Ši demonstracija – vienas iš jau daugiau nei dešimtmetį Rusijoje vykstančio meninio judėjimo „Monstracija” pasirodymų, kurių iniciatorius Artiomas Loskutovas šiandien Europoje minimas kaip disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas.
Meninė akcija „Monstracija”, paties Artiomo įvardijama kaip „pilietinė gimnastika” Rusijoje vyks jau 15 kartą. Per šį laikotarpį akcija vyko net dvidešimtyje Kremliaus režimo valdomos šalies miestų.
„Mano identitetas yra uždirbtas „Monstracijose” stovint su kvailu plakatu rankose. Ar gali tai darantis žmogus rimtai save laikyti disidentu? Man taip kalbėti apie save būtų nejauku”, – pokalbio metu keliskart pabrėžia Artiomas.
Nepaisant jo paties nuomonės, sunku būtų paneigti jo įtaką Rusijos žmonių pilietiškumui bei pasiryžimą paaukoti savo gerovę vardan kovos su režimu. Spalio 5 d. Artiomas Loskutovas lankysis Lietuvoje ir dalyvaus Žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas” diskusijoje „XXI a. disidentai”, kurią festivalis organizuoja kartu su Europos Parlamento biuru Lietuvoje.
Apie šiuolaikinius disidentus su A. Loskutovu kalbėjomės tuo metu, kai jo artimas draugas, disidentas Piotras Verzilovas po apnuodijimo jau sveiko Berlyne, o opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas buvo grubiai uždarytas į kalėjimą tik iš jo išėjus.
– Viename interviu masiniu judėjimu tapusią „Monstraciją” apibūdinote, kaip „keičiantį išnykusią Sovietų ideologiją į dadaizmo absurdiškumą, kuris yra sąžiningesnis ir adekvatesnis šiuolaikinės realybės Rusijoje apibūdinimas”. Kaip ir kodėl sugalvojote „Monstraciją”?
– Kai pradėjome, buvau septyniolikos ir pasaulį mačiau visiškai kitaip. Norėjome išreikšti kitokią nuomonę, netgi jei tai tebuvo paaugliškas visko neigimas. Aplankėme nemažai politinių renginių, dauguma jų, pavyzdžiui gegužės 1–osios ar lapkričio 7–osios minėjimai, turėjo cirko ar absurdo teatro pojūtį.
Norėjome išgryninti šį jausmą ir jo pagrindu sukurti performansą. Mums nerūpėjo žanras, mes tiesiog norėjome atkreipti dėmesį, kad kažkas tuose minėjimuose, protestuose ir apskritai politikoje, yra ne taip. Jei nori realiai dalyvauti politikoje, garsiai gatvėje reikšti savo nuomonę – būsi įtraukas į „sąrašus”.
Jei politikoje atsiranda naujas žmogus, tai už jo būtinai stovės komunistais apsimetantys gamyklų direktoriai, oligarchai, neturintys nieko bendro su vertybėmis, kurias deklaruoja. Regionuose žmonės neturi jokių būdų ir galimybių nei reikšti savo nuomonę, nei realiai dalyvauti politikoje. Aš jaučiu, kad žmonės į „Monstraciją” ateina lyg įkvėpti paskutinio oro gurkšnio.
– Jus yra suėmę po kiekvienos akcijos, iš dalyvių yra atimti nieko nedeklaruojantys plakatai, judėjimą buvo norima uždrausti. Kodėl Rusijos valdžia taip bijo „Monstracijos”?
– Buvau suimamas dešimčiai dienų. Šiandien yra įprasta atsivertus laikraštį perskaityti: „po protesto sulaikyta 250 žmonių, jie gavo po 30 parų arešto”. Šie sulaikymai tapo kasdieniški, kaip kokia 500 rublių bauda, kurią gavęs iš karto pamiršti.
Po tokių naujienų mano 10 dienų vizitas areštinėje atrodo nerimtai. Dėl to aš nemanau, kad valdžia visu pajėgumu kovoja prieš „Monstraciją”. Tačiau, mes jiems keliam nerimą, nes judėjimas sparčiai plečiasi ir jį suvaldyti yra sunku.
Mažesni miestai pradėjo mus drausti. Vietinės valdžios supranta, kad šiandien – „Monstracija” o rytoj – didelis protestas. Aš tai vadinu „pilietine gimnastika”: mes mokomės reikšti savo nuomonę, dalyvauti, o kai jau bus pilietinis reikalas – absurdiškus plakatus pakeis tikri. Novosibirske būtent taip ir įvyko su opera „Tanhauzeris” – mitingo prieš operą metu greitai susibūrė tokio paties dydžio demonstracija už laisvą operą be cerkvės įtakos kultūrai.
