Nekaltink pasiuntinio dėl blogos žinios – šis iš biblinių laikų kylantis principas šįmet buvo pamintas ne kartą. Jį trypė tie, kurie norėjo nuslėpti savo nuodėmes nuo žmonių. Taip tik parodydami, kad po demokratijos vėliava slepiasi autokratinis ar netgi tironiškas režimas.
„Pasaulio galingiausieji tik atrodo stiprūs. Bet kuris despotas bijo savo žmonių. Jei norite rasti tikrą stiprybę, dairykitės į tas valstybes, kuriose žmonės nebijo pasakoti to, kas aplink juos vyksta“, – rašė žurnalas „Time“, metų žmonėmis šįmet paskelbęs žurnalistus, kovojančius už tiesą.
Kol žurnalistai įvairiose šalyse, įskaitant Lietuvą, priešinosi bandymams uždėti apynasrį ir nuslėpti tiesą, pasaulyje vyko ir kitos kovos.
Kalifornija nebuvo mačiusi tokio masto gaisrų, kokie ją siaubė šįmet, – kai vienu metu degė miškai valstijos šiaurėje ir pietuose. Ugniagesiai kovėsi ne tik su liepsnomis, bet ir su išsekimu.
Indoneziją kankino žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai ir cunamiai. Dėl jų šalyje atsirado tūkstančiai naujų kapaviečių.
Neslopo ir migrantų kautynės su likimu.
Prie JAV pasienio su Meksika dabar atverti vartus prašo dešimtys tūkstančių žmonių iš vadinamojo migrantų karavano.
Nors srautas į Europą šiemet mažėjo, migrantų problema Senajame žemyne ne tik niekur nedingo, bet ir turėjo stiprų politinį poveikį: nepasitenkinimas migrantų politika padrąsino vėl imti kelti galvą grupes, kurios buvo pasmerktos po Antrojo pasaulinio karo.
Kruvini metai žiniasklaidai
Remiantis Žurnalistus saugojančio komiteto išvadomis, šįmet dėl savo darbo buvo nužudyti 45 žurnalistai. Organizacija „Reporteriai be sienų“ įvardytų dar didesnį žūčių skaičių – 80.
„Šimet smurtas prieš žurnalistus pasiekė precedento neturintį lygį, ir dabar padėtis yra kritinė“, – sakė pastarosios organizacijos vadovas Christophe’as Deloire’as.
Šios mirtys ištiko ne tik karo zonose, bet ir ten, kur spaudos laisvė įvardijama kaip pamatinė valstybės vertybė.
JAV, Europos valstybėse, Azijos šalyse žurnalistai taip pat buvo suimami, persekiojami, sulaukė grasinimų.
Nusikaltimas veikiausiai buvo susijęs su paskutiniu J.Kuciako tyrimu – įtariamais mafijos tinklais Slovakijos vyriausybėje.
Teigiama, kad jais Slovakijos valdžios aparatą labiausiai apraizgė italų verslininkas Antonino Vadala, Rytų Slovakijoje plovęs pinigus ir pasisavinęs Europos Sąjungos lėšas.
A.Vadalos meilužė Maria Troškova dirbo R.Fico asistente.
Brutaliai savo šalies žurnalistą Jamalą Khashoggi nutildė ir ar Rijadas.
Spalio mėnesį įėjęs į Saudo Arabijos konsulatą Stambule 59 metų vyras daugiau iš ten nebeišėjo – jis buvo nužudytas, o jo kūnas, pasak Turkijos policijos, ištirpdytas rūgštyje.
Saudo Arabija pripažinta kalta dėl žurnalisto nužudymo, bet jo straipsnių kritikos taikiniu tapęs sosto įpėdinis Mohammedas bin Salmanas nusiplovė rankas – sako esąs niekuo dėtas.
Keli mėnesiai prabėgo, kol pats ar Rijadas pripažino, kad žurnalistą nužudė Saudo Arabijos agentai. Per juos Vakarų valstybės grasino Saudo Arabijai sankcijomis, bet realių veiksmų nesiimta.
