Savo publikacijose J. Milašina yra aprašiusi tokias didelio viso pasaulio susidomėjimo sulaukusius įvykius kaip kad povandeninio laivo „Kursk“ tragediją, Maskvos ir Beslano įkaitų dramas bei Rusijos ir Gruzijos karo 2008-aisiais žiaurumus. Rusijoje žurnalistė yra ne kartą sulaukusi grasinimų, o 2012 metais į jos gyvybę pasikėsinta – prie namų Maskvoje žurnalistę užpuolė du vyrai ir ji buvo itin žiauriai sumušta. Savo šalyje J.Milašina dažnai lyginama su tragiško kolege žurnaliste Ana Politkovskaja.
– Po jūsų publikacijų apie situaciją Čečėnijoje į jus buvo pasikėsinta, bet vis tiek toliau dirbate šiame regione. Tikriausiai kas kartą ten vykdama smarkiai rizikuojate? - lrytas.lt paklausė J.Milašinos.
– Leidinyje „Novaja gazeta“ dirbu jau dvidešimt metų. Kalbėdama apie laikraščio santykį su dabartine Ramzano Kadyrovo valdžia pirmiausiai turiu kalbėti apie žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymą (A. Politkovskaja tyrė korupciją Rusijos gynybos ministerijoje ir Čečėnijoje dislokuotų jungtinių karinių pajėgų vadovybėje – aut. past.). Būtent dėl kritikos Čečėnijos valdžiai mūsų leidinio žurnalistams ten dirbti labai pavojinga, tačiau tame regione nėra saugu niekam, kas nori apie šį regioną rašyti ne taip, kaip jį mato Čečėnijos valdžia.
Ne visuomet tas grėsmės lygis toks didelis, kad žurnalistams reikia palikti šalį, kaip kad man nutiko pernai. Mane skubiai evakavo iš Rusijos. Tokių saugumo priemonių teko imtis po mano publikacijų apie vyrų persekiojimą dėl netradicinės seksualinės orientacijos. Čečėnijos valdžia pasiuntė labai stiprų signalą apie tai, kad „Novaja Gazeta“ žurnalistams ne tik pavojinga dirbti, bet ir iš viso būti Rusijoje.
Iki šių metų sausio teko Čečėnijoje „partizanauti“: atskrisdavome į kitą regioną, ten mus sutikdavo žmonės, kurie pagelbėdavo nuvykti į Čečėniją. Kartais tekdavo keliauti net automobilio bagažinėje. Pajuokauju, kad iš įpročio neretai prie automobilio einu į iš tos pusės, kur yra bagažinė.
Po šių metų sausio įvykių, kai buvo įvykdytas labai įžūlus aktas prieš vieną mano kolegą Ojubą Titjevą – jam pakišta narkotikų ir jis areštuotas, su kitu kolega atskridome į Grozną nesislapstydami ir apsistojome pačiame prabangiausiame viešbutyje „Grozno city“, kur nuolat renkasi R. Kadyrovo aplinkos žmonės. Tai valdžią pykdo, bet ji nieko negali padaryti. R.Kadyrovas yra pasakęs, kad vos tik baigsis O.Titjevo byla, t. y. jis bus pripažintas narkomanu, visiems žmogaus teisių aktyvistams bus uždrausta įvažiuoti į Čečėniją.
Reikia laužyti R.Kadyrovo mitą, kurs labai populiarus Rusijoje. Aš bandau tai daryti ir rezultatas akivaizdus – šie žmonės pradeda bijoti, kai akivaizdžiai nustoji bijoti jų.
– Kada pirmą kartą nuvykote į Čečėniją?
– Pirmą kartą į Kaukazo regioną patekau 1999 m., kai buvo prasidėjęs antrasis Čečėnijos karas. Tuo metu dar apie Čečėniją nerašiau, bet studentų radijuje vedžiau laidų ciklą ir jose kalbinau pabėgėlius Grozno, Aslaną Maschadovą, žmogaus teisų aktyvistus. Kartą į eterį paskambino žuvusio rusų kareivio motina, iš tiesų nusikaltimas buvo įvykdytas per išgertuves, bet buvo stengiamasi sudaryti tokį vaizdą, kad tai padarė čečėnai. Moteris nepatikėjo jai papasakota versija ir susiruošė vykti į Čečėniją, o aš keliavau kartu su ja.
