Kavos gėrimo kultūra Libano sostinėje visada buvo išskirtinė. Paragauti šio gėrimo žmonės traukdavo ne vieną šimtą kilometrų.
Miesto gatvės buvo nusėtos kavinių, kuriose rinkosi akademikai, studentai ir menininkai.
Jie gurkšnodavo arabišką kavą ir diskutuodavo iki nakties.
„Tai buvo magiškas laikotarpis. Svarbiausia buvo kompanija, su kuria susitikdavai. Eidavome į kiną, o po to traukdavome gurkšnoti kavos ir dalytis mintimis“, – pasakojo 81-erių buvęs meno kolekcininkas Cesaras Nammouras.
Kava, kurią tuomet gėrė C.Nammouras, galbūt jiems nebuvo svarbiausia, bet Beiruto kavinės ieško būdų, kaip atgaivinti kavos gėrimo tradicijas.
Mieste atsirado kavinių, skiriančių dėmesį kavos kilmei ir kokybei.
„Tai atsirado dėl asmeninio poreikio turėti gerą kavą. Vartojame jos daug, bet iš esmės visada svarbiausi buvo pokalbiai, ne kavos kokybė.
Nėra jokios priežasties, kodėl negalėtume turėti abiejų šių dalykų“, – tikino kavinės „Kalei“ savininkė Dalia Jaffal.
Libane kavos suvartojama daugiau negu kur nors kitur Viduriniuose Rytuose – apie 5 kilogramus vienam asmeniui kasmet. Galima palyginti – Jungtinėje Karalystėje šis skaičius siekia beveik 3 kg.
Daugiausia Libane suvartojama arabiškos kavos. Ji panaši į turkišką kavą – tai maži puodeliai juodos kavos, išvirtos ant viryklės ir pagardintos kardamonu.
Į Libaną maždaug prieš 20 metų atkeliavo pasauliniai kavos prekybos ženklai, siūlydami visiškai kitokią kavą ir išstumdami arabiškąją iš populiarumo viršūnių.
„Arabiška kava gaminama iš tamsesnių pupelių nei kitos. Tai reiškia, kad jos buvo ilgiau skrudinamos. O tai tas pat, kas pervirtas maistas“, – tvirtina D.Jaffal.
Ji gyveno užsienyje ir sugrįžusi tikino norėjusi savo gimtinėje ragauti tokią pat skanią kavą.
D.Jaffal pasiryžo gaivinti arabiškos kavos populiarumą savo šalyje pati. Keliaudama po Europą ji išmoko baristės amato, sužinojo, kaip skrudinti pupeles, ir šiomis žiniomis ėmė dalytis su kitais.
2015 m. D.Jaffal atidarė pirmąją kavos skrudinimo įmonę. Iš pradžių pupeles ji pardavinėjo tik restoranams. Po metų jų čia nusipirkti galėjo jau kiekvienas norintis.
Šiandien libanietė ne tik skrudina pupeles, bet ir turi savo kavinę, kurioje madingai apsirengę ir kompiuteriais apsiginklavę žmonės leidžia laiką. Moters pėdomis pasekė ir kiti libaniečiai.
Kavinę „Sip“ atidaręs Omaras Jheiras norėjo sukurti įstaigą, kurioje svarbiausia būtų kava, bet tuo pat metu jis norėjo atgaivinti senąją Beiruto kavos kultūrą.
„Jaučiu ilgesį tradicinėms libanietiškoms kavinėms, kuriose galėdavo susirinkti visi norintys ir kartu gerti kavą. Noriu atgaivinti tą kultūrą“, – kalbėjo vyras.
Tiesa, C.Nammouras netiki, kad senąją kavos gėrimo kultūrą galima tiksliai atkartoti, nes praeities sugrąžinti neįmanoma.
„Šiandien viskas kitaip: žmonės prie kavos susitinka linksmintis.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo ne taip. Svarbiausia buvo ne linksmintis, o diskutuoti ir kurti planus. Kalbėjome apie politiką“, – tikino C.Nammouras.
