Rusijos ir Japonijos delegacijos tikėjosi rasti sprendimą Kurilų salų klausimu ir taip pagaliau oficialiai užbaigti nuo Antrojo pasaulinio karo tebesitęsiantį konfliktą. Tačiau šalys dėl nieko nesusitarė.
Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas pranešė, kad „išlieka esminiai prieštaravimai, o derybose dalyvaujančių pusių pozicijos iš pat pradžių buvo visiškai priešingos“.
Susitiks valstybių lyderiai
Tiesa, tuo pat metu S.Lavrovas pareiškė, jog Rusija patvirtino savo pasirengimą dirbti 1956 metų deklaracijos pagrindu.
Dar praėjusių metų pabaigoje kalbėdamas radijo „Komsomolskaja pravda“ eteryje S.Lavrovas priminė, kad per derybas Singapūre Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe nutarė sudaryti taikos sutartį Sovietų Sąjungos ir Japonijos 1956 m. susitarimo pagrindu. Remiantis pastaruoju dokumentu Rusija turi perduoti Japonijai dalį ginčijamų teritorijų.
Dabar Rusijos užsienio reikalų ministras tvirtino: „Salos mūsų, bet mes jas atiduosime.“
Nieko stebėtina, kad Japonijos užsienio reikalų ministerija tokį derybų dėl taikos sutarties su Rusija „raundą“ pavadino rimtu ir atviru nuomonių pasikeitimu. Tai leido parengti Japonijos premjero Sh.Abe vizitą į Maskvą sausio 22 dieną.
Trys priežastys neatiduoti
Teritorinis Rusijos ginčas turi tris aspektus. Pirmasis – politinis. Neva Rusija, SSRS teisių perėmėja, gavo Pietų Kurilus kaip šalis nugalėtoja Antrajame pasauliniame kare.
Tezė ginčytina. Rusų diplomatas, japonistas, buvęs Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Georgijus Kunadzė priminė, kad anuomet per šalių sąjungininkių konferencijas buvo ketinama iš Japonijos atimti tik tas salas, kurias ji užgrobė ginklu.
Japonija niekada neužgrobė Pietų Kurilų ginklu. Jas įsigijo oficialiai 1855 m. per pirmąjį pasienio ribų su Rusija nustatymą normalių diplomatinių derybų būdu.
Antrasis problemos aspektas – teritorinis-karinis.
Nuo 2014 metų kovo 52 tūkst. kv. km plotas, esantis centrinėje Ochotsko jūros dalyje, kuris iki šiol buvo laikomas tarptautiniais vandenimis, atiduotas Rusijai.
Šią teisę Rusijai įtvirtino Jungtinių Tautų Organizacija.
Taip Ochotsko jūra visiškai tapo Rusijos vidaus jūra ir Tolimųjų Rytų karine jūros baze.
Pietų Kurilų grąžinimas Japonijai vėl atveria Ochotsko jūrą tarptautinei laivybai. Rusų kariškiai – prieš.
Ir pagaliau trečiasis aspektas – ekonominis. Tolimųjų Rytų lašišos kažkodėl veisiasi ir daugiausia sužvejojamos būtent Pietų Kurilų rajone. Ir didžiuliais kiekiais – iki 180 tūkst. tonų per metus.
Nori įeiti į istoriją
Vis dėlto yra priežastis, dėl kurios V.Putinas gali sutikti su salų perdavimu. Tai – Rusijos prezidento troškimas amžiams įsitvirtinti istorijos vadovėliuose.
„Aš visą laiką galvojau: „O kam to V.Putinui reikia?“ – sako vyriausiasis radijo stoties „Echo Moskvy“ redaktorius Aleksejus Venediktovas. – Jei salos Japonijai perduodamos bendram tvarkymui, bus tam tikrų nuostolių.
Tiesa, mainais su savo investicijomis Japonija ateis į Rusiją – ji to iki šiol atsisakydavo. Bet visa tai V.Putinui yra per smulku“, – įsitikinęs A.Venediktovas.
Kiti Rusijos politologai taip pat pažymi, kad Japonijai svarbiausias klausimas – salų sugrąžinimas. Rusijai – taikos sutarties sudarymas su Japonija.
„Ką reiškia taikos sutartis su Japonija? Tai Antrojo pasaulinio karo pabaiga.
Kas padės tašką Antrajame pasauliniame kare istorinės retrospektyvos požiūriu?
Šis žmogus pasaulio istorijoje atsidurs vienoje gretoje su Georgijumi Žukovu, Winstonu Churchilliu“, – sako A.Venediktovas.