Vėliau teko dirbti prie Beslano temos. Tai dariau kartu A. Politkovskaja, kuri yra parengusi labai daug publikacijų apie karo nusikaltimus. A. Politkovskaja nuolat kartojo, kad šalyje žudomi žmonės. Tai vyksta be teismo, tyrimo ir jeigu tai gali vykti su žmonėmis Čečėnijoje, tai gali vykti bet kur Rusijoje. Daugeliui nepatiko toks atviras jos kalbėjimas, 2006 m. A. Politkovskaja buvo nužudyta.
Mūsų laikraščio redakcijoje daugybę metų vyko diskusija, ar darbas vertas žmogaus gyvybės. A. Politkovskaja buvo jau trečia nužudyta mūsų leidinio žurnalistė, tuo metu dar nežinojome, kad toks pats likimas laukia dar trijų kolegų.
Redakcijos sprendimas buvo atsisakyti korespondentų šiame regione. Mano nuomone, žurnalisto nužudymas – tai ne tik žmogžudystė, bet ir nusikaltimas prieš fundamentalią žmonių teisę žinoti. Nužudomas žmogus, kuris neša žinią, ir, jei ši žinia nenukeliaus tolyn, vadinasi nusikaltėlis pasiekė savo tikslą.
– Šiandien Čečėniją bandoma pavaizduoti kaip naujai atstatytą regioną...
– Situacija regione išlieka specifinė. Pirmiausiai atstatytos religinės įstaigos, sporto kompleksai, keliai. Namus žmonės po karo atstatė patys. Man pačiai ne kartą teko svečiuotis namuose, kurių sienos buvo pilnos skylių, kurias paliko kulkos.
Dabar madinga kartoti, kad Čečėnijoje įsivyravo taika ir stabilumas, o juk žinome, kad geros žinios netraukia skaitytojo ar žiūrovo dėmesio, tad ir apie Čečėniją iki 2014 metų pasaulis tarsi pamiršo.
Veikia didelis biurokratinis jėgos aparatas, šio regiono valdžia siekdama išlaikyti savo pozicijas ir matydama tam tikrą grėsmę, bet kokias laisvo žodžio apraiškas stengiasi pažaboti, o tokių grėsmių kėlėjai paprasčiausiai sodinami į kalėjimą, jiems pritaikomas visas sąrašas kaltinimų.
Žinoma, informacijos amžiuje viskas vyksta tam tikromis informacinėmis bangomis: kai tik internete vėl imta viešinti informaciją apie respublikoje vykstančius nusikaltimus, R.Kadyrovas taip pat ėmėsi tokios taktikos, kai per socialinius tinklus suskato rodyti modernumą ir pažangą. Jis tapo pačiu moderniausiu barbaru Rusijoje. Iš pradžių tai priminė savotišką šou. Tam tikra prasme, Čečėnijos pavyzdys rodo, kad Rusijoje bet kuriuo metu labai lengva vėl sugrąžinti stalinizmo epochą.
Kartais karčiai juokauju, kad Čečėniją galima vadinti J.Stalino muziejumi po atviru dangumi. Kai jau regis tai neturėtų niekada nepasikartoti ir neįmanoma žmonių vėl išsiųsti į gulagus, paaiškėja, kad panašūs dalykai šiandien vyksta. V.Putinas įrodė, kad tai tikrai įmanoma. Žinoma, jis taip nesielgtų, bet tokia alternatyva žmones gąsdina.
– Apie Čečėniją pateikiama daug prieštaringos informacijos, kokias darbo principais vadovaujatės rašydama?
