelis jau buvo apgavęs leidinį, kuriam vėliau teko spausdinti žinios apie jo žūtį paneigimą.
A.Abelis neretai vadinamas netikrų naujienų („Fake News“) pradininku – mat savo išgalvotomis istorijomis jis priversdavo patikėti ne tik eilinius žmones, bet ir tokius leidinius kaip „The New York Times“.
Kai kurios A.Abelio apgavystės atrodė visiškai neįtikėtinos ir skaitmeniniame amžiuje vargu ar jam būtų pavykę ką nors apmauti, tačiau prieš dešimtmečius patikrinti informaciją buvo sunkiau.
Žmonių maustymas A.Abeliui pelnė žinomumą Amerikoje. Juo patikėdavo net didžiausi šalies leidiniai. Kartą jis netgi pasakė, jog kai mirs iš tiesų, visi pamanys, kad tai pokštas. Taip ir nutiko.
Sumelavo apie mirtį
„Rašytojas, muzikantas ir kino kūrėjas, žinomas dėl savo parodijų ir satyros, mirė nuo širdies smūgio Jutos valstijoje. Ten jis rinkosi vietą savo naujam filmui. A.Abeliui buvo 50 metų“, – kadaise rašė „The New York Times“.
Leidinys išspausdino ir didžiulį nekrologą. Tiesa, beveik visi aprašyti A.Abelio gyvenimo faktai buvo netikri.
Išskyrus tai, kad jis iš tiesų mėgo satyrą, ir tai, kad išleido kelias knygas ir filmus. Netiksliai nurodytas buvo net jo amžius.
Praėjus porai dienų po publikacijos daugelis nustėro. Staiga prisikėlęs A.Abelis surengė spaudos konferenciją ir pranešė, kad nutarė apgauti žurnalistus siekdamas populiarumo.
Jam padėjo daugiau nei 10 žmonių. O esą palaužta ir gedinti žmona bei laidotuvių namų šeimininkas „The New York Times“ tikino, kad A.Abelis iš tiesų miręs.
Apgavo ir žiniasklaidą
Apie tikrąjį A.Abelio gyvenimą nebuvo žinoma daug. Jis gimė 1924 m. Ohajo valstijoje, 1943-iaisiais įstojo į kariuomenę ir pateko į karinį orkestrą.
Po karo įstojo į Ohajo universitetą, kur studijavo anglų kalbą ir socialinius mokslus.
Vėliau jis keliavo po šalį ir bandė užsidirbti įvairiais būdais – pasirodydavo kaip komikas, kartais imdavosi paprastų darbų. Bet tikrąjį savo pašaukimą atrado praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje.
Kartą A.Abelis stovėjo eismo spūstyje Teksase. Kaip paaiškėjo, eismas sutriko dėl karvės ir buliaus, kurie lyg niekur nieko nutarė vaikštinėti po judrią gatvę.
Tuomet A.Abeliui atėjo į galvą pirmoji jo apgaulės idėja – jis išsigalvojo Nuogų gyvūnų netoleravimo draugiją.
Vienas jo draugų, mažai žinomas aktorius ir režisierius, apsimetė draugijos prezidentu.
Jie paskelbė, esą draugijos tikslas – priversti pridengti gyvūnų, kurie yra aukštesni nei 10 centimetrų ir ilgesni nei 15 centimetrų, pasturgalį.
Kad tokia draugija iš tiesų yra įkurta, patikėjo ir žiniasklaida. Apie ją skelbė tiek „The New York Times“, tiek kanalas CBS.
Tik 1963 metais žurnalas „Time“ pranešė, kad draugija yra išgalvotas pokštas. 2006 m. A.Abelis tikino, kad kanalo CBS vadovas iki šiol dėl to pokšto ant jo pyksta.
„Žmogus man sako, kad ant manęs pyksta. Jis nepyksta ant Hitlerio, jis nepyksta ant Castro, bet pyksta ant manęs dėl to, kad jį apgavau“, – sakė A.Abelis.
Gausybė įdomių pokštų
Antru žinomu A.Abelio pokštu tapo tariamas žydės Yettos Bronstein kandidatavimas JAV prezidento rinkimuose.
Iš tiesų jokios Y.Bronstein nė nebuvo.
Tačiau kampanija buvo įsukta. Tariama kandidatė Amerikos žmonėms žadėjo organizuoti nacionalinius bingo turnyrus, pilti „tiesos serumą“ į geriamojo vandens fontanėlius Kongrese.