JAV vadovas Donaldas Trumpas susitikęs su M.bin Salmanu spaudė jam ranką, kalbėjo apie prekybą, gyrė reformas, tarp jų ir šįmet duotą leidimą moterims vairuoti, ir, regis, nesiruošė pripažinti, kad jo turtingasis partneris gali turėti ką nors bendra su nužudymu žmogaus, kuris teigė, kad Saudo Arabijoje neužtikrinama spaudos laisvė.
Išpuolius prieš žurnalistus rengė ne tik tie, kurie norėjo nuslėpti savo paslaptis, bet ir žmonės, kuriuos įkvėpė politikų neapykanta spaudai.
38-erių Jarrodas Ramosas surengė šaudynes Anapolio dienraščio „Gazette“ redakcijoje ir nužudė 5 žurnalistus. Prieš tai jis buvo ne kartą grasinęs leidiniui susidorojimu.
JAV prezidento D.Trumpo kritikai puolė versti šalies vadovui kaltę – esą tokį elgesį pakursto jo nuolatinės kalbos, kad spauda „nesąžininga“, platina „melagingas naujienas“ ir yra „visuomenės priešas“.
Šįmet ir Bulgarijoje buvo brutaliai nužudyta tiriamos žurnalistikos atstovė Viktorija Marinova, Vengrijoje opozicinė žiniasklaida kaltinta antivalstybine veikla.
Mianmaro kalėjime nuo praėjusių metų pabaigos sėdi „Reuters“ žurnalistai, kurie rašė apie rohinjų žudynes ir dėl to šiemet buvo nuteisti 7 metams kalėjimo, nes „pažeidė šalies oficialiųjų paslapčių įstatymą“.
Ir tai – tik keletas istorijų, kaip pasaulyje bandyta tramdyti žurnalistus, kurie dirbo savo darbą.
Įtemptai dirbo gelbėtojai
2018 metais ypač daug kartų buvo kalbėta apie gelbėtojus, kurie žmones traukė iš griuvėsių, po nuošliaužomis palaidotų pastatų, buvusių gaisraviečių.
Net Indonezijai, kuri įsikūrusi seismiškai aktyviame Ugnies žiede, 2018 metai buvo netikėtai pavojingi. Indonezijos nacionalinė nelaimių agentūra užfiksavo net 2 tūkst. stichinių nelaimių, kurios pasiglemžė apie 4 tūkst. žmonių gyvybę ir be namų paliko apie 3 mln. žmonių.
Vasarą žemės drebėjimų serija turistų pamėgtame Lomboke pražudė daugiau nei 550 žmonių.
Rugsėjo pabaigoje Sulavesio salą drebinę požeminiai smūgiai ir atsiritusios 7 metrų aukščio bangos sukėlė dar tragiškesnes pasekmes – 2 tūkst. žmonių žuvo, o dar 5 tūkst. iki šiol yra laikomi dingusiais – gelbėtojams nepavyko jų surasti.
Indonezija metų pabaigoje vėl smarkiai nukentėjo – gruodžio 24 d. išsiveržus Anak Krakatau ugnikalniui kilo cunamis, kuris pražudė beveik pusę tūkstančio žmonių.
Neregėtos liūtys ir potvyniai birželį–liepą skandino ir Japoniją. Žuvo 225 žmonės, o šaliai padaryta žala milžiniška – net 1,09 trln. jenų (8,6 mlrd. eurų).
„Man 71 metai, bet aš per visą savo gyvenimą neregėjau nieko panašaus.
Joks mano buitinės technikos prietaisas nebeveikia, drabužiai sugadinti“, – pasakojo pensininkė Hitoko Asano, kuri, kaip ir daugelis japonų, buvo prislėgti dėl jų turtui padarytos žalos.
Beje, vieno potvynio sukelta nelaimė sulaukė ypatingo dėmesio: birželio 23 d. Tailande urve įstrigo 11–16 metų berniukų futbolo komanda ir 25 metų jų treneris.
Komandos „Laukiniai šernai“ nariai vėliau buvo surasti gyvi ir sveiki, tik alkani ir išsekę. Visas pasaulis stebėjo jų gelbėjimo operaciją.
Kol vieną pasaulio pusę skandino vanduo, kitą degino gaisrai.
