Apdovanotas žurnalistas kovoje su Kremliaus melų fabriku idėjų rado Lietuvoje

Kai prieš 17 metų Adamas Ellickas atvažiavo į Lietuvą, šalis laukė stojimo į ES ir mokėsi gyventi vakarietiškai. „Dabar JAV yra ko pasimokyti iš Lietuvos“, – sakė „Emmy“ apdovanojimą ir Pulitzerio premiją gavęs reporteris.

Už savo dokumentinį filmą „The Forger“ A.Ellickas gavo „Emmy“ apdovanojimą.<br> lrytas.lt koliažas.
Už savo dokumentinį filmą „The Forger“ A.Ellickas gavo „Emmy“ apdovanojimą.<br> lrytas.lt koliažas.
Kai A.Ellickas prieš 17 metų pirmą kartą atvyko į Vilnių, jis buvo gerokai kitoks negu dabar. Žurnalistas tuo metu apsistojo pas vertėjos senelius Algirdo gatvėje. Pasakojo, kad tai buvo įdomiau, nei gyventi steriliame vakarietiškame bute.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Kai A.Ellickas prieš 17 metų pirmą kartą atvyko į Vilnių, jis buvo gerokai kitoks negu dabar. Žurnalistas tuo metu apsistojo pas vertėjos senelius Algirdo gatvėje. Pasakojo, kad tai buvo įdomiau, nei gyventi steriliame vakarietiškame bute.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
A.Ellickas – žmogus, pasauliui pristatęs už mergaičių švietimą kovojusią M.Yousafzai, kuri gavo Nobelio taikos premiją. Nuotraukoje – su ja ir jos tėvu.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
A.Ellickas – žmogus, pasauliui pristatęs už mergaičių švietimą kovojusią M.Yousafzai, kuri gavo Nobelio taikos premiją. Nuotraukoje – su ja ir jos tėvu.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Už savo dokumentinį filmą „The Forger“ A.Ellickas gavo „Emmy“ apdovanojimą.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Už savo dokumentinį filmą „The Forger“ A.Ellickas gavo „Emmy“ apdovanojimą.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Už savo dokumentinį filmą „The Forger“ A.Ellickas gavo „Emmy“ apdovanojimą.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Už savo dokumentinį filmą „The Forger“ A.Ellickas gavo „Emmy“ apdovanojimą.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Už savo dokumentinį filmą „The Forger“ A.Ellickas gavo „Emmy“ apdovanojimą.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Už savo dokumentinį filmą „The Forger“ A.Ellickas gavo „Emmy“ apdovanojimą.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
„Žlugus Sovietų Sąjungai, Larry Martino-Bittmano kursai buvo panaikinti, nes tai esą nebebuvo aktualu. Praleidau su juo visą dieną, klausiausi pasakojimų apie dezinformacijos skyrių Čekoslovakijoje, kuris buvo vienas garsiausių sovietų įtakai pavaldžioje erdvėje.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
„Žlugus Sovietų Sąjungai, Larry Martino-Bittmano kursai buvo panaikinti, nes tai esą nebebuvo aktualu. Praleidau su juo visą dieną, klausiausi pasakojimų apie dezinformacijos skyrių Čekoslovakijoje, kuris buvo vienas garsiausių sovietų įtakai pavaldžioje erdvėje.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
„Žlugus Sovietų Sąjungai, Larry Martino-Bittmano kursai buvo panaikinti, nes tai esą nebebuvo aktualu. Praleidau su juo visą dieną, klausiausi pasakojimų apie dezinformacijos skyrių Čekoslovakijoje, kuris buvo vienas garsiausių sovietų įtakai pavaldžioje erdvėje.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
„Žlugus Sovietų Sąjungai, Larry Martino-Bittmano kursai buvo panaikinti, nes tai esą nebebuvo aktualu. Praleidau su juo visą dieną, klausiausi pasakojimų apie dezinformacijos skyrių Čekoslovakijoje, kuris buvo vienas garsiausių sovietų įtakai pavaldžioje erdvėje.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
„Žlugus Sovietų Sąjungai, Larry Martino-Bittmano kursai buvo panaikinti, nes tai esą nebebuvo aktualu. Praleidau su juo visą dieną, klausiausi pasakojimų apie dezinformacijos skyrių Čekoslovakijoje, kuris buvo vienas garsiausių sovietų įtakai pavaldžioje erdvėje.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
„Žlugus Sovietų Sąjungai, Larry Martino-Bittmano kursai buvo panaikinti, nes tai esą nebebuvo aktualu. Praleidau su juo visą dieną, klausiausi pasakojimų apie dezinformacijos skyrių Čekoslovakijoje, kuris buvo vienas garsiausių sovietų įtakai pavaldžioje erdvėje.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo.
 Žurnalistas yra sukūręs dokumentinį filmą apie dezinformacijos karus su Rusija „Operacija „Infekcija“.<br> Sputnik/Scanpix nuotr.
 Žurnalistas yra sukūręs dokumentinį filmą apie dezinformacijos karus su Rusija „Operacija „Infekcija“.<br> Sputnik/Scanpix nuotr.
 Žurnalistas yra sukūręs dokumentinį filmą apie dezinformacijos karus su Rusija „Operacija „Infekcija“.<br> Sputnik/Scanpix nuotr.
 Žurnalistas yra sukūręs dokumentinį filmą apie dezinformacijos karus su Rusija „Operacija „Infekcija“.<br> Sputnik/Scanpix nuotr.
 Žurnalistas yra sukūręs dokumentinį filmą apie dezinformacijos karus su Rusija „Operacija „Infekcija“.<br> Sputnik/Scanpix nuotr.
 Žurnalistas yra sukūręs dokumentinį filmą apie dezinformacijos karus su Rusija „Operacija „Infekcija“.<br> Sputnik/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Rita Stankevičiūtė, „Lietuvos rytas“

