„Tai – šios dienos įkandimas. Šis, kiek aukščiau, – vakarykštis, o dar štai čia, čia ir čia. Kojų geriau nerodyti – vieni įkandimai“, – sakė 43-ejų Jekaterina, rodydama kraujosruvą ant kairės rankos žemiau alkūnės.
Žymės nedidelės, kaip ir kraugerės – tankiais rudais plaukeliais apaugusios blakės. Jekaterinos bute jų – net ne legionas, o visa armija.
Nesidavė sunaikinamos
Jekaterina gyvena Maskvoje, penkių aukštų name Izmailovo rajone. Tai – ne vadinamoji senos statybos „chruščiovkė“, kur gyvenamojo ploto taupymo sumetimais net vaikišką naktipuodį geriau pirkti su rankenėle iš vidaus.
Izmailovo rajono namus maskviečiai vadina stalininiais: plytiniai, erdvūs, aukštomis lubomis ir su šiukšlių konteineriais laiptinėse.
Bet trijų kambarių 19-ojo numerio butą okupavo maži kraugeriai. Jie dieną naktį ropinėja po subjaurotus baldus, sienas, lubas.
„Keletą kartų kvietėme sanitarijos-epidemiologijos stoties specialistus. Bet naudos buvo mažai: ateina, panuodija, o po dviejų savaičių viskas vėl sugrįžta į senas vėžes“, – pasakojo Jekaterinos sutuoktinis 44-erių Sergejus.
Iš dalies jis teisus. Blakės – nesunaikinami padarai, kuriems nebaisus net branduolinis karas.
Jos gyvena 300 metų ir kiaušinėlius deda netikėčiausiose vietose – net apatinių kelnaičių siūlėse.
Ėmė kaltinti imigrantus
Prieš pusę amžiaus blakės buvo viso miesto neganda, ir maskviečiai piktai juokaudavo: „Jeigu šitie padarai dar ir šviestų, sostinėje būtų baltosios naktys.“
Ir tik per pastaruosius porą dešimtmečių atrodė, kad šias bjaurybes pavyko visur išnaikinti. Pasirodo, ne visur.
Blakių „atgimimo“ kaltininkais Sergejus ir Jekaterina laiko uždarbiauti atvykusius tadžikus.
Pastariesiems prieš daugelį metų šeima dėl papildomų pajamų išnuomodavo trečiąjį buto kambarį. Jie dabar svarsto, kad atvykėliai ir priveisė blakių.
Tačiau laiptinės kaimynai įsitikinę, kad kalti patys būsto šeimininkai. Per 20 metų jie nė karto nedarė remonto, pavertė būstą blakių buveine.
Čia išaugo poros duktė Natalija, čia ji atsivedė savo vyrą Konstantiną.
Prie blakių įprato anūkai, kurių dėl įkandimų – nuo ausų iki kulnų – net į darželį nepriima.
Natalijos ir Konstantino ketverių metų sūnus tik verkia, o dvejų – dar bando „medžioti“ blakes, lupdamas nuo sienų apmušalų likučius.
O ką daro suaugusieji? Nieko!
Senelis Sergejus didžiuojasi, kad šios kraujasiurbės jo neliečia: „Per visus tuos metus nė viena neįkando!“
Veikiausiai blakėms nepatinka alaus, kuriuo dažnai pasimėgauja bedarbis šeimos galva, kvapas.
Pasiryžo padėti šeimai
Sukandžiota senelė Jekaterina alui abejinga, tačiau taip pat tvirtina, kad niekuomet nedirbo: „Aš nenoriu išeiti į lauką, bendrauti su žmonėmis. Ir dar kojas skauda.“
Visiškai negeriančiai dukteriai Natalijai nėra kada dirbti – reikia prižiūrėti vaikus ir tėvus. Iš visų suaugusiųjų atlyginimą parneša tik žentas Konstantinas.
Komunalinių paslaugų skolų suma jau perkopė per 90 tūkst. rublių (1,16 tūkst. eurų). Tai reiškia, kad atlikti sanitarinį buto, kuris paverstas kone landyne, valymą nėra už ką.
Tad namo bendrijos pirmininkės Margaritos Čiukanovos apsilankymas šiame bute buvo tolygus bibliniam stebuklui.
M.Čiukanova iki išėjimo į pensiją buvo teisininkė ir kurį laiką ėjo antraeiles rajono deputato pareigas.
Paskui tapo namo bendrijos pirmininke, pusrūsyje atidarė liaudišką klubą ir įkūrė savanorių judėjimą, išpažįstantį „mažųjų reikalų“ teoriją.
Šios teorijos esmė: svarbiausia – realiai padėti tiems, kurių padėtis bloga, ir suteikti jiems gyvenime dar vieną galimybę.
Pavyzdžiui, jaunai porai – Konstantinui ir Natalijai su vaikais. Padaryti taip, kad vieną dieną jie atsibustų švariame būste, užsikloję švaria patalyne ir galėtų savo gyvenime atversti naują baltą lapą.
