Pagrindinis klausimas buvo toks: ar laimės prezidentas D.Trumpas ir jam lojali valdančiosios Respublikonų partijos dalis, ar opozicinė Demokratų partija vis dėlto atsirevanšuos už žeminančius ankstesnius pralaimėjimus; kokios po šių rinkimų bus D.Trumpo perspektyvos būti perrinktam antrajai kadencijai?
Lygiosios, kurias skelbti savo pergale gali abi pusės. Taip dauguma vertintojų Amerikoje ir pasaulyje apibendrino rinkimų rezultatus. Su tuo tenka sutikti.
Demokratai užėmė iki šiol respublikonų kontroliuotus Kongreso Atstovų Rūmus. Laimėję 28 naujas kėdes jie užsitikrino daugumą, o keliomis dešimtimis mandatų nukraujavę respublikonai liko mažumoje.
Bet respublikonai išlaikė daugumą Senate ir ją sustiprino keliais naujais mandatais, o demokratai keletą prarado.
Panaši pusiausvyra ir gubernatorių rinkimuose. Demokratai laimėjo 23 postus, o respublikonai – 26. Bet pastarieji 6 prarado, o pirmieji laimėjo 7 naujus.
Demokratai, nepaisant didžiulių finansinių išteklių, pralaimėjo respublikonams kai kuriose svarbiausiose valstijose, bet gali džiaugtis bent kvėpavę konkurentams į pakaušį.
Prezidentas D.Trumpas šiuos rinkimus paskelbė savo laimėjimu, kuris yra arti visiškos pergalės.
O demokratai džiaugėsi, kad „mėlynoji banga“ (aliuzija į partijos simbolinę spalvą) užliejo bent jau Atstovų Rūmus ir nušlavė net kai kuriuos stipriausius respublikonų kandidatus.
Vis dėlto ekspertai kritikavo demokratus už tai, kad jie neturi ryškių lyderių ir aiškios bendros ideologinės, politinės, ekonominės programos. Kritikos dėl pakrikimo bei blankumo sulaukė ir respublikonai.
Kad respublikonai pagerino pozicijas aukštuosiuose parlamento rūmuose, be abejo, yra tikra jų pergalė. D.Trumpas gali ypač džiaugtis ir tuo, kad jis dar labiau įtvirtino savo pozicijas Respublikonų partijoje ir jos vadovybėje, su kuria tebekovoja dėl įtakos.
Rinkimus laimėjo daugelis tų partijos kandidatų, kurie buvo lojalūs D.Trumpui ir išpažįsta tą pačią radikalią konservatyvią dešiniąją ideologiją.
Demokratų stovykloje – panašios tendencijos.
Žvaigždžių valanda išmušė tiems kandidatams, kurie aiškiai rėmėsi savo rasine, lytine ar seksualinės orientacijos tapatybe arba liberaliomis vertybėmis.
Vadinasi, galima sakyti, kad šalies visuomenė labiau poliarizavosi, joje bus dar aštresnių konfliktų dėl imigracijos, abortų, seksualinių mažumų, religijos, šalies atvirumo ar uždarumo pasauliui.
Dar prieš rinkimus D.Trumpas ir jo šalininkai ne veltui vėl gąsdino visus imigrantų „invazija“.
Taigi toks susiskaldymas jam bus į naudą prieš 2020 m. prezidento rinkimus.
Negana to, su Senato pagalba D.Trumpas toliau galės skirti jam ištikimus aukštus teisėjus ar kitus pareigūnus, o dėl politinių nesėkmių, taip pat įstatymų leidybos kaltinti demokratus.
Ką toks jėgų persiskirstymas JAV politikos viršūnėse reiškia pasauliui, taip pat ir Lietuvai?
Lietuvai visuomet svarbiausia buvo tai, kiek JAV politinis elitas tiek demokratų, tiek respublikonų stovyklose, taip pat kariuomenės, specialiųjų tarnybų, diplomatijos grietinėlė gali ir nori tramdyti D.Trumpo užmojus užsienio politikos arenoje.
Esminis D.Trumpo vizijos elementas – pasitraukimas iš tarptautinių sutarčių, bendrijų, organizacijų ar bent maksimalus JAV įsitraukimo į jas sumažinimas. Prezidento nuomone, tai tik varžo Ameriką, o kitos valstybės parazituoja JAV sąskaita.
Amerikos užsienio politiką jos vadovas regi kaip dvišalių Vašingtono sandėrių su pagrindinėmis pasaulio jėgomis, netgi tokiomis kaip Rusija, Saudo Arabija ar Šiaurės Korėja, mišrainę.
Dėl šios vizijos vyksta nuolatinė trintis.
Antai Senato Užsienio reikalų komitetui vadovavęs respublikonas B.Corkeris, kuris aršiai priešinosi D.Trumpo prekybos karams ir jo politikai apskritai, traukiasi į pensiją, o jo vietą greičiausiai užims vienas prezidento šalininkų.
Tačiau demokratų kontroliuojami Atstovų Rūmai galės ne tiktai aktyviau vykdyti parlamentinius tyrimus, tarkime, susijusius su D.Trumpo verslo, mokesčių reikalais, stabdyti jo iniciatyvas, bet ir, pavyzdžiui, griežtinti Vašingtono politiką Maskvos atžvilgiu.
Galima tikėtis, kad abejuose Kongreso rūmuose bus pamėginta JAV politiką grąžinti prie tradicinių jos principų, švelninti toną Europos Sąjungos, Vokietijos adresu, sustiprinti įsipareigojimus NATO.
Žinoma, visa tai – prasti signalai tai pačiai Rusijai ar tiems, kurie tikisi, kad JAV gali labiau užsiverti savyje ir pasitraukti iš pasaulio arenos epicentro.
Kad ir kaip būtų, vidaus politikos neapibrėžtumas ir visuomenės susiskaldymas, kurie, artėjant prezidento rinkimams, gali didėti – savaime blogas dalykas šios supervalstybės stabilumui ir patikimumui.