Nov 19, 2018, 7:12 PM, atnaujinta Nov 19, 2018, 7:13 PM

„Šiurpas ima, kai matau, kas vyksta mano namuose. Kaip pusė šalies bando įtikinti kitą pusę, kad Rusija tikrai skleidžia savo dezinformaciją Amerikoje.

Bet pamačius, kaip su tuo tvarkosi Baltijos valstybės, atsiranda vilties“, – įsitikinęs JAV leidinio „The New York Times“ žurnalistas, „Emmy“ apdovanojimo laimėtojas A.Ellickas.

Žurnalistas yra sukūręs dokumentinį filmą apie dezinformacijos karus su Rusija „Operacija „Infekcija“.

Daug mėnesių jis praleido tyrinėdamas ir analizuodamas dezinformacijos istoriją: nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ir garsiojo tuomet sovietų paskleisto gando, kad AIDS buvo išrastas Amerikoje gėjams ir juodaodžiams marinti, iki šių dienų, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pats to nesuvokdamas kartoja Kremliaus skleidžiamus melus.

Tai padėjo pagrindus dokumentiniam filmui „Operacija „Infekcija“, kuris jau rodytas per „BBC World“, o dabar pasiekiamas visiems „The New York Times“ interneto svetainėje.

Jame Lietuva minima ne kaip auka, o atvirkščiai – kaip viena iš šalių, sugebančių tvarkytis su Rusijos troliais.

„Kai kalbame apie kovą su dezinformacija, daug ko galime iš jų pasimokyti“, – filme teigia jo kūrėjai.

Šįmet A.Ellicko prodiusuotas videofilmas apie Kabule minios nužudytą moterį, neteisingai apkaltintą Korano sudeginimu, laimėjo Pulitzerio premiją.

A.Ellickas yra ruošęs reportažus iš Indonezijos po cunamio, nušvietė Arabų pavasario protestus iš Egipto ir Bahreino, jis rašė apie Hugo Chavezo smurtą Venesueloje ir Rusijos antiamerikietiškas jaunimo grupuotes.

Šis „The New York Times“ žurnalistas karjeros pradžioje dvejus metus gyveno ir Vilniuje.

Tačiau labiausiai A.Ellickas išgarsėjo, kai pirmasis parodė pasauliui Malalą Yousafzai – Pakistano mergaitę, kovojusią už mergaičių švietimą.

A.Ellickas pusantrų metų gyveno Pakistane ir filmavo Malalą. Po jo sukurto dokumentinio filmo 2012-aisiais jai į galvą šovė Talibano atstovas.

Po to pats A.Ellickas tapo informacinio karo auka – Pakistanas skelbė įvairiausių konspiracijos teorijų: ir nuspėjamų, neva Amerikos žurnalistas esąs CŽV šnipas, ir beprotiškų, esą jis buvo savižudis teroristas, susprogdinęs mokyklą.

