„Geriau jau jis užčiauptų savo srėbtuvę ir šia tema ničnieko nesakytų. Nes vos tik prabyla, iš jo burnos pasipila nesąmonės – viena didesnė už kitą.
Visą gyvenimą aš balsavau už leiboristus. Bet dabar ši partija man – mirusi. Kol Jeremy Corbynas bus jos vadas, nė už ką leiboristai negaus mano balso. Ir taip nusiteikęs ne aš vienas. Panašiai mąsto beveik visi mano artimieji ir draugai“, – savo įsiūčio kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ neslėpė Harry Gillas.
Šiaurės Londono Golders Grino rajone apsauginiu dirbantis 44 metų Harry – Didžiosios Britanijos žydas. Jo proseneliai į Angliją persikėlė prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą bėgdami nuo pogromų carinėje Rusijoje.
Gavę Jungtinės Karalystės pilietybę jie visada balsuodavo už progresyvią centro kairės Leiboristų partiją.
Per visą XX a. ši britų politinė jėga buvo užutėkis, link kurio natūraliai krypo dauguma šios šalies žydų.
Karti likimo ironija, kad dabar imigrantų proanūkis H.Gillas ir šimtai kitų šios bendruomenės narių vis rimčiau svarsto apie išvykimą į Izraelį.
Tokių pesimistinių pasvarstymų priežastimi tapo serija žydams priešiškų pareiškimų, besiliejančių būtent iš dabartinio leiboristų vadovo, oficialiosios opozicijos Vestminsterio Parlamente lyderio J.Corbyno lūpų.
Ne ką geresnės tirados tenka musulmonams.
Bandė gesinti gaisrus
Rasistas ir antisemitas. Taip J.Corbyną Bendruomenių Rūmuose viešai pavadino jo partijos narė, žydiškų šaknų turinti Parlamento veteranė Margaret Hodge. Sunkia širdimi lygiai taip pat leiboristų lyderį vertina ir H.Gillas.
„Kol kas aš ir mano šeima stumiame į šalį mintis apie išvykimą iš Anglijos. Bet situacija sparčiai prastėja. Dirbu įmonėje, kuri saugo sinagogas, žydiškas religines mokyklas ir senukų namus.
Incidentų vis daugiau. Net nesinori įsivaizduoti, kas būtų, jei J.Corbynas laimėtų rinkimus ir taptų ministru pirmininku“, – sakė londonietis žydas H.Gillas.
Stengdamasis sustabdyti įsiplieskusį antisemitizmo skandalą J.Corbynas pasakė bent kelias kalbas, tvirtindamas, kad jis nėra joks Izraelio ar žydų bendruomenės priešas ir kad visą savo politinę karjerą yra skyręs kovai su bet kokia rasine ar etnine diskriminacija.
Tačiau kaip yla iš maišo vis išlenda šio socialisto ir ilgamečio kovotojo už Palestinos teisę sukurti savo valstybę poelgiai, verčiantys abejoti J.Corbyno atsiprašymų nuoširdumu.
Įtampa pasiekė viršūnę
Nerimas tarp maždaug 300 tūkst. narių turinčios Jungtinės Karalystės žydų bendruomenės šią vasarą pasiekė apogėjų.
Bendruomenę ypač papiktino ir nuliūdino Leiboristų partijos atsisakymas be išlygų priimti Tarptautinio aljanso holokaustui atminti (IHRA) apibrėžimą, tiksliai apibūdinantį, kas yra antisemitizmas.
Valdančioji Konservatorių partija ir jos vadovė, Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May yra oficialiai ir be išlygų pripažinusi IHRA antisemitizmo kodą.
Bet, anot J.Corbyno, kai kurios apibrėžimo dalys neva užgniaužia teisę kritikuoti Izraelio valstybės politines klaidas ar nusižengimus.
Šį tarptautinį standartą pripažįsta ir Vokietijos bei Austrijos vyriausybės – šalys, turinčios itin didelę istorinę atsakomybę tarptautinei žydų bendruomenei. Tad itin keista, kad vienam J.Corbynui IHRA apibrėžimas neįtinka.
Pasipiktinusi leiboristų vado ir jo artimiausio patarėjo Seumaso Milne’o išsisukinėjimais žydų bendruomenė surengė bent kelias manifestacijas Londono centre.
