„Tai buvo atgrasus ir niekingas veiksmas. Mirtį sėjanti toksiška nervus paralyžiuojanti medžiaga, žinoma kaip „Novičiok“, buvo panaudota mūsų valstybės teritorijoje. Dėl „Novičiok“ keturių žmonių gyvybė buvo pakibusi ant plauko, o penktas asmuo – nekalta moteris Dawn Sturgess – mirė.
Mūsų vyriausybė įsitikinusi: Rusija kalta dėl šio išpuolio“, – be jokių užuolankų iš Parlamento tribūnos dar rugsėjo pradžioje pareiškė britų ministrė pirmininkė Theresa May.
Tuomet kaip nuodytojus ji įvardijo Ruslaną Boširovą ir Aleksandrą Petrovą, Rusijos karinės žvalgybos GRU agentus. Premjerė pridūrė, kad tai greičiausiai netikros tapatybės.
Dabar jau žinoma, kad tikrieji smogikų vardai – Anatolijus Čepiga ir Aleksandras Miškinas. Jų taikinyje atsidūrė Solsberyje aštuntus metus gyvenęs 67-erių pensininkas, rusų kilmės Jungtinės Karalystės pilietis S.Skripalis.
Bet 1996-aisiais pulkininkas S.Skripalis tapo dvigubu agentu. Manoma, kad S.Skripalis bent iš dalies prisidėjo prie Vakarų žvalgybos tarnybų triumfo paskutiniais XX amžiaus metais: tuomet buvo atskleista bemaž 300 Rusijai dirbusių agentų tapatybė.
Tai S.Skripalį pavertė išdaviku Rusijos žvalgybos tarnybų akyse ir jų taikiniu.
Bendravo dar iki įvykių
Kovo 4-ąją Solsberyje smogikai užpurškė „Novičiok“ ant S.Skripalio namų laukujų durų rankenos.
Po kelių valandų šnipas ir jo 33 metų dukra Julija rasti be sąmonės ant suoliuko parkelyje prie Solsberio prekybos centro „Maltings“.
Be Skripalių, rimtai „Novičiok“ medžiaga apsinuodijo ir 38-erių policijos detektyvas Nickas Bailey.
Incidentas Solsberyje sulaukė netikėto tragiško tęsinio gretimame Eimsberio miestelyje: birželį 44 metų D.Sturgess ir jos partneris Charlesas Rowley rado išmestą sandarų kvepalų flakoną.
Abu manė, kad purškėsi kvepalais, o ne rusų karinėje laboratorijoje pagamintais nuodais. D.Sturgess gyvybės medikai neišgelbėjo, o Ch.Rowley pasveiko.
Incidentai Solsberyje ir Eimsberyje virto didžiuliu tarptautiniu diplomatiniu skandalu: iš Rusijos ambasadų 29-iose valstybėse buvo priversti išvykti net 153 šnipai, dirbę su diplomatine priedanga.
Tokia bendra reakcija – precedento neturintis žingsnis šiuolaikinėje istorijoje.
Asmeniškai išgirsti S.Skripalio pasakojimą apie painų gyvenimą iš šimtų žurnalistų, apžvalgininkų ir ekspertų, rašančių žvalgybos temomis, pavyko tiktai vienam – britų istorikui ir populiarios BBC laidos „Newsnight“ vedėjui Markui Urbanui.
Šnipas iškėlė sąlygų
57 metų rašytojas pernai ruošė medžiagą 12-ai savo knygai apie tebesitęsiančią Rusijos ir Vakarų žvalgybos tarnybų priešpriešą po Berlyno sienos griūties. S.Skripalis sutiko išsamiai pasikalbėti su M.Urbanu.
Tik buvęs šnipas iškėlė sąlygą M.Urbanui – su juo bendraus kaip su rašytoju, o ne kaip su BBC žurnalistu.
Per pirmuosius susitikimus, vykusius 2017-ųjų vasarą tame pačiame Solsberio namelyje, kurio duris „Novičiok“ apipurškė smogikai A.Čepiga ir A.Miškinas, buvęs dvigubas agentas klausė rašytojo: „Ar būsimoje knygoje būtų galima neminėti tikrojo vardo ir pavardės? Nes juk žinote – mes visi bijome V.Putino.“
Iki pat šių metų kovo įvykių Solsberyje M.Urbanas niekam nebuvo prasitaręs, kad turi valandų valandas trukusių pokalbių užrašus.
Po „Novičiok“ atakos tapo aišku, kad naujos knygos temą diktuoja patys įvykiai: taip atsirado 320 puslapių bestseleris „Skripalio failai: rusų šnipo gyvenimas ir (beveik) mirtis“ („The Skripal Files: The Life and Near Death of a Russian Spy“).
22 knygos skyriuose piešiamas anaiptol ne nusaldintas S.Skripalio portretas.