„Pakistane dezinformacija seniai buvo norma, tačiau dabar tai tampa normaliu dalyku ir Jungtinėse Valstijose. Aš išgyvenu šoką“, – interviu „Lietuvos rytui“ sakė A.Ellickas.

Vilnius – netikėtas atradimas

– Adamai, kaip jūs 2001-ųjų rudenį atsidūrėte Lietuvoje? – pasiteiravo „Lietuvos rytas“.

– Tuo metu aš gyvenau Prahoje ir rašiau apie tą regioną. Vienam Amerikos leidiniui pasiūliau straipsnį apie tuometį Lietuvos kariuomenės vadą Joną Kronkaitį, o atvažiavęs į Vilnių supratau, kad čia įdomiau nei Prahoje.

Ten buvo pilna amerikiečių žurnalistų, miestas jau buvo vakarietiškas. O Vilnius dar gyveno pereinamuoju laikotarpiu, Lietuva nebuvo ES narė, man, kaip žurnalistui ir kaip žmogui, visa tai buvo įdomiau.

Gyvenau pas mano vertėjos močiutę ant sofos Algirdo gatvėje. Ji man davė vieną lėkštę, vieną šakutę, vieną šaukštą ir vieną stiklinę. Iš jų ir valgiau kiekvieną dieną. Tai buvo įdomiau, negu gyventi steriliame vakarietiškame bute su prekybos centru apačioje.

Per visą laiką, kiek gyvenau Vilniuje 2001–2002 metais, į kitą upės pusę esu užsukęs gal keturis arba penkis kartus. Ten buvo tik Šarūno Marčiulionio restoranas, daugiau nieko.

O kai grįžau į Vilnių 2007 metais, buvau šokiruotas pamatęs visus dangoraižius ir parduotuves. Tuomet buvau atvykęs rašyti apie naujus Rusijos karo metodus naudojant energetiką.

Mane visuomet labai domino nematomos karo priemonės – švelnioji galia.

– Naujasis dokumentinis filmas „Operacija „Infekcija“ apie tai ir yra?

– Jis yra apie dezinformaciją. Tai kelionė per penkiasdešimt Rusijos dezinformacijos metų, nors visi žino, kad tai nėra tik rusų išmonė.

Taip, viskas prasidėjo Sovietų Sąjungoje, tačiau dezinformacija plinta kaip virusas, ir dabar tokius metodus taiko ir brazilai, ir meksikiečiai, jie žinomi ir Indonezijoje, ir Mianmare. Tai naudojama tiek prieš priešus, tiek prieš savus žmones.

Tapo sąmokslo taikiniu

– Kas jus įkvėpė būtent dabar imtis šios temos?

– Kai gyvenau Pakistane, prieš mane buvo įsukta tokia dezinformacijos kampanija, kad grasinimų mirtimi sulaukiau iš grupuotės „Al Quaeda“. Daugybėje pasaulio šalių dezinformacija gyvuoja pogrindyje, o Pakistane tai buvo normalu.

Po vieno sprogimo mokykloje populiariausias Pakistano televizijos laidų vedėjas parodė mano nuotrauką ir visiems paaiškino, kad aš buvau tas savižudis teroristas, kaltas dėl visų vaikų žūties, kad aš iš tiesų – CŽV šnipas.

Žinoma, tai buvo didesnio plano dalis – dėl visų Pakistano problemų kaltinti Ameriką. Įveskite į paiešką mano vardą ir rasite daugybę beprotiškų sąmokslo teorijų.

Netgi apie tai, kad aš sukūriau filmą apie Malalą, kai pasaulis dar nežinojo apie jos kovą už mergaičių švietimą, tiktai tam, kad ją nušautų talibai ir taip būtų galima demonizuoti islamą.

Tačiau pažiūrėkime į Ameriką. Anksčiau bet kokios sąmokslo teorijos gyvuodavo tik neprofesionaliuose virtualiuose tinklaraščiuose ir jų auditorija buvo maža, o dabar pusė Amerikos tiki visokiausia dezinformacija.

Pastaruosius dvejus metus išgyvenau šoką matydamas, kad tokie dalykai, kurie buvo būdingi Pakistanui, dabar vyksta mano namuose. Tai glumina ir slegia.

– JAV prezidentas D.Trumpas filme pavadinamas Misteriu Dezinformacija.

Sakoma, kad KGB net svajoti negalėjo apie tokį „naudingą idiotą“ JAV valdžioje, kuris paskelbtų sufabrikuotas istorijas savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje.