O liepos pabaigoje pirmą kartą per daugiau negu 160 metų trys pagrindiniai Londono žydų laikraščiai – „Jewish Chronicle“, „Jewish News“ ir „Jewish Telegraph“ – išspausdino bendrą antraštę: „Mes esame vieningi“.
Bendrame vedamajame be užuolankų teigiama, kad J.Corbyno leiboristų atėjimas į valdžią keltų „egzistencinę grėsmę“ žydų gyvenimui Jungtinėje Karalystėje.
Rekordinis išpuolių skaičius
Šie būgštavimai anaiptol nėra laužti iš piršto. Visuomeninė britų žydų organizacija CST jau daugiau negu tris dešimtmečius fiksuoja fizinius ir žodinius išpuolius prieš žydų bendruomenę.
Naujausia statistika kelia rimtą susirūpinimą: vien per pirmąjį šių metų pusmetį užfiksuoti 727 incidentai. Tai – beveik rekordinis skaičius. Daugiau pranešimų buvo sulaukta tik pernai.
Galima palyginti: prieš 20 metų per ištisus metus būdavo užregistruojama maždaug 350 incidentų.
CST ekspertų nuomone, praeityje buvo galima pastebėti, kad išpuolių prieš Didžiosios Britanijos žydus padaugėdavo tuomet, kai įkaisdavo tarptautiniai santykiai tarp Izraelio valstybės ir jos kaimynių arabų šalių, ypač kai paaštrėdavo izraeliečių ir palestiniečių konfliktas.
Bet per pastaruosius kelerius metus atsirado ir vidinis veiksnys – J.Corbyno ir jo artimų bendražygių atviras ar kiek užmaskuotas antisemitizmas.
Šiemet beveik du trečdaliai išpuolių buvo smurtiniai. Trys nukentėjusieji buvo paguldyti į ligoninę.
Kiti incidentai susiję su antisemitiniais užrašais ant žydų bendruomenės pastatų ar kapinių išniekinimu.
Net 150 atvejų – grasinimai fiziniu susidorojimu socialiniuose tinkluose.
Ėmė grasinti ir paauglys
„Aš tą kalę prigriebsiu ir paleisiu jai į pakaušį dvi kulkas“, – taip šių metų sausį grasino 19 metų Jackas Coulsonas iš Vakarų Jorkšyro grafystės.
Jo auka turėjo tapti Luciana Berger, leiboristų deputatė Vestminsteryje, atstovaujanti vienai iš Liverpulio rinkimų apygardų.
Kai policija atliko kratą J.Coulsono namuose, jo kompiuteryje ir mobiliajame telefone buvo rasta ne tiktai rasistinės, antisemitinės ir neonacistinės propagandos, bet ir iš „tamsiojo interneto“ parsisiųsti dokumentai su bombų gaminimo instrukcijomis.
Taip pat išaiškėjo, kad J.Coulsonas priklausė uždraustai britų neonacių organizacijai „National Action“.
Liepą Lidso miesto teisme neonacis buvo nuteistas ketveriems metams ir aštuoniems mėnesiams kalėjimo.
Tai jau antras įkalintas radikalas, grasinęs susidoroti su Didžiosios Britanijos žyde politike L.Berger. Pernai vasario mėnesį dvejiems metams buvo nuteistas 29-erių anglas Johnas Nimmo, kuris siuntinėjo jai atvirus grasinimus elektroniniu paštu.
Tačiau koks ryšys gali būti tarp itin į politinę kairę atsigręžusio seno raugo socialisto J.Corbyno, jau trejus metus vadovaujančio Leiboristų partijai, ir dešiniųjų ekstremistų?
Pasirodo, neapykanta Izraelio valstybei ir antipatija žydams tapo vienijančiu veiksniu.
Išlindo gėdingi pareiškimai
Kai praėjusią savaitę į viešumą iškilo J.Corbyno dar 2013-aisiais padaryti pareiškimai apie britų „sionistus“ ir apie žydų tariamai svetimą kultūrą, kuri net nesuvokia angliškos ironijos, leiboristų vadą parėmė ir jo ginti stojo būtent dešinieji radikalai.