Y.Bronstein niekuomet nesirodė viešumoje, o interviu jos vardu telefonu žurnalistams dalijo pokštininko A.Abelio sutuoktinė Gene Abel.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje smogus ekonominei krizei A.Abelis sumanė pasinaudoti tuo ir dar kartą apgavo amerikiečius.
Tąkart jis sugalvojo Vargšų mokyklą, kurioje žadėjo pinigus praradusius žmones mokyti „elgetavimo meno“.
O 1990 metais A.Abelis pasamdė aktorę, kuri turėjo apsimesti kosmetologe, ką tik loterijoje laimėjusia 35 mln. dolerių ir nusprendusia banknotus mėtyti žmonėms pro viešbučio langą.
Šį melą taip pat pasigavo spauda. Kitą dieną bulvarinis leidinys išspausdino straipsnį apie netekėjusią jauną moterį, laimėjusią milžinišką sumą pinigų.
Vėliau amerikietis pasistengė visus apgauti sugalvojęs Pusnuogį styginių kvartetą, su kuriuo esą dainą norėjo įrašyti Frankas Sinatra.
Savaime suprantama, pats žymusis muzikantas apie tai nė nenutuokė.
Simfoninis kuklusklano orkestras – dar vienas A.Abelio pokštas. Patikėjusių juo taip pat netrūko.
Tuo metu A.Abelis nesibodėjo imtis ir politinių pokštų.
Kartą jis apsimetė buvusiu Baltųjų rūmų darbuotoju ir teigė turįs 18 minučių įrašą, itin svarbų „Watergate“ byloje, dėl kurios galiausiai teko atsistatydinti tuometiniam JAV prezidentui Richardui Nixonui.
Apie daugelį šių išgalvotų personažų, įvykių ar faktų itin noriai rašė Amerikos žiniasklaida.
„The New York Times“ aiškino, kad A.Abelis ne tik buvo puikus strategas, perprantantis žmonių psichologiją, bet ir kaipmat nujausdavo, ant ko užkibs žiniasklaida. Tad jam likdavo tik gražiai suvynioti jau paruoštą pokštą, ir spauda jį noriai stverdavo.
„Spaudai reikalinga auditorija, o vienintelis būdas ją pasiekti – rašyti apie katastrofas ir ištvirkimus. Jiems reikia triukšmo, dramos. Aš visa tai jiems ir daviau“, – dokumentinėje juostoje, kurią nufilmavo A.Abelio dukra, kalbėjo pokštų autorius.
Nors žiniasklaidos atstovai tikino jo melagystes vertinantys kaip grėsmę, iš tiesų ir toliau užkibdavo ant kabliuko, o A.Abelis žinojo, kad žurnalistams yra reikalingas ne mažiau nei jie jam.
Šlovė nesukrovė turtų
Maustydamas žmones A.Abelis įgijo šlovę, tačiau niekada nesusikrovė turtų.
Pinigus, kuriuos jam paaukodavo jo pokštais įtikėję žmonės, A.Abelis visada grąžindavo. Finansuoti jo sugalvotas apgaules sutikdavo turtingi rėmėjai, kuriems tokios avantiūros atrodė smagios.
Tiesa, pats pokštininkas pripažino niekuomet nedaręs to dėl pinigų.
Kaip kartą pats tikino, svarbiausias jo tikslas buvo „spirti žmonėms į užpakalį ir priversti mąstyti“.
Tačiau laikui bėgant norinčiųjų skirti savo lėšas panašiems dalykams sparčiai mažėjo. A.Abeliui nesisekė ir galiausiai už skolas iš jo buvo atimtas namas.
Nedaug A.Abelis užsidirbdavo ir iš savo išleistų knygų ar filmų. O naujus pokštus sugalvoti pavykdavo vis sunkiau. Bėgant laikui žmonės imdavo įtarti apgaulę.
1980-aisiais jis sugebėjo apgauti „The New York Times“ dėl savo mirties.
Tiesa, leidinio žurnalistai, išgirdę apie A.Abelio mirtį, nepuolė iš karto kurpti straipsnio.
Tačiau galiausiai juos įtikino „gedinti“ pokštininko žmona ir laidotuvių namų šeimininku apsimetęs vyras.
„Kai aš iš tiesų numirsiu, bijau, kad tuo niekas nepatikės“, – tąkart juokavo A.Abelis.
Ironiška, tačiau vyras iš esmės tuomet buvo teisus. Mat „The New York Times“ šį kartą laukė dvi dienas nuo žinios apie A.Abelio mirtį. Šią informaciją išplatino tiktai tuomet, kai ją patvirtino lavoninės darbuotojai.
