Paskutinis sovietų kareivis po 9 metus trukusios invazijos Afganistano žemę paliko 1989 m. vasario 15 d. Tuomet SSSR Liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė 1979 m. invaziją. Tąkart priimtoje rezoliucijoje buvo pabrėžta, kad Afganistano karas „užsitarnavo moralinio ir politinio pasmerkimo“.
Dabartinės Rusijos parlamentarai nusprendė, kad tai prieštarauja „istorinio teisingumo principams“. Rusijos komunistų partijos narys Nikolajus Charitonovas pateikė Dūmai projektą, kuriuo bus pateiktas visiškai kitas Afganistano karo vertinimas. Šią rezoliuciją planuojama patvirtinti kitų metų vasario 15 d. – minint kariuomenės išvedimą.
Kaip rašo interneto portalas kompravda.eu, dokumento projekte yra keli esminiai dalykai. Vienas iš jų, bene pats pagrindinis, turėtų būti tas, kad Dūma pabrėš, jog 1989 m. paskelbtas 1979 m. invazijos pasmerkimas „neatitinka istorinio teisingumo“. Taip pat bus akcentuota, kad „prieš 40 metų priimti sprendimai atitiko tarptautinės teisės normas“. O taip pat ir tai, kad to pati prašė Afganistano valdžia.
Generolas: „Mes ten statėme mokyklas“
Portalas svoboda.org atkreipia dėmesį į tai, kad rezoliucijos projektą, kuriuo ruošiamasi pateisinti invaziją į Afganistą, paruošė veteranų organizacija „Kovinė brolija“ (rus. – „Боевое братство“). Jai vadovauja generolas pulkininkas Borisas Gromovas – paskutinis 40-osios armijos vadas, vadovavęs sovietų karių išvedimui iš Afganistano.
Savo ataskaitoje, paruoštoje kariuomenės išvedimo iš Afganistano proga, B.Gromovas tiesiog žarstė liaupses sovietų armijai, veikusiai kaimyninėje šalyje. Pasak generolo, Afganistane sovietų kariai atsidūrė suderinus su vietos valdžia. Jie esą kartu vykdė įvairias užduotis, saugojo visas pagrindines magistrales, aerodromus ir kitus objektus, sovietų kariai lydėjo automobilių kolonas ir „užtikrino sąlygas taikiam šalies vystymuisi“.
„Asmeninė 40-osios armijos sudėtis visus tuos metus vykdė ir kitas užduotis, kurios vis iškildavo Afganistano teritorijoe: naikino pirmuosius atsirandančio terorizmo židinius, tokius kaip talibaniškas islamo judėjimas ir teroristinė organizacija „Al Qaeda“; aiškino ir naikino narkotikų gamybos žaliavas ir bazes.
Tuose rajonuose, kuriuos remiama riboto sovietinio kontingento kontroliavo vyriausybinė kariuomenė, SSSR tęsė civilinių projektų realizaciją. Padedant Sovietų specialistams, sukurta daugiau nei 270 liaudies ūkio objektų.
Sovietų kariai labai padėjo afganų tautai. Mes, statydami mokyklas ir ligonines, medikai, gydydami ne tik mūsų kareivius, bet ir vietos gyventojus, labai padėjo afganų tautai kurti naują gyvenimą“,– seniai begirdėtu sovietinio raugo stiliumi žarstėsi generolas.
„Pirmas dalykas, ką pamačiau Afganistane buvo du lavonai“
Afganistano pragarą praėjęs žurnalistas, Seimo narys liberalas Gintaras Vaičekauskas visą tai išgirdęs tik gūžčioja pečiais. Jo manymu, tai yra akivaizdus bandymas klastoti istoriją: „Invazija buvo. Ir nereikia aiškinti, kad ten jie statė ligonines, mokyklas ar dar kažką. Jie ten kariavo! Antraip, ką aš ten veikiau? Aš ten kariavau. Ir tai yra tiesa.“
G.Vaičekauskas sako esąs įsitikinęs, kad naujai atsirandantys bandymai perrašyti istoriją yra viso labo naujo naratyvo kūrimas. Esą Rusijoje gyventi gera, Rusija yra taiki šalis, Rusija nekariauja.
„Tai pasakos. Toliau „pudrinami“ žmonėms smegenys ir tiek“,– tvirtino Afganistane kariavęs Seimo narys.