Kuomet buvo vykdoma mitingo dalyvių apklausa, į klausimą „kokiame mitinge esate buvę iki šiol?” dauguma atsakė – „Monstracijoje”. Valdžia nežino, ko iš mūsų reikalauti, nes tai lyg ir nerimta, bet suteikia įgūdžius rimtiems protestams.
Dar iki 2011 m. daugeliui atrodė, kad minios prireikus išeis į gatves ir viskas susitvarkys. Bet po Maidano, Krymo okupacijos, tas naivumas yra dingęs. Dabar išeiti į gatves galima, bet niekas nenori eiti po kulkomis.
– Ar jūs visuomet žinojote, kad jūsų, kaip menininko, veikla bus pasipriešinimas Rusijos politinei situacijai? Kaip išsivystė jūsų maištaujantis menas?
– Pradžiai reikia suvokti, kas yra šiuolaikinis menas, ir kas yra Novosibirskas, ir kaip toli vienas nuo kito tai yra. Tiek meno scena, tiek savęs suvokimas joje, yra labai specifiški. Aš šiek tiek iš savęs juokiuosi – na, koks iš manęs menininkas? Praėjo nemažai metų, kol įgijau menininko statusą – dabar mano parodos muziejuose, o darbai perkami į privačias kolekcijas.
„Monstracija” iš pradžių buvo tik nedidelės grupelės žmonių suplanuota meninė išraiška. Vėliau ji tapo kasmetinė, o po mano suėmimų itin išpopuliarėdavo suteikdama žmonėms galimybę suorganizuoti akciją savarankiškai. Po mano suėmimo 2009-aisiais „Monstracijos” jau vyko daugelyje miestų. Tad, tai galima vadinti savaiminio vystymosi eksperimentu.
Aš kartais net pasimetu, galvodamas apie judėjimo strategiją. Kitais metais jai bus 15 metų, gal reikėtų padaryti kažkokias išvadas, kelti į kitą lygį, viską daryti rimčiau, nes anksčiau ar vėliau, reikia nuo to, kas buvo anksčiau, atsispirti. Kas iš to išeis? Aš į visa tai reaguoju kaip į chaosą, kurio negalima iš anksto apgalvoti. Ypa
Rusijoje, kur niekas negali nieko planuoti ilgam laikui, nes bet kada viskas gali absoliučiai pasikeisti.
– Ar pirmas jūsų suėmimas nebuvo ženklas sustoti, ką tuo metu galvojote?
– Milicija suimti, išvežti ir po kelių valandų paleisti, mane, dar neturintį aštuoniolikos, pradėjo jau keli mėnesiai po pirmosios akcijos. Žinojau administracinį kodeksą, supratau, kas gręsia.
Draudimas tapo savotišku akcijos varikliu, norėjome labiau patyrinėti, o kur gi konkretaus draudimo riba, pačiupinėti, ar galima taip, o gal kitaip. Toks mūsų požiūris akciją varė į priekį gana ilgą laiką. Galvojome apie įvairias pilietinės nuomonės išraiškos formas, leidžiančias žmogui pajusti, kad jis yra istorijos subjektas – ne tik juo žaidžiami politiniai valdžios žaidimai, bet ir pats žmogus, kad ir juokaudamas, stebėdamasis kažkuo, gali reikšti savo nuomonę chaotiškai ir kūrybiškai.
Novosibirske suvokti tai itin svarbu, nes žmonės jaučiasi nutolę nuo visko, kas vyksta Maskvoje ir šis visuotinis atotrūkio jausmas išties spaudžia.
Rimčiau susimąsčiau, kai man pakišo narkotikus ir patekau į kalėjimą. Teismo metu suvokus, kad Rusijoje valdžia gali tave įkalinti už nieką bent trejiems metams, apėmė bejėgiškumo pojūtis. Žmonės mane stipriai palaikė – protestų dėka mane iš kalėjimo paleido jau po pirmo mėnesio.
Vėliau menininkus areštuodavo vis ilgesniam laikui, ir dabar jau nežinau, ar pavyktų iš ten ištrūkti. Atrodė, jog „Pussy Riot“ skirti dveji metai buvo visiškas absurdas, tačiau palyginus su dabar skiriamomis nuobaudomis, tie dveji metai atrodo kaip niekas. Olegas Sentsovas ir kitos panašios istorijos byloja, jog vien mitingas nebepadės, ir apskritai nebeaišku, ar iš ten kas nors gali kada nors išeiti.
– Tarptautinėje spaudoje jus apibūdina kaip disidentą, istorijos žmogų – kaip jūs jaučiatės šiame vaidmenyje?