Neįtikėtinos permainos
Tai M.Čiukanova ir padarė. Pirmiausia surado specialistų, kurie pateikė savo rekomendacijų, kaip išspręsti susidariusią situaciją.
Užterštą butą jie pasiūlė išvalyti iki betono ir viską, kas jame buvo, tiesiog sudeginti. Taip pat reikėjo pagal naujausias technologijas apdoroti būstą cheminėmis priemonėmis nuo blakių ir taip prikelti jį naujam gyvenimui. Toliau viskas buvo atliekama pagal darbų sąrašą, kurį M.Čiukanova pavadino „Suteikiame antrąjį šansą šešių asmenų šeimai“.
Pamaskvyje buvo rasti geriausi šiuos kraujasiurbius padarus naikinantys preparatai ir būsto sanitarinio apdorojimo meistrai.
Kaimyninio rajono brigada sutiko už ne itin didelę pinigų sumą nugremžti visas sienas, grindis ir lubas iki grynų plytų ir betono, o po to visiškai iš naujo suremontuoti butą.
Savanoriai už suaukotus pinigus šeimai nupirko naujus baldus ir buitinę techniką, daugelį daiktų jiems paaukojo kitos šeimos. Buvo nupirkta staltiesių ir užuolaidų, rankšluosčių ir servetėlių, paklodžių, apklotų, pagalvių ir viso kito.
Visi šeimos nariai gavo naujus drabužius – nuo apatinių kelnaičių ir kojinių iki žieminių paltų ir batų. Kitaip tariant, nuogi išėjo iš purvino pasaulio – nuogi atėjo į švarų. Ir čia juos aprengė naujam gyvenimui.
Stebuklai – išrinktiesiems
Manote, jog tokių istorijų realybėje daugiau nebūna? Rusijos sostinėje tai atliekama reguliariai, tokių istorijų pagrindu kuriamos televizijos laidos „Idealus remontas“, „Buto klausimas“.
Visų jų siužetai panašūs. Stebukladariai ateina į kieno nors butą, sodo namelį ar vilą, išprašo iš ten šeimininkus keletui dienų ir senąjį būstą perdaro visiškai ar iš dalies.
Prie vasarnamio gali pridurti priestatą. Butą gali suremontuoti ir apstatyti neatpažįstamai.
Projektus įgyvendina garsūs dizaineriai, naudojamos brangios ir kokybiškos statybinės medžiagos, įrengiama labai šiuolaikiška buitinė technika. Žinoma, grįžę šeimininkai būna sužavėti rezultato.
Bet šių projektų ypatybė ta, kad visi jie – komerciniai, reklaminiai. Dėl tos pačios priežasties butų ir vilų šeimininkai – žinomi žmonės. Dažniausiai estrados, teatro, kino žvaigždės, kad būtų pritraukiama daugiau žiūrovų.
Bet kokio projekto kaina, įskaitant unikalius baldus ir įrangą, gali būti labai didelė. Bet tai pateisinama išaugusiu tam tikrų išreklamuotų prekių pardavimu po to, kai siužetas parodomas per televiziją.
Dėl to laidos netampa blogesnės, veikiau priešingai.
Daugybę daiktų paaukojo
Vis dėlto M.Čiukanovos projektas – nekomercinis, jo pagrindas buvo kitoks. Pinigus surinko savanoriai – iš viso 100 tūkst. rublių (1,3 tūkst. eurų). Tai – minimali pinigų suma, leidžianti įsigyti tai, kas būtiniausia. Visa kita buvo suaukota žmonių.
Dalį drabužių, skalbinių, kai ką iš buitinės technikos, puodus, keptuves, puodelius, šaukštus ir kitus naujo gyvenimo komponentus gelbėjamai šeimai padovanojo kaimynai ir savanorių draugai, pašaliniai žmonės.
Dabar, prieš pat Kalėdas, seneliai Sergejus ir Jekaterina, jų duktė Natalija ir žentas Konstantinas, taip pat anūkai įsikels į savo senąjį naująjį butą.
Pabaigoje – svarbiausia šios kalėdinės pasakos dalis. M.Čiukanovos žodžiais tariant, surinkti pinigus projektui finansuoti nebuvo sunkiausia darbo dalis. Ir daiktų rinkimas šeimai vyko sklandžiai ir linksmai.
Sunkumų atsirado, kai savanoriams reikėjo išvežti senuosius subjaurotus baldus ir vietoj jų sunešti ir surinkti naujus.
Vyrai pakėlė maištą: juk šeimoje yra du vyrai, nejaugi patys nesusitvarkys? Kodėl kiti turi tampyti daiktus už juos?
Tačiau po paros suskambėjo M.Čiukanovos telefonas: „Mes persigalvojome! Juk jei atsisakysime ir juos paliksime likimo valiai, šeimynėlė manys, kad galima gyventi taip, kaip ji gyvena.
O taip oriam žmogui gyventi nevalia. Atliksime visus darbus iki galo ir parodysime, kaip reikia gyventi ir dalintis gerumu!“