– Labai neigiamai reaguoju į tuos atvejus, kai Čečėnija bandoma pasinaudoti kaip priemone dirbtiniam dėmesio pritraukimui. Su šiuo regionu susijusią informaciją reikia tikrinti ne kartą, o du. Čia negalima klysti, nes, kad ir kaip tai nuskambės, R. Kadyrovas ne visuomet nėra neteisus. Reikia suprasti jo logiką, nes kitu atveju, patys suteiksime jam progą išvadinti mus nieko nesuprantančiais idiotais ar užsienio agentais. Čečėnijoje pasitikime tais žmonėmis, su kuriais dirbame jau daugybę metų. Iš tiesų pati Čečėnija, mūsų akimis, vėl po truputį kaip regionas užsiveria ir nelabai aišku, kas laukia ateityje.
– Lankantis Čečėnijoje negalima nepastebėti itin didelio gatvėse patruliuojančių pareigūnų skaičiaus gatvėse, ar iš tiesų ten visuomet tokios pajėgos skiriamos saugumui?
– Čečėnijoje nėra kito darbo kaip tik policininko ar taksisto. Jauni žmonės stengiasi gauti būtent tokį darbą, nes jiems reikia pinigų, kad galėtų išlaikyti savo šeimas.
Matėte, kaip Rusijoje atrodo policijos pareigūnas? Jis vilki uniformą, turi skiriamuosius ženklus ir visiems aišku, kad jis tarnyboje. Čečėnijoje vaizdas kitas – vyrai vilki skirtingas uniformas, juokaujama, kad jie dažnai atrodo, kaip būrys partizanų.
Egzistuoja tikrų tikriausias ginklų ir kamufliažo aprangos kultas. Prie šono kabantis automatas – neatskiriama šio įvaizdžio dalis. Vaikšto vyrai vos ne su granatomis rankose... Iš tiesų vos ne pusę vyrų rengiasi taip, kad sudarytų vaizdą, jog yra uniformuoti.
Sočio olimpiados metu šypseną kėlė traukiniuose ir kitur viešajame transporte kabantys įspėjamieji ženklai, kad žmonės liautųsi visur su savimi nešioti ginklus. Tokį „vyriškumo“ kultą skatina R. Kadyrovas ir jo aplinka.
Iš tiesų pareigūnai yra beraščiai, jiems nėra aišku, kokias funkcijas turėtų vykdyti policija, jie nėra pasiruošę nei šaudyti, nei ką nors saugoti ar juo labiau dėl ko nors kito rizikuoti savo gyvybe. Tik tiek, kad tokių pasportavusių pareigūnų ten yra daug.
– Sakoma, kad šiandien Čečėnija, ypač jaunimas, išgyvena tam tikrą identiteto krizę – su Rusija vienu keliu nesinori, o arabiškoji kultūra siūlo rinktis religinį kelią ir žmonėms, kurie nėra pakankamai sąmoningi patys priimti sprendimus dėl savo ateities, raginimas labiau šlietis prie islamiškos visuomenės skamba patraukliai. Ar tai tiesa?
– Taip, tiesa. Čečėnijoje įsigalėjusi feodalinė valdžios struktūra. Negali padaryti karjeros dėl savo žinių ar gebėjimų, galima prasimušti tik tuo atveju, jei esi kaip nors susijęs su R. Kadyrovo klanu. Iš tiesų Rusija ir Čečėnija ne tik kad nesijaučia draugais, bet net ir kaimynais nenori vadintis, tiesiog kol regione sutelkta tiek karinių pajėgų – situacija stabili. Žmonės neturi kitos savirelizacijos galimybės – tik religija. Ir tai labai pavojinga, nes suteikia jausmą, kad esi „aukščiau kitų“. Jei jau esi Alacho pusėje, tai tik tu vienas teisus, o visi kiti nieko neišmano.
– Ar iš tiesų regione dar pasitaiko žmonių pagrobimų?