– Jaučiuosi dvejopai. Labai gerbtina stovėti už savo principus, tikėti teisės viršenybe, bet mes negyvename idealiose demokratinėse sąlygose. Mes gyvename Rusijoje ir čia nėra su kuo vesti filosofinės diskusijos apie žmogaus teises, todėl žmogus turi būti kiek gudresnis ir elgtis kitaip.
Aš, iš principo, esu visiškai už kovą prieš valdžią, bet manau, kad kiekvienas tai turi daryti savaip.
Gavau apdovanojimą iš Maskvos Helsinkio grupės už žmogaus teisių gynimą kultūrinėmis ir meninėmis priemonėmis, kurio vis dar atsisakinėju. Visų pirma, man visa tai yra menas. Jei save vadinčiau ne menininku, o visuomenės veikėju ar politiku – turėtų būti kažkoks apčiuopiamas veiklos rezultatas ir planas.
Pas mane nėra nei to, nei ano, man svarbūs kiti dalykai, kurie, žinoma, persipina su realybe, bet tai nėra disidentinė veikla. „Monstracija” yra triukas. Rengiame demonstracijas nieko nereikalaudami per valstybinę gegužės 1–osios šventę ir teigiame, kad švenčiame šventę taip, kaip mokame. Ar tai disidentinė veikla? Gal, o gal ir ne.
– Stebint situaciją Rusijoje iš šalies, atrodo, kad net jei V. Putinas nebūtų Rusijos prezidentu, šalyje ne daug kas pasikeistų, kad šaliai reikia autokratiško vadovo. Ar tai tik įvaizdis? Koks yra Rusijos kelias demokratijos link?
– Netikėjau, kad po Sovietų sąjungos griūties propagandos mašina dar kada nors veiks taip efektyviai. Prieš penkerius metus mūsų visų gyvenimuose išsivystė naujas meno žanras – ne teatras, ne kažkokia atrakcija, o veikiau G. Orwelo knygos „1984” pastatymas, kuriame, norėdamas, ar ne, bet dalyvauji.
Žmonės galvoja, kad jei laiptinėje nešvaru, reikia rašyti V. Putinui, nes tik jo įsakymas gali viską sutvarkyti. Norint suprasti tokį mentalitetą, reikia savęs paklausti, ar kada nors gyvenome taip, kad žmogus galėtų turėti įtakos šalies gyvenimui? Buvo caras, kurį pakeitė liaudies atstovai, kurių statusas buvo panašus į caro, ir dabar grįžtame vėl prie caro, o caras visada teisus. Augdamas mačiau kitokį carą – nuolat girtą B. Jelciną – iš kurio tyčiojosi visi televizijos kanalai, žmonės gėdijosi, bet vertino kritiškai. Atėjus Putinui, senoji tvarka grįžo, bet dingo kritinis vertinimas.
–Ar Rusija gali būti demokratiška?
– Kodėl ne? Aišku! Bet Rusijos geriau neprognozuoti. Galima ir toliau teigti, kad tai dievų ir vergų šalis, kad niekada čia nebuvo ir nebus gerai, kad reikia išvažiuoti, bet aš taip teigti nenoriu. Aš neturiu plano, kaip Rusiją paversti demokratine valstybe, bet galutinai nusivylęs – išvažiuočiau kuo toliau.
– Po visko, ką išgyvenote, ar dar kažko bijote?
– Baimė nėra racionali, ji persipina su kitomis emocijomis, todėl ieškau racionalaus jos paaiškinimo. Tarkim, papulti į kalėjimą yra baisu, bet iš tikro, tai tėra nemalonu, nes teks praleisti gyvenimo dalį kalėjimo sąlygose, atsiras problemų su sveikata, psichika. Racionaliai pasvėręs stengiesi vengti nemalonumų.
Aš nevaikštau į A. Navalno mitingus, nes dabar jau įprasta, jog visi mitingai baigiami OMON pareigūnų antpuoliu, mušimu, sužalojimais ir areštais. Galbūt eičiau pažiūrėti į mitingą, pasigėrėti protestuojančiais žmonėmis. Ar tikrai tas pabuvimas mitinge vertas parų areštinėje ir nemažų baudų? Galbūt, tą laiką ir pinigus galima panaudoti efektyviau – bandant padėti šaliai tapti labiau demokratiška?
----
Tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas” ir Europos Parlamento biuro Lietuvoje organizuojama diskusija „XXI amžiaus disidentai” vyks spalio 5 d. 16.30 Vilniuje, Europos namuose, Gedimino pr. 16 (įėjimas iš Vilniaus g.). Daugiau informacijos nepatoguskinas.lt.