Jis sako, kad Afganistane kariauti yra sunku, ten dar niekas nėra laimėjęs. Afganistane pralaimėdavo visi nuo pat mongolų chano laikų. O sovietų invazija į šią šalį buvo ypač kruvina.
„Ten buvo sprogdinami kaimai. Ten buvo šaudoma iš abiejų pusių. Aš kai atvažiavau, tie laikai, kad su kardu puola tanko vamzdį, jau buvo praėję. Jie jau turėjo raketas ir numušinėjo lėktuvus. Kai aš 1981 m. ten nusileidau, oro uoste pirmas vaizdas, kurį pamačiau, buvo du užkloti lavonai. Pasirodo, tą dieną buvo rusų sraigtasparnis numuštas. Tai tegu jie nepasakoja, kad mes ten taiką nešėm ir mokyklas statėm. Tai yra pasakos!“,– sakė G.Vaičekauskas.
„Tai buvo geopolitinis sprendimas“
Dar vienas Afganistano karo veteranas, knygą („Kaip tampama albinosais“) apie šį karą parašęs Zigmas Stankus sakė, kad sovietų invazija buvo geopolitiniai sprendimai.
„Sakoma, kad karai prasideda pačiais švenčiausiais žodžiais, pačiais kilniausiais tikslais, už kurių slepiasi patys šlykščiausi dalykai. Taip ir su sovietais. Buvo tokia geopolitinė padėtis tuomet. Irane įvyko revoliucija, įsitvirtino islamo režimas. Sovietai geopolitiniais sumetimais pastatė saviškį ir įvedė tam tikrą savo kontingentą. O ar tai teisingai, ar neteisingai, aš nesu ekspertas tokių dalykų – tiesiog tokios imperijos užmačios buvo“,– sakė Z.Stankus.
Jis tvirtina, kad negalim atmesti ir to, jog sovietai į Afganistaną sukišo daug pinigų ne tik karo reikmėms. Esą, Afganistaną Sovietų Sąjunga „šefavo“ jau nuo 1924 m. Vienas pagrindinių kelių anuomet taip pat buvo sovietų darbo, iš tiesų buvo pastatyta ligoninių, net visas gyvenamasis rajonas buvo pastatytas.
„Bet invazijos aš nepateisinu. Jokios invazijos. Nes tas įsikišimas, ypač į musulmonų pasaulį, į kitos religijos pasaulį, yra absurdas, neturintis tolimesnių perspektyvų. Tai akivaizdžiai rodo ir dabartinė Afganistano padėtis“,– sakė knygos apie Afganistano karą autorius.
Baiminamasi tolesnio istorijos perrašinėjimo
Pačioje Rusijoje netrūksta būsimosios rezoliucijos, pateisinančios invaziją, rėmėjų nei priešininkų. Istorikas, Efektyvios politikos fondo prezidentas Glebas Pavloskis ironiškai siūlo būti nuosekliais. Esą pateisinus invaziją, reiktų pasmerkti karių išvedimą iš Afganistano.
Jis pabandė ironiškai įsivaizduoti, kaip tokiu atveju atrodytų Rusijos nota Kabului: „Kadangi pasikeitė aplinkybės, turime garbės informuoti Jo Didenybę Prezidentą Ashrafą Ghani (dabartinis Afganistano prezidentas – red. past.) apie pakartotinį riboto Rusijos Federacijos karinių pajėgų kontingento įvedimą, kad Afganistano Islamo Respublikai būtų suteikta broliška pagalba“.
Rezoliuciją palaikantys tvirtina, kad invazijos pasmerkimas buvo išdavystė, o tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas – išdavikas, išdavęs savus ir afganus. Tad dabar reiktų peržiūrėti ir požiūrį į 1968 m. Čekoslovakijos, įvykius, kur esą šalis buvo gelbėjama nuo „didelio kraujo praliejimo“, ar 1956 m. Vengrijos įvykius, kur sovietai „slopino baisų fašistinį maištą“.
Būtent tolesnio istorijos perrašymo ir baiminasi rezoliucijos priešininkai. Jie klausia: kas toliau? Naujas požiūris Žiemos karą su Suomija? Molotovo-Ribentropo pakto pateisinimas? Holodomoras?
„Laikas būtų atšaukti Stalino asmenybės kulto pasmerkimą ir pripažinti vykdytas represijas teisėtomis“, – ironiškai siūlo vienas rezoliucijos priešininkas.