„Šaunuolis, Jeremy!“ – džiūgavo buvęs radikalios Britų nacionalinės partijos vadovas Nickas Griffinas, garsėjantis pareiškimais apie tai, jog kai kurie koncentracijos lagerių aukų pasakojimai apie Adolfo Hitlerio vykdytą holokaustą yra „visiška nesąmonė“.
Kitas netikėtas J.Corbyno gerbėjas – buvęs rasistinio kukluksklano vadovas amerikietis Davidas Duke’as.
Šiam antisemitui ir sąmokslo teorijų apie žydų ekonominį dominavimą pasaulyje gerbėjui itin patiko J.Corbyno posakis, kad metas baigti su „milijardieriais, valdančiais didelę dalį masinės žiniasklaidos“.
„Žinote, jis teisus“, – J.Corbyną gyrė neonacis D.Duke’as.
Ir tai jau nebe pirmas kartas, kai kukluksklano lyderis reiškia susižavėjimą J.Corbyno kova su „britiškaisiais sionistais“.
O tokių veikėjų parama tikrai nežavi leiboristų, kurių dalis gręžiasi nuo J.Corbyno ir yra supykę ne mažiau nei puolama žydų bendruomenė.
Skandalas dėl musulmonų
Leiboristus kamuoja vidinis konfliktas dėl antisemitizmo, o valdančioji partija šį rugpjūtį įsivėlė į islamofobijos skandalą.
Pasižymėjo Konservatorių partijos žvaigždė, pagrindinis „Brexit“ architektas, asmeninis JAV prezidento Donaldo Trumpo draugas ir buvęs užsienio reikalų sekretorius Borisas Johnsonas.
Jis rugpjūčio pradžioje brites musulmones, dėvinčias visą veidą dengiančius juodus šydus – nikabus ir burkas, su pašaipa apibūdino kaip „bankų plėšikes“ ir „pašto dėžutes“.
3 mln. narių turinti britų musulmonų bendruomenė ne juokais supyko dėl tokio pareiškimo ir pareikalavo atsiprašyti.
„Tai nepriimtina ir nejautru. Tokiems pareiškimams ne vieta mūsų partijoje. Visi, pradedant ministre pirmininke, turėtume pasmerkti tokius žodžius“, – pasipiktino buvusi torių partijos valdybos pirmininkė ir pirmoji musulmonė moteris ministrė Sayeeda Warsi.
Iš tiesų, B.Johnsono bosė, partijos lyderė Th.May pripažino, jog buvusio ministro pareiškimai yra „akivaizdžiai įžeidžiantys“, ir paragino jį atsiprašyti.
Torių partija paskelbė atliksianti vidinį tyrimą. Bet pats B.Johnsonas iki šiol tyli.
Slapta sukurptas planas?
Jo taktiką gana tiksliai apibūdino buvęs dešiniosios, antiimigracinės, antieuropietiškos partijos UKIP vadovas Nigelas Farage’as: „Įtariu, kad šie komentarai apie burkas ne tik nesumažina B.Johnsono šansų tapti ministru pirmininku, o juos tik padidina.“
Vestminsteryje pagrįstai manoma, kad į islamofobijos skandalą B.Johnsonas įsivėlė anaiptol ne atsitiktinai, o tai daro pagal specialiai parengtą planą.
Liepos pradžioje iš diplomatijos vadovo posto atsistatydinęs konservatorius žada jau šį rudenį kovoti dėl partijos lyderio posto, kviesdamas į politinę dvikovą premjerę Th.May.
Taktiką B.Johnsonas aptarinėjo ne su bet kuo, o su buvusiu JAV prezidento D.Trumpo patarėju Steve’u Bannonu, kuris lankėsi Londone liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje.
Kietojo „Brexit“ šalininkas B.Johnsonas radikaliais pareiškimais nori įtvirtinti savo pozicijas tarp Konservatorių partijos narių, ypač tarp dešiniojo šios partijos sparno.
Maža to, jis siekia paramos ir tarp rinkėjų, kuriuos S.Bannonas yra įvardijęs kaip „nebyliąją daugumą“.
