Nors sausio 25 dieną D. Trumpas pranešė, kad vyriausbė vėl atidaroma, tai – tik laikinas sprendimas ir po trijų savaičių situacija gali pasikartoti.
„Pranešimas. JAV ambasada Lietuvoje veikia ribotu režimu. Dėl nepriimto federalinių išlaidų projekto šis tinklalapis nebus aktyviai naudojamas.
Išimtis taikoma svarbiems saugumo ir saugos pranešimams.“
Tokia žinutė vis dar pasitinka JAV ambasados Lietuvoje interneto svetainės lankytojus.
Ambasada „Lietuvos rytui“ atsiuntė oficialių atsaką, kad joje dirbantiems vietiniams darbuotojams ir apsaugos personalui atlyginimai išmokami įprasta tvarka, bet į klausimą, kaip dalinis vyriausybės veiklos sustabdymas paveikė kasdienį įstaigos darbą, atsakymo nepateikė.
Devyni finansavimo netekę JAV vyriausybės departamentai, 800 tūkstančiai algų negaunančių ar priverstinių atostogų išvarytų darbuotojų, uždaryti muziejai ir besikaupiantys kalnai neišvežtų šiukšlių – tai tik išorinė šio rekordiškai ilgo Amerikos vyriausybės uždarymo pusė.
Tikrasis mūšis vyksta Vašingtone, o jo epicentre – užsispyrimu pagarsėję prezidentas ir tokia pat neperkalbama Kongreso demokratų lyderė, 78 metų politikos veteranė N.Pelosi.
Kova dėl principų
Prezidento ir Kongreso konfrontacija prasidėjo dėl 5,7 mlrd. dolerių (apie 5 mlrd. eurų), kurių D.Trumpas reikalauja fizinių barjerų pasienyje su Meksika statyboms.
„Didelė, graži siena“ – jo idee fixe, dar per rinkimų kampaniją pažadėta nacionalistinių pažiūrų rėmėjams.
Kongresas atsisakė skirti tokį finansavimą, D.Trumpas irgi nepanoro nusileisti.
Įstrigus naujo biudžeto įstatymo priėmimui, nutrūko federalinis vyriausybės paslaugų finansavimas ir pernai gruodžio 22-ąją prasidėjo dalinis vyriausybės uždarymas, besitęsiantis iki šiol.
Bet dabar tai – kova ne tik dėl pinigų ir sienos, tai kova dėl principų ir politinės galios.
Abi šalys tvirtina, kad jų argumentai pernelyg svarbūs, situacija pernelyg rimta ir rizika per didelė, kad galėtų atsitraukti.
D.Trumpui, besididžiuojančiam susikurtu mačistinio lyderio įvaizdžiu, atsiimti reikalavimus taptų didžiuliu pažeminimu ir jo aršiausių rėmėjų nusivylimu. Jo galimybės po dvejų metų būti perrinktam antrai kadencijai pakibtų ant plauko.
Susidūręs su savęs verta priešininke D.Trumpas, galima sakyti, pats save prirėmė prie sienos.
Mat nuo 1987-ųjų Kalifornijoje į Kongresą renkama N.Pelosi – kaip reta patyrusi politikos vilkė.
Per savo karjerą ji išgyveno ne vieną laimėjimą ir pralaimėjimą.
Buvo tapusi atpirkimo ožiu dėl visai Demokratų partijai nenusisekusių rinkimų, atlaikė saviškių rengtus perversmus – ką jau kalbėti apie buvimą nuolatiniu respublikonų taikiniu ir vienu pagrindinių jų neapykantos objektų.
„Jei nebūčiau efektyvi, nebūčiau taikinys“, – nesikuklina ir neatsiprašinėja N.Pelosi.
Šių metų sausio 3 dieną prisiekė 116-asis JAV Kongresas, kurio Atstovų Rūmuose daugumą iš respublikonų perėmė demokratai.
Demokratė N.Pelosi užėmė Atstovų Rūmų pirmininko postą – aukščiausią JAV istorijoje moters pasiektą renkamą poziciją.
Įgavusi naujo pasitikėjimo ir energijos, ji kaip pitbulterjeras kibo D.Trumpui į gerklę. Ir jau pasiekė porą nedidelių pergalių: laikiną vyriausybės atidarymą prezidentas paskelbė taip ir neišsireikalavęs 5,7 mlrd. dolerių savo sienai.