Ar tikrai dabar pavojus ateina tiesiai iš Baltųjų rūmų?

– D.Trumpas ir jo žmonės daugybę kartų kartojo melus, ištekančius iš Rusijos šaltinių. Pavyzdžiui, Kremliaus portalai „Sputnik“ ir „Russia Today“ kadaise paskelbė, kad NATO bazę Turkijoje atakavo teroristai, nors iš tikrųjų tevyko gana taikios demonstracijos.

Rusai išpūtė reikalą, D.Trumpo rinkimų kampanijos vadovas Paulas Manafortas tai pateikė kaip faktą televizijos laidoje, tai pakartojo laidų vedėjas Rushas Limbaugh ir taip dezinformacija tapo nesustabdoma.

Tokių istorijų, kai D.Trumpas kartoja rusų susuktas pasakas, yra ne viena.

Tai didžiulis V.Putino laimėjimas. Ši problema tampa globali.

Atsimenate, kaip Vokietijoje nuskambėjo istorija apie moterį, kurią neva išprievartavo imigrantas? Vėliau visa tai buvo paneigta ir atskleista, kad dezinformacija atkeliavo iš Rusijos, bet tuo metu Vokietijoje kaip tik buvo sprendžiami pabėgėlių klausimai ir svarstymai jau buvo paveikti – diskutuota apie melagingą faktą.

Vėliau Vokietija, Prancūzija ir kitos šalys daug rimčiau nei Amerika ėmėsi užtikrinti, kad dezinformacija nepaveiktų rinkimų.

Dar geriau nei Vakarų Europa tai daro Rytų Europa.

Žavi mąstanti visuomenė

– Kas Lietuvoje ir kitose Rytų Europos valstybėse jus sužavėjo?

– Mano kelionės į Baltijos šalis įkvėpė vilties. Tai yra vienos skeptiškiausiai mąstančių visuomenių pasaulyje, puikiai suuodžiančios Kremliaus kėslus.

Rytų Europa nesėdi svarstydama, ar Rusija platina sąmokslo teorijas, o galvoja, kaip su tuo kovoti. Amerikiečiams reikėtų pasimokyti iš jūsų piliečių, valdžios ir kariuomenės iniciatyvų.

Ne veltui NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centras „Stratcom“ atidarytas būtent Latvijoje. Latvijoje sekmadienį geriausiu eterio laiku transliuojama televizijos laida „Melų teorija“.

Kai amerikiečiai žiūri „Amerikos dievaitį“ („American Idol“, pramoginė talentų laida. – Red.) ir panašias laidas, Rygoje žmonėms parodomi ir paneigiami visi Kremliaus melai.

Ukrainoje kuriamos panašios laidos „StopFake“ dviem kalbomis. Lietuvoje egzistuoja virtualūs elfai, kurie atskleidžia Kremliaus trolius ir jų manipuliacijas.

Estijoje veikia didelė kibernetinių savanorių armija. Kartu sudėjus tai puikus pavyzdys, kaip visuomenė regi šią problemą.

Nuvažiuok į bet kokią vietovę Baltijos šalyse ir pasakyk, kad Rusija bando skleisti savo įtaką, tai visi pažiūrės nesupratę, ką tu čia naujo pasakei. O pusė Amerikos vis dar bando įtikinti kitą pusę, kad tai apskritai vyksta.

– Kodėl reikalai Amerikoje taip suprastėjo?

– Geras klausimas. JAV gerokai nusirito švietimo sistemos kokybė, dėl to suprastėjo kritinis mąstymas. Bet svarbiausia – atsirado internetas. Kaip ir visur.

Vis dėlto Jungtinės Valstijos yra didžiulė šalis, kur gyvena įvairiausių tautybių ir religijų žmonės. Tokia visuomenė labiau linkusi pasidalyti į frakcijas.

Seniau bet kas negalėdavo skelbti naujienų, o dabar visi gali rašyti, ką nori.

Mūsų televizijose dabar daugiau kalbama nei informuojama. Žmonės kalba, ką mano, ir nėra jokios atsakomybės. Žinoma, demokratijos prasme tai yra gerai, tačiau su laisve ateina ir atsakomybė.

Rusijos tikslas visada buvo sukiršinti visuomenę, o tai padaryti lengviau su interneto pagalba. Dabar sužydėjo viskas, kas buvo sėjama daugybę metų.