Atrodo, kad ši taktika kol kas pasiteisina: apklausos rodo, kad B.Johnsono populiarumas po jo atsistatydinimo ir jo pareiškimų apie „bankų plėšikes“ musulmones tik išaugo.
Į savo asmeninę paskyrą „Facebook“ B.Johnsonas pritraukė tūkstančius naujų sekėjų. Ir nemaža jų dalis atvirai deklaruoja radikalias dešiniąsias, imigrantams ir musulmonams priešiškas pažiūras.
Nevyriausybinės britų organizacijos, registruojančios ksenofobinius, antisemitinius ir islamofobinius incidentus, perspėja, kad B.Johnsonas žaidžia su ugnimi ir kad jo žodžiai turi sunkias pasekmes.
„Jau teko girdėti apie incidentus, kai musulmonės britės gatvėje apšaukiamos būtent tomis pačiomis dviem frazėmis, kurias pavartojo B.Johnsonas, – „pašto dėžutėmis“ ir „bankų plėšikėmis“, – „Lietuvos rytui“ sakė Aya Bdaiwi iš nevyriausybinės Londono organizacijos SFI. – Kai kuriais atvejais moterys net nedėvėjo burkos ar nikabo, o tiesiog ryšėjo skarelę. Pati esu gatvėje patyrusi užgauliojimų: buvau pavadinta ir teroriste, ir tarakone.
Bet kokiu atveju tokie užgauliojimai yra nepriimtini. Ir labai liūdina, kad juos kursto ne kas kitas, o buvęs ilgametis Londono meras. Juk tai miestas, kuriame dešimtmečiais kartu taikiai gyvena šimtai tautų, keliasdešimt religinių bendruomenių ir kelių rasių atstovai.“
Rugpjūčio 25-ąją musulmonė londonietė Mariam Khan metė iššūkį ne tik B.Johnsonui, bet ir keturių pagrindinių politinių partijų vadovams.
M.Khan per internetinę platformą „Change.org“ išplatino peticiją, kuria raginama atlikti nepriklausomą tyrimą dėl islamofobijos išplitimo politinių jėgų viduje. Kasdien ši peticija sulaukia per dešimt tūkstančių parašų.
Bijo, kad išskirtinė proga sužlugdyta
Leiboristų partijos nariai nesidžiaugia susidariusia situacija ir tuo, kad jų lyderiu džiaugiasi neonaciai ir net kukluksklano atstovai. „Aš nebegaliu remti rasisto antisemito. Taškas. Man to jau gana“, – šį rugpjūtį pareiškė įtakingas leiboristų įstatymų leidėjas Michaelas Gape’as, netolimoje praeityje vadovavęs Bendruomenių Rūmų Užsienio reikalų komitetui.
Šis nenurimstantis antisemitizmo skandalas grasina suplėšyti britų Leiboristų partiją iš vidaus. Nuosaikiojo sparno parlamentarai ir partijos nariai norėtų, kad nepriklausoma, objektyvi ir profesionali komisija ištirtų net 270 nusiskundimų, kuriuos yra pateikę patys leiboristai, neapsikentę dėl suvešėjusių antisemitinių nuotaikų. Bet nepriklausomos komisijos idėją kol kas atmeta J.Corbynas ir jo artimų patarėjų ratas.
118 metų gyvuojanti ir daugiau nei 550 tūkst. narių turinti Leiboristų partija jau trečius metus murdosi dugno neturinčiame liūne. Centro kairės britų elektoratui ypač skaudu žiūrėti, kaip šis skandalas ir chaotiškas J.Corbyno valdymo stilius neleidžia leiboristams pasinaudoti unikalia politine proga. Mat valdančioji Konservatorių partija Vestminsterio Parlamente neturi daugumos ir įstatymus priima tik pasiremdama 10 Šiaurės Airijos junionistų parlamentarų balsais.
Efektyvesni opozicijos veiksmai galėtų išprovokuoti Th.May vyriausybės griuvimą ir naujus Parlamento rinkimus. Jei būtų susitelkę, leiboristai turėtų gerus šansus į šoną nustumti sudaužytą ir nukraujavusią torių vyriausybę. Net ir dabar, antisemitinio skandalo įkarštyje, leiboristų populiarumo reitingas svyruoja ties 40 proc. riba ir lenkia konservatorius.