Išlaikė sovietinį mentalitetą
Iš pokalbių M.Urbanui susidarė įspūdis, kad jis buvo ir greičiausiai išliko kietakaktis Sovietų Sąjungos patriotas – iki kaulų smegenų „homo sovieticus“.
S.Skripalis kaltino Michailą Gorbačiovą ir Borisą Jelciną sugriovus komunistinį gigantą.
Net sėdėdamas name, už kurį britų žvalgybos tarnyba 2011 m. sumokėjo 260 tūkst. svarų (287,8 tūkst. eurų) ir perrašė jį S.Skripaliui, jis atvirai tvirtino M.Urbanui, kad yra Rusijos nacionalistas.
Be to, jis daug kur visiškai sutiko su Kremliaus linija. Namuose Solsberyje pensininkas nuolat žiūrėjo Rusijos televizijos „Pervyj kanal“ transliuojamas naujienas ir propagandinius šou.
S.Skripalis rėmė V.Putino avantiūrą Ukrainoje su Krymu ir Donbasu. Jis gana noriai kartojo tipišką Maskvos trolių poziciją, kad jokių Rusijos reguliarių karinių pajėgų Donecko ar Luhansko srityse niekada nebuvo.
„Jeigu jie ten būtų buvę, jie labai greitai būtų atsidūrę Kijeve“, – tvirtino S.Skripalis.
Buvęs dvigubas agentas nereiškė jokio susižavėjimo demokratiniais pokyčiais Ukrainoje.
„Ukrainiečių bėda ta, kad jie nesugeba užsiauginti lyderio. Jiems reikia Rusijos, kad ji jiems vadovautų. Ukrainiečiai yra paprasčiausi avinai, kuriems reikia gero piemens“, – samprotavo S.Skripalis.
Kai britų istorikas M.Urbanas šnipui užsiminė, jog turi ukrainietiškų šaknų, nes jo tėvas kilęs iš Ukrainos, rusas nė kiek nesutrikęs pareiškė: „Viskas gerai. Tu dėl to nesijaudink.“
Kai šiemet gegužę S.Skripalis buvo paleistas iš ligoninės, M.Urbanas pabandė atnaujinti su juo ryšius, bet nesulaukė jokio atsako.
Britų istorikas neatmeta vis garsiau pasigirstančios nuomonės, kad S.Skripaliui dar vasarą suteikta galimybė pagal specialią liudininko apsaugos programą išnykti iš Jungtinės Karalystės ir persikelti į itin tolimą užkampį kur nors JAV ar Australijoje.
Braižo neslėpė tyčia?
M.Urbanas sutiko pasidalinti su „Lietuvos rytu“ savo įžvalgomis apie tai, kodėl būtent 2018-aisiais Rusijos GRU ir politinė vadovybė ryžosi tokiam drastiškam veiksmui kaip cheminio ginklo „Novičiok“ panaudojimas vienos svarbiausių NATO šalių teritorijoje.
– Ar nuodų – toksiško chemikalo – pasirinkimas Solsberyje buvo atsitiktinis?
Ar tai buvo būdas, kuriuo Kremlius pasiuntė aiškų signalą Vakarams? – pasiteiravo „Lietuvos rytas“.
– Manau, kad šį išpuolį daugelis Vakarų žvalgybos srityje besidarbuojančių žmonių suprato kaip signalą.
Tam tikra prasme yra paralelių su Aleksandro Litvinenkos nunuodijimu Londone 2006-aisiais.
Kaip žinome, tada šis disidentas mirė, kai jam į arbatą buvo pripilta radioaktyviojo izotopo polonio. Taigi abiem atvejais buvo panaudotos ypač retos ir sunkiai prieinamos, mažai kam pasiekiamos medžiagos.
Abi jos itin toksiškos: viena – radioaktyvi, kita – nervus paralyžiuojanti. Todėl daugelio ekspertų darbinė versija yra ta, kad būta rimto noro pasiųsti signalą panaudojant būtent tokius nuodus.
Kai kas tai vadina „paliktų duonos trupinukų teorija“ – nusikaltimo autoriai specialiai palieka užuominas.
Netgi galima sakyti, kad tos pačios teorijos dalis yra ir kitas faktas – S.Skripalio byloje veikę smogikai labai greitai buvo įvardyti kaip GRU agentai.
Jei kas nors tikrai būtų degęs noru surengti itin slaptą operaciją prieš S.Skripalį, būtų radęs kitų būdų jam pašalinti. Pavyzdžiui, panaudojant kokius nors trečiosios šalies smogikus, o ne rusus.
– Ar po pasikėsinimo Solsberyje ir po brutalaus susidorojimo su Jamalu Khashoggi Stambule galima teigti, kad regime atsirandantį naują, hibridinį, šnipinėjimo ir susidorojimo su disidentais būdą? Kai kaltoji pusė – tiek Maskva, tiek ar Rijadas – neigia akivaizdžius įrodymus ir provokuojamai kartoja: „Mūsų ten nebuvo.“
– Į šį klausimą atsakyti nelengva. Viena vertus, J.Khashoggi nužudymas yra sukrečiantis.