„Stipriausia ir efektyviausia“
N.Pelosi gebėjimas suvaldyti besiblaškančius savo partijos kolegas Kongrese ir sumaniai vykdyti įstatymų leidybą, kartais pasitelkiant net priešininkus respublikonus – išskirtinis. Politikos analitikas Thomas E.Mannas netgi yra ją pavadinęs „stipriausia ir efektyviausia šių laikų Atstovų Rūmų pirmininke“.
Kongreso demokratus N.Pelosi gano jau daugiau kaip dešimtmetį.
Kai 2005 metais prezidentas George’as W.Bushas savo antrąją kadenciją pradėjo agresyviai siekdamas iš dalies privatizuoti socialinės apsaugos sistemą, respublikonai devynis mėnesius reikalavo, kad demokratai pripažintų pensijų sistemą ištikusią krizę ir pateiktų savo programą, kaip ją pakeisti. N.Pelosi nesutiko.
Kongreso demokratai surengė daugiau nei 1000 susitikimų, kad pasipriešintų privatizavimui. Galiausiai rudenį respublikonai atsitraukė, o antrosios G.W.Busho kadencijos reitingai po šio smūgio taip ir neatsigavo.
2009 metais N.Pelosi įtikino dėl biudžeto deficito nerimavusius „mėlynuosius šunis“ – ekonomikos klausimais konservatyvių demokratų grupę – ir Baracko Obamos pokrizinis „skatinamųjų priemonių paketas“ buvo priimtas be nė vieno respublikono balso.
Kitais metais, kai demokratai netikėtai pralaimėjo Senato rinkimus Masačusetse, Baltųjų rūmų administracijos vadovas Rahmas Emanuelis pasiūlė kiek apmažinti siūlomos sveikatos reformos mastą, bet N.Pelosi primygtinai reikalavo, kad B.Obama neatsisakytų visuotinio sveikatos draudimo.
Ji įsiutino pasirinkimo laisvę ginančius sąjungininkus, kai leido balsuoti už pataisą, pagal kurią valstybinį sveikatos draudimą turinčioms moterims nebūtų kompensuojamos su abortais susijusios išlaidos.
Bet tai jai suteikė prieš abortus pasisakančių demokratų palaikymą ir „Obamacare“ vadinama sveikatos reforma buvo priimta ne be respublikonų balsų.
Netgi kai 2010 metais rinkimus laimėjo respublikonai, o N.Pelosi tapo Kongreso mažumos lydere, ji tęsė savo pergalingus žygius.
2015-ųjų vasarą Amerikos Izraelio viešųjų reikalų komitetas (angl. „American Israel Public Affairs Committee“) ir Respublikonų partija pradėjo grandiozinę lobizmo kampaniją, kad sužlugdytų B.Obamos branduolinį susitarimą su Iranu.
Bet N.Pelosi greit užsitikrino tiek balsų, kad respublikonai susitarimo negalėtų atmesti, – šachas ir matas priešininkams.
Be to, ji yra daugiausia piniginės paramos demokratams pritraukusi narė per visą partijos istoriją.
Vis tiek nekenčiama
Nepaisant tokios politinės sėkmės, nemaža dalis pačių demokratų norėtų, kad N.Pelosi dingtų iš politikos akiračio.
2016-ųjų lapkritį beveik trečdalis Atstovų Rūmų demokratų balsavo už jos nušalinimą iš lyderės pareigų. Dar vienas nepavykęs perversmas surengtas pernai vasarą.
Kodėl tiek daug nepatenkintų moterimi, kuri iš pažiūros taip puikiai atlieka savo darbą?
Galbūt dėl to, kad N.Pelosi nepopuliarumas visuomenėje demokratams anksčiau ne kartą pakišo koją rinkimuose.
Demokratų veteranė savo darbą atlieka taip gerai, kaip tik įmanoma, bet net ir to negana.
Stipri, patyrusi ir savimi pasitikinti politikė moteris – puikus demonizavimo objektas. Respublikonai seniai tai suprato ir ne sykį tuo išmoningai pasinaudojo.
Kai 2003 metais N.Pelosi tapo Atstovų Rūmų mažumos pirmininke ir 60 proc. amerikiečių neturėjo jokio supratimo, kas ji, respublikonai pradėjo piešti jos portretą – „rėksminga ir sukta“.
Šiais žodžiais ji buvo apibūdinta užsakomajame žurnalo straipsnyje, nukreiptame prieš demokratų kandidatą į Kongresą Luizianos valstijoje.