„Brangusis Leonidas Iljičius (Leninas – red. past.) aname pasaulyje apsivertė ant kito šono ir patogiau įsitaisė“,– šaipėsi kitas.
Pateisinimo Afganistano karui ieškoma ne pirmą kartą
Rusijos Dūmoje planuojama rezoliucija – ne pirmas kartais, kai bandoma surasti kokių nors pateisinimų kruvinam Afganistano karui. 2016 m. pabaigoje Rusijos kariniam pramoniniam kompleksui atstovaujanti televizijos ir radijo kompanija „Zvezda“, pristatydama specialų TV projektą „1979. Afganistano „Štormas“, skirtą šalies Federalinės saugumo tarnybos (FST – KGB įpėdinė) dienai paminėti, netikėtai pranešė, kad karas Afganistane „tapo pirmu epizodu pasaulinėje kovoje su terorizmu“.
„Sovietų Sąjunga pirmoji pradėjo globalinę antiteroristinę kovą su radikaliuoju islamizmu... Ir kai mums užduoda klausimą, prieš ką mes kariavome Afganistane, jau dabar, praėjus metams galime tiksliai pasakyti, kad kariavome prieš tuos, kurie vėliau susprogdins bokštus dvynius...“, – su patosu prieš porą metų pranešė propagandinis kanalas.
Tačiau tąkart lrytas.lt pakalbinti Afganistano karo dalyviai sakė, kad anuomet jie net nežinojo žodžio „terorizmas“ ir kalbos apie tai, kad dalyvauja „antiteroristinėje operacijoje“ nebuvo. O Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, karybos ekspertas Deividas Šlekys tvirtino, kad būtent sovietų invazija, režimo, socialinio, ekonominio bei kultūrinio Afganistano gyvenimo sugriovimas ir vedė prie dabar matomos šalies radikalizacijos. To paneigti yra neįmanoma, kadangi visi besidomintys žino, koks buvo Afganistanas iki sovietų invazijos.
„Būtent Sovietų veiksmai radikalizavo Afganistaną, kuris iki tol buvo labai klestinti ir labai provakarietiška valstybė, kuri buvo net labiau provakarietiška, nei greta esantis Pakistanas“,– tąkart sakė D.Šlekys.
Karas Afganistane, karybos eksperto teigimu, tikrai nebuvo antiteroristinė operacija. Tai buvo politinis ir ideologinis perversmas, vėliau išvirtęs į daug platesnį konfliktą, kuris visų pirma vyko etniniu pagrindu, o vėliau įsijungė ir religiniai motyvai.
Apie Afganistano karą
Sovietų invazija Afganistane prasidėjo 1979 m. gruodžio 25 d. sovietų desantininkams užgrobus Bagramo oro uostą netoli Kabulo. Gruodžio 27 d. įvykdyta operacija „Šturmas-333“ – sovietų smogikai iš KGB grupės „Alfa“, siautėjusios ir 1991 m. sausios 13-osios naktį Vilniuje, šturmavo prezidento apartamentus Kabule ir nužudė Hafizulahą Aminą. Į jo vietą buvo pasodintas iš Maskvos atvežtas sovietams lojalus Babrakas Karmalis.
Prasidėjo karas Afganistane, trukęs beveik dešimtmetį. Koviniuose veiksmuose dalyvaujančių sovietų karių skaičius kasmet augo nuo 40 tūkst. invazijos pradžioje, iki 100 tūkst. 1985 m.
Taip ir neįveikus sukilėlių, sovietų kariai iš Afgnistano galutinai buvo išvesti 1989 m. vasario 15 d.
Per visą karo laikotarpį Afganistane žuvo 13 tūkst. 836 sovietų karių, vidutiniškai – 1 tūkst. 537 žmonės per metus. Kruviniausiais laikomi 1984-ieji. Tais metais žuvo 2 tūkst. 346 sovietų kariai. Per visą karo laikotarpį buvo sužeista 49 tūkst. 985 sovietų žmonių, iš jų 6 tūkst. 669 liko neįgaliais.
Įvairių šaltinių duomenimis, aukų skaičius Afganistano pusėje siekia iki 1,5 mln. žmonių (tarp jų civiliai sudaro apie 90 proc.). Sužeistųjų skaičius gali siekti nuo 2 iki 4 milijonų žmonių.
Šiame kare sudalyvavo ir apie 4 tūkst. 760 šauktiniai iš Lietuvos. Iš jų 97 vaikinai žuvo.