Vasarą Graikijoje dėl didžiulės sausros kilo sparčiai plintantys miškų gaisrai. Žmonės pasakojo nuo liepsnų gelbėjęsi bėgdami į jūrą, tačiau gaisrai vis tiek pasiglemžė 100 žmonių gyvybę ir sunaikino apie tūkstantį namų.
Pragariškos liepsnos alino ir Kaliforniją.
Visa serija miško gaisrų prasidėjo vasarį ir labiausiai kamavo Auksinę valstiją vasarą – mažesnių ar didesnių jų suskaičiuota 8527. Stichijose žuvo 98 žmonės ir 6 ugniagesiai, sudegė kone 766 tūkst. hektarų žemės plotas. Amerikai ši stichija kainavo (3,5 mlrd. dolerių) 3 mlrd. eurų.
Sunkiausia gelbėtojams buvo tada, kai vienu metu degė ir šiaurinė, ir pietinė valstijos dalys.
Įprastai ugniagesiai galėdavo padėti vieni kitiems, atskristi į reikiamą vietą ir drauge pritaikyti išmoktą kovos taktiką. Tačiau kai židiniai įsiplieskė skirtingose valstijos dalyse, ugniagesiai kovojo ir su išsekimu.
Krizės tiktai aštrėjo
Išsekimas buvo nuolatinis palydovas tų, kurie paliko savo šalį ir bandė migruoti svetur – dažniausiai niekas šių pabėgėlių nelaukė išskėstomis rankomis: mėginusius prasiveržti per sieną vaikė ašarinėmis dujomis, apgyvendino perpildytose stovyklose.
Šiemet itin daug kalbėta apie susidariusį „butelio kaklelį“ prie Meksikos ir JAV sienos – dabar į pastarąją šalį siekia patekti šimtai tūkstančių žmonių – bei apie JAV prezidento D.Trumpo „nulinės tolerancijos“ migracijos politiką.
Ypač vasarą, kai beveik 2 tūkst. nepilnamečių buvo atskirti nuo savo tėvų arba globėjų, neteisėtai atvykusių į JAV.
Daugybė vaikų vis dar gyvena prieglobsčio centruose, jų tėvai nerasti arba neketina vaikų pasiimti.
Metų pabaigoje prie sienos žmonių dar pasipildė, kai atkeliavo didžiulis migrantų karavanas iš Pietų Amerikos.
Žmonės, bėgantys nuo nepritekliaus, bado ir politinio persekiojimo, įstrigo pasienyje – jų dokumentų peržiūros procesas vilkinamas. O du vaikai iš šio daugiau negu 50 tūkst. žmonių karavano metų pabaigoje mirė.
Laukia svarbūs rinkimai
Nors į Europą plūstančių pabėgėlių iš Vidurinių Rytų bei Šiaurės Afrikos srautas sumenkęs, apie pabėgėlius kalbėta ne ką mažiau. Susidarius galios vakuumui Europoje – kai proeuropietiško prezidento Emmanuelio Macrono reitingai smuko, o Angela Merkel kovojo su vidinėmis krizėmis – sustiprėjo radikalūs balsai.
Metų pabaigoje kalbėta, kad ES valstybėse aiškiausi du naratyvai: kraštutinių dešiniųjų veidu tapusio Italijos vidaus reikalų ministro Matteo Salvini ir Briuselį gerbiančio E.Macrono. Pastarojo pozicija po vadinamųjų geltonųjų liemenių protestų gerokai susilpnėjusi.
Tuo metu Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse kraštutinės dešinės populiarumas tik augo.
„Mano patarimas – neryškinti takoskyros tarp Briuseliui palankių politikų ir kraštutinės dešinės atstovų. Pastarieji vieningi tiktai tada, kai turi bendrą priešą. Tačiau tarpusavyje jie pernelyg susiskaldę, kad būtų neįveikiami“, – kalbėjo buvęs Italijos ministras pirmininkas Enrico Letta.
Apie šiuos politinius procesus itin daug kalbėsime ir kitąmet. O gegužės mėnesį, kai įvyks Europos Parlamento rinkimai, bus aiškiau, kur link suks Senasis žemynas.
Puse lūpų kalbama, kad į lizdą gali būti priimti tie, kurie labiausiai trokšta jį išdraskyti.