Nuo tada „didžioji senoji partija“, kaip neretai vadinami respublikonai, savo rinkimų agitacijoje nuolat naudojo N.Pelosi kaip kaliausę.
Prieš 2010 metų vidurio kadencijos rinkimus Nacionalinis respublikonų Kongreso komitetas („National Republican Congressional Committee“) N.Pelosi minėjo net 70 procentų savo reklamų.
Ir ne be reikalo: respublikonų užsakyta apklausa parodė, kad populiarumu Kongreso narė toli gražu neprilygo kitam demokratų lyderiui – tuomečiam prezidentui B.Obamai.
Tą rudenį demokratai prarado Atstovų Rūmuose turėtą daugumą, o naujai kadencijai neperrinktas Kongreso narys iš Floridos Allenas Boydas pavadino N.Pelosi „veidu, kuris mums pralošė šiuos pastaruosius rinkimus“.
Strategija pasiteisino, tad buvo naudojama vėl. Politinę reklamą JAV stebinčio „Veslio žiniasklaidos projekto“ („Wesleyan Media Project“) duomenimis, prieš 2012 metų rinkimus respublikonai N.Pelosi savo televizijos reklamose minėjo septyniskart dažniau nei Senato demokratų lyderį Harry Reidą.
Po ketverių metų, 2016-aisiais, ją minėjo dar tris kartus dažniau.
Prasidėjus D.Trumpo erai respublikonai tapo pažeidžiamesni ir vėl nusitaikė į N.Pelosi.
Praėjusią vasarą, kai Džordžijos valstijoje buvo surengti rinkimai į atsilaisvinusią vietą Kongrese, jaunas demokratas Jonas Ossoffas metė rimtą iššūkį respublikonei Karen Handel.
Respublikonai į tai atsakė brangia kampanija, siejusia J.Ossoffą su N.Pelosi.
„Sakyk ne „taip, Pelosi“ vyrukui!“ – ragino Respublikonų reklama. Vienoje skrajutėje J.Ossoffas buvo pavaizduotas kaip marionetė, kurios virveles trauko besijuokianti N.Pelosi.
„Dabar valdo ji“, – skelbė užrašas. Kitame lankstinuke – N.Pelosi, nusiplėšianti nuo veido J.Ossoffo kaukę.
Respublikonai vos kelių procentų skirtumu vėl išplėšė pergalę.
Tačiau dabar situacija keičiasi. Po vidurio kadencijos rinkimų demokratai atgavo daugumą Atstovų Rūmuose, o į atvirą mūšį su D.Trumpu stojusi N.Pelosi tapo tikra demokratų žvaigžde.
Prezidento reitingai smunka
Apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių dėl užsitęsusio vyriausybės uždarymo labiausiai kaltina prezidentą D.Trumpą ir atmeta pagrindinius jo argumentus dėl sienos statybos.
Sumaištis Vašingtone prezidento reitingus nutempė į žemiausią lygį daugiau kaip per metus.
Naujausios AP-NORC Viešųjų reikalų tyrimo centro apklausos duomenimis, D.Trumpo darbą iš esmės teigiamai vertina tik 34 procentai amerikiečių.
Respublikonų parama jam vis dar siekia beveik 80 proc., bet nė vienai partijai nepriklausantys apklaustieji jį vertina prasčiausiai nuo pat kadencijos pradžios.
„Trumpas už tai atsakingas“, – tiesiai šviesiai pareiškė vienas apklausos dalyvių, federalinis rangovas iš Luizianos valstijos Lloydas Rabalais.
Nei demokratams, nei respublikonams nepriklausantis 47 metų vyras sustabdžius vyriausybės darbą daugiau kaip mėnesį buvo priverstinėse atostogose. Jei ši situacija nebūtų pasibaigusi, jau kitą savaitę jam būtų tekę praimti santaupas pensijai, kad laiku sumokėtų mokesčius.
„Pritariu sienos statybai, bet ne taip, kaip jis tai daro, – paaiškino L.Rabalais, – D.Trumpas visiems garantavo, kad Meksika sumokės už sieną. Dabar jis laiko Amerikos darbuotojus, tokius kaip aš, įkaitais.“
Per visą prezidentavimo laikotarpį D.Trumpo reitingai – gana stabilūs, jo veiklą teigiamai vertinančiųjų dalis svyruoja tarp 35 ir 45 procentų.
„Gallup“ apklausų duomenimis, teigiamai vertinančių prezidentą B.Obamą skaičius niekada nenusirito žemiau 40 proc. ribos.