– Tokia formuluotė smarkiai sumažina problemos mastą. Ten žmonės grobiami masiškai. Esama keisto įsivaizdavimo, kad Rusija – tai kita valstybė ir jokie jos įstatymai neveikia. Ten veikia savita sistema. Žinoma, gal ten niekas nepagaus ir nenubaus to žmogaus, kuris pagrobė jūsų šeimos narį, bet signalas apie tokias situacijas paprastai nusiunčiamas į tam tikrus valdžios sluoksnius. Apskritai žmonių neteisėtas sulaikymas ar grobimas tapo tam tikra verslo rūšimi. Patekimas į policijos rankas šioje šalyje kainuoja labai brangiai. Taip veikia sistema, kad patogiausias ir greičiausias būdas – išsipirkimas, tad šeimos ir namus parduoda, kad jų artimieji sugrįžtų gyvi.
Tokio būdu vyksta tautos reketas, egzistuoja tam tikra finansinė piramidė, kurioje visi gauna savo dalį. 1990 metais tai darė banditai, o dabar tai policininkų darbas. Visam tam labai padeda teisinė sistema, kai prokuratūrai į daug dalykų yra nusispjauti, o esant neteisingam nuosprendžiui nei pats žmogus, nei jo artimieji nieko negali padaryti.
– Koks R. Kadyrovo santykis su V. Putnu?
– V. Putinas yra savotiškas garantas, kad R. Kadyrovas bus valdžioje, kol šis prezidentauja, Čečėnijos lyderiui nereikia kurti jokių ryšių su savo tauta. Neįsivaizduoju, ką jie galvoja apie ateitį, veikiausiai Čečėnijos lyderis tiki, kad V. Putinas išrado vaistus, padėsiančius jam gyventi amžinai.
Šiandien R. Kadyrovas bando išsiurbti visus finansinius išteklius iš savo tautos, kad galėtų sau ir savo aplinkai užtikrinti prabangų gyvenimą.
– Lietuvoje lankydamiesi Rusijos opozicijos atstovai ne kartą yra sakę, kad pozityvūs pokyčiai Rusijoje įvyks tada, kai pasikeis šalies valdžia, o iki tol reikia išlaukti. Ką manote jūs?
– V.Putinas panašus į J.Staliną. J.Stalino valdymo laikotarpiu šalis išgyveno didelių permainų laiką – perkraustė ištisas tautas. Žmonės prarado savo šaknis, buvo verčiami išsižadėti tradicijų, priversti apsigyventi baisiomis sąlygomis ir grumtis dėl išlikimo. Buvo daroma viskas, kad niekas negalėtų priešintis valdžiai, o dar šalia viso to vykdyta industrializacija. Tas laikmetis paliko tiek minų ateities kartoms, kad ir šiandien jaučiamos tam tikros stalinizmo pasekmės.
V. Putinas – ne J. Stalinas ir dešimtmečiais į ateitį negalvoja, bet savo valdymu – valdžios vertikalės įvedimu ir visų šalies išteklių išsunkimu – kuria ne paprastą, o atominę bombą ateities kartoms. Dabartinės politikos pasekmės bus tokios rimtos ir pragaištingos, kad prireiks labai daug laiko kol viskas ims normalizuotis.
Rusijoje šiandien priimami labai trumparegiški sprendimai, į daugelį dalykų iš vis nėra kreipiamas dėmesys, tad dabartinei santvarkai sugriuvus – šalį ištiks milžiniškas šokas, kuris bus susijęs ne tik su ekonomine šalies padėtimi, bet ir identiteto, tautinės tapatybės klausimais. Manau, kad smarkiai klysta tie, kurie mano, kad kai valdžioje neliks V. Putino, reikalai ims gerėti.
Lietuvoje J. Milašina lankėsi Europos Parlamento (EP) kvietimu ir dalyvavo diskusijoje apie žmogaus teisių situaciją pasaulyje. EP, remdamas žmogaus teises visame pasaulyje, nuo 1988-ųjų kasmet teikia sovietų desidento vardo Andrejaus Sacharovo vardo premiją už minties laisvę. Šių metų apdovanojimo ceremonija įvyks gruodžio 10–13 d. Strasbūre rengiamoje plenarinėje sesijoje. Šių metų premija skirta Rusijoje įkalintam Ukrainos režisieriui Olegui Sencovui.