Praeityje – euforijos metai

– Lietuvoje pastaraisiais metais tikrai daug kalbama ir daug dėmesio skiriama šioms problemoms. Tačiau kai jūs gyvenote Vilniuje, atmosfera buvo kiek kitokia?

– Tai buvo euforijos metas Lietuvoje. 2002-aisiais šalyje vyravo aklas optimizmas.

Laisvė dar buvo ką tik iškovota, šalis nekantravo prisijungti prie tarptautinių aljansų. Kaip ir dera, kai po tokio ilgo laiko žmonės pasijuto saugūs.

Bet aš niekada nemaniau, kad Europos Sąjunga ir NATO visiems laikams užkirs kelią Rusijos kišimuisi. Kai grįžau į Lietuvą po kurio laiko, buvo akivaizdu, kad žmonių požiūris pasikeitė.

Man atrodo, kad baltams ryškų įspaudą paliko Rusijos veiksmai Gruzijoje, kibernetinės atakos Estijoje, naftotiekių reikalai. Atėjo supratimas, jog vien todėl, kad turi Vakarų užnugarį, negali užsimiršti.

Prieš 15 metų Lietuvoje atrodė, kad visi garbina Ameriką, nori ten gyventi, nori pritaikyti visas Amerikos taisykles.

Todėl buvau apstulbęs, kai neseniai ne JAV Kongresas mokė Lietuvą, o Lietuvos ir kitų regiono šalių atstovai mokė mūsų politikus, kad Rusijos dezinformacija – reali problema.

Tai buvo pribloškiantis pokalbis Kongrese. Amerikos politikų klausimai skambėjo vaikiškai. Neįtikėtina, kiek viskas pasikeitė, kad dabar lietuvių klausoma Vašingtono politikos epicentre!

– Filme kalbama apie dezinformaciją nuo sovietų laikų, jums pavyko nufilmuoti interviu su keliais buvusiais KGB agentais. Kaip juos radote?

– Pervertėme krūvas nuobodžių valstybinių ataskaitų, tyrėjai dirbo Maskvoje, Niujorke ir Vašingtone. Turėjome KGB dezertyrų sąrašus – daug kas iš jų pabėgę į Ameriką buvo išleidę knygas, daliję interviu ir papasakoję visas paslaptis, nors po perestroikos jie pasidarė jau niekam nebeįdomūs. Daug jų jau mirę.

Bet susisiekiau su Larry Martinu-Bittmanu ir nuvažiavau į mažą miestelį Meine, kur jis, būdamas vyresnis nei 80-ies, gyveno vienas. Jis daug metų dirbo Bostono universitete – dėstė kursą apie dezinformaciją.

Juokingiausia, kad, žlugus Sovietų Sąjungai, jo kursai buvo panaikinti, nes tai esą nebebuvo aktualu. Praleidau su juo visą dieną, klausiausi pasakojimų apie dezinformacijos skyrių Čekoslovakijoje, kuris buvo vienas garsiausių sovietų įtakai pavaldžioje erdvėje.

Apie tai, kaip KGB agentai turėjo 25 proc. savo darbo laiko skirti dezinformacijos kampanijoms kurti. Po kelių mėnesių L.Martinas-Bittmanas mirė. Filmavome ir kitą garsų KGB dezertyrą Olegą Kaluginą, kuris dabar Vašingtone dirba Šnipų muziejuje.

– Ar šis dezinformacijos virusas negali būti numarintas?

– Nemanau. Žiūrėkite, kas nutiko su sovietų sufabrikuota istorija, kad AIDS išrastas Amerikoje gėjams ir juodaodžiams marinti.

Net M.Gorbačiovas dėl to viešai atsiprašė, bet Federalinė saugumo tarnyba (FST) ją atgaivino.

Dezinformacija gali užmigti žiemos miegu, tačiau ji bet kada gali išlįsti į dienos šviesą.

Šioje kovoje pergalės nesulauksi, nes ji niekuomet nesibaigs. Bet Šiaurės Europos kampelyje optimizmo daugiau.

Čia žmonės gali stabtelėti ir pasidžiaugti tuo, kiek šioje srityje yra pažengę globaliniu mastu. Dokumentiniame filme naudojame žaidimo „Trenk kurmiui“ analogiją – tai žaidimas, kuriame turi trenkti per išlendančius kurmius, bet jie niekada nenustoja lįsti.

Dezinformacija veikia taip pat – ji niekada nesibaigia. Bet Lietuvoje yra supratimas, kad nors šis krioklys neišseks, mes kovosime.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.