6 iš 10 kaltina D.Trumpą
AP-NORC apklausa rodo, kad dauguma amerikiečių vyriausybės uždarymą laiko labai rimta problema ir dėl to daug labiau kaltina D.Trumpą negu Kongreso demokratus.
60 proc. mano, kad dėl uždarymo labiausiai kaltas yra D.Trumpas. 31 proc. tokią pat atsakomybę priskiria Kongreso demokratams, 36 proc. – respublikonams.
65 procentai amerikiečių (86 proc. demokratų, 69 proc. nepartinių ir 33 proc. respublikonų) vyriausybės uždarymą vertina kaip labai didelę problemą.
D.Trumpas vis dar populiarus tarp savo partijos narių, bet net ir nemaža dalis jų atsakomybę dėl besitęsiančio chaoso priskiria būtent jam.
Beveik 3 iš 10 respublikonų mano, kad prezidentas labai atsakingas už besitęsiantį uždarymą, o 73 proc. pripažįsta, kad jam tenka bent dalis atsakomybės.
Kone pusė – 49 procentai šioje apklausoje dalyvavusių amerikiečių – buvo griežtai prieš sienos su Meksika statybą, 36 procentai idėjai pritarė.
Jausdama didesnį visuomenės palaikymą ir turėdama daugumą Atstovų Rūmuose N.Pelosi ir toliau nesitraukia nė per žingsnį. O D.Trumpo padėtis mažėjant jo paties respublikonų paramai, nusisukant neutraliems rinkėjams ir nepateisinant sienos šalininkų lūkesčių atrodo išties nepavydėtina.
O demokratai jau rikiuoja savo kandidatus mesti jam iššūkį ateinančiuose prezidento rinkimuose.
Užsitęsusi krizė rodo politinę impotenciją
Kęstutis Girnius
Politologas, VU TSPMI docentas
„Pirmiausia reikia pabrėžti, kad tai ne visiškas, o tik dalinis JAV vyriausybės uždarymas. Tai palietė palyginti mažą dalį – 800 tūkst. – valstybės tarnautojų ir jie aiškiai raginami dirbti, kaip įprasta. Per ankstesnius valstybės uždarymus neišmokėtus atlyginimus darbuotojai visada gaudavo jam pasibaigus.
Poveikį ūkiui prognozuoti kol kas sunku, nors akivaizdu, kad ekonomikai tai nenaudinga. Kai kurie ekspertai įspėja, tad toks ilgas uždarymas gali privesti net prie trumpalaikės recesijos, nes, valstybinėms įstaigoms neteikiant tam tikrų paslaugų, neaptarnaujant gyventojų, stringa verslo procesai.
Uždarymo reikšmė didesnė politiniame kontekste: D.Trumpo šalininkai dėl jo kaltina demokratus, demokratai – D.Trumpą.
Daugelis žmonių jaučiasi nusivylę, kad ši situacija taip įsisenėjo, jog valdžia per daugiau nei 30 dienų nesugebėjo išspręsti vienos pagrindinių problemų – tokios, kokių Europoje net nebūna ar bent negirdėti, kad valdžia imtų ir nevykdytų veiklos.
Toks ilgas uždarymas rodo politinę impotenciją ir negebėjimą susitarti, bet didesnių užsienio arba vidaus politikos pasekmių nematyti – nesprendžiami jokie klausimai, kurie iš esmės pakeistų JAV politikos kryptį.
Užsienio politikos kursą gali pakeisti tik prezidentas arba Kongresas, o Kongresas to daryti neketina ir visai neseniai priėmė nutarimą, pabrėžiantį NATO svarbą ir užkertantį kelią išstojimui iš Aljanso.
Bent laikinas sprendimas dėl vyriausybės atidarymo turėjo būti pasiektas, nes abi pusės mato, kad tokioje situacijoje, kokia buvo ligšiol, nė viena iš jų nelaimėjo.
Ir demokratai, ir respublikonai pradeda ieškoti bendrų sprendimų. Netgi atsirado demokratų, siūlančių duoti D.Trumpui tuos 5,7 mlrd. dolerių, tik ne sienai statyti, o sienos apsaugai plačiąja prasme.
Bet politinis užsispyrimas išlieka. Demokratai sako: „Trumpas nutarė nutraukti valdžios darbą, todėl jis turi imtis pirmųjų žingsnių.“ O D.Trumpas nėra žmogus, kuris linkęs nusileisti.“