Bet jeigu pažvelgtume į praeitį, rastume pavyzdžių, kai svetimų šalių slaptosios tarnybos grobė žmones arba į juos pasikėsindavo ne savo teritorijoje.
Per pastaruosius du ar tris dešimtmečius tikrai būta tokių incidentų. Bet šiuo metu vienas veiksnys tikrai pakito. Tai – stabdžių susilpnėjimas. Seniau buvo baiminamasi: „Gal geriau šitaip nesielkime, nes sulauksime rimto atsako – tarptautinių sankcijų.“ Dabar to jau nebėra.
Be to, stiprėja kai kurių valstybių troškimas pasiųsti nedviprasmiškus signalus arba tiesiai disidentams, kurie yra vyriausybių kritikai, arba, kaip S.Skripalio atveju, žmonėms, kurie yra laikomi tėvynės išdavikais.
Mano nuomone, tas troškimas yra didesnis nei baimė, kad teks sulaukti galimų pasekmių.
Šiokios tokios sankcijos prieš Rusiją ir Saudo Arabiją buvo taikytos, bet santykiai su šiomis šalimis yra daugiabriauniai ir komplikuoti.
Tad nemanau, kad net tie žmonės, kurie nori, kad kaltieji būtų nubausti, ims ir pasakys paprastai: „Žinote, ką? Imkime ir sugriaukime visus egzistavusius santykius, nukirskime visus kontaktus, visus komercinius ir žmogiškuosius ryšius.“
Tai sunkiai įsivaizduojama. Tie, kurie Maskvoje arba ar Rijade planuoja savo provokacines operacijas, žino: kad ir ką darysime, sulauksime tiktai ribotą neigiamą poveikį turėsiančios tarptautinės reakcijos.
Pernelyg daug briaunų
– Kokius veiksmus toliau pamatysime Skripalių byloje?
Britų policija kol kas net nepateikė jokių oficialių kaltinimų, susijusių su „Novičiok“ flakoną radusia ir dėl to mirusia D.Sturgess. Kodėl?
– Net neabejoju, kad policija suformuluos tuos kaltinimus.
Skotland Jardui labai svarbu turėti tai, ką jie vadina įrodymų tęstinumu. Juk tarp pirmojo ir antrojo incidentų su „Novičiok“ yra net kelių mėnesių tarpas.
Kur tuo metu buvo flakonas su nuodais? Nuo šių įrodymų priklausys, ar tai bus kaltinimai žmogžudyste, ar netyčiniu nužudymu.
Tad ateityje – negaliu pasakyti „artimiausioje“, nes procesas gali trukti ir kelis mėnesius, – verta laukti dviejų dalykų.
Pirmiausia britų policija apkaltins GRU agentus dėl D.Sturgess žūties ir dėl Ch.Rowley sveikatos sutrikdymo. O tada gali būti paskelbtos naujos diplomatinės sankcijos. Ir net ne iš Jungtinės Karalystės, o iš JAV.
Valstybės departamentas dar rugpjūčio mėnesį davė Rusijai 90 dienų, kad ji įvykdytų tam tikrus reikalavimus, tokius kaip teisė rengti inspekcijas Rusijos cheminėse laboratorijose. Rusija su šiais reikalavimais nesutiko, tad dabar labai tikėtina, kad išvysime naujas amerikiečių sankcijas Rusijai.
– Kaip manote, ar po šio Skripalių fiasko Londonas jau nebebus Londongradas?
Ar Jungtinės Karalystės vyriausybė imsis griežčiau žiūrėti į daugelį Rusijos turtuolių, kurie įsikūrė šioje šalyje?
– Esu matęs straipsnių, kuriuose patys rusų imigrantai jau prakalbo, kad jaučia pakitusią atmosferą. Jie jau nebenori čia važiuoti, kaip tai darydavo visai neseniai. Tačiau oficialus mūsų vyriausybės požiūris kitoks.
Aš tai žinau iš savo kontaktų ir matau iš valdžios veiksmų. Valdžia nori veikti itin preciziškai ir tiksliai, nes žino, jog tarp tų milijonierių ir milijardierių, kurie atvyko gyventi į Angliją, yra daug V.Putinui oponuojančių žmonių.
Tad natūralu, kad prieš tokius žmones nebus imtasi jokių veiksmų, todėl situacija yra gana paini. Ir realybė paini – mūsų santykiai su Rusija yra daugialypiai ir tokie išliks ir toliau.
Vyriausybė aiškiai suvokia: negalime tiesiog užtrenkti durų ir sugriauti visų santykių.
Tad mūsų valdžios dilema yra tokia: kaip pasiekti, kad kaltieji Solsberio nuodijimo byloje būtų nubausti?
Bet tuo pat metu tai padaryti reikia taip, kad nepakenktume žmogiškiesiems, kultūriniams, sportiniams ir komerciniams ryšiams, kurių nori abiejų valstybių žmonės.
