87-erių J.Audin savo vyrą paskutinį kartą matė daugiau nei prieš šešis dešimtmečius. Tuomet iš šeimos namų Alžyre jį išsivedė prancūzų pareigūnai.
1954 m. prasidėjus Alžyro karui Prancūzija, valdžiusi šalį jau daugiau nei amžių, nenorėjo leisti Alžyrui paskelbti nepriklausomybę. Nuo karo nukentėjo ir iš Europos kilę Alžyro gyventojai.
J.Audin praleido daugiau nei 60 savo gyvenimo metų prašydama Prancūzijos lyderių prisiimti atsakomybę už jos vyro Maurice’o Audino mirtį, rašo BBC.
Praėjusiais metais Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sužinojo, kad M.Audinas buvo sulaikytas, kankintas ir mirė. Lyderis pripažino šalies atsakomybę už jo mirtį. Tačiau M.Audino istorija – tik viena iš daugelio, kurios dar turi būti atskleistos.
Palaikė nepriklausomybę
M.Audinas ir J.Audin susipažino studijuodami Alžyro universitete. Jie, kaip ir kas dešimtas žmogus, tuo metu gyvenęs Alžyre, buvo kilę iš Europos. Abu jie taip pat buvo komunistai, siekiantys šios valstybės nepriklausomybės.
„Mano tėvai nekovojo su ginklu rankose. Mano tėvas užsiėmė propaganda“, – pasakojo J.Audin dukra Michele.
1957 m. M.Audinas dirbo matematikos dėstytoju Alžyro universitete ir rašė daktaro disertaciją. Tuo metu J.Audin augino tris mažamečius jų vaikus.
Kova už Alžyro nepriklausomybę stiprėjo. Nepriklausomybės šalininkai nevengė griebtis ir smurto, o valdžia nepajėgė kontroliuoti padėties.
Kai pareigūnai sužinojo, kad Audinų šeima suteikė prieglobstį vienam komunistų lyderių, kuris buvo ieškomas, į jų namus atėjo kariškiai. Jie suėmė tuomet 25erių M.Audiną ir išsivedė.
„Mano mama paklausė, kada jį paleis. Jai buvo atsakyta, kad jei viskas bus gerai, jis jau po pusvalandžio galės grįžti namo“, – pasakojo Michele.
Bet M.Audinas namo taip niekad ir negrįžo. Jo draugas, kuris taip pat buvo suimtas jau kitą dieną, vėliau J.Audin pasakojo matęs M.Audiną pririštą prie kėdės ir kankinamą.
„Po dviejų savaičių pareigūnai pasakė mamai turintys jai gerų žinių – esą jos vyras ištrūko ir pabėgo“, – prisiminė Michele.
Bet jos motina suprato, kad tai tebuvo melas. J.Audin suvokė, kodėl pareigūnai meluoja, – M.Audinas buvo nužudytas.
Nuo to laiko J.Audin ieškojo tiesos – ji norėjo sužinoti, kas iš tikrųjų nutiko jos sutuoktiniui.
„Ji bandė paviešinti šią istoriją, pradėjo visą kampaniją. Tiesa, ji nenorėjo priešintis valdžiai, tiesiog rašė visiems laiškus“, – tikino Michele.
J.Audin kreipėsi į visus, į ką tiktai galėjo, – žurnalistus, M.Audino kolegas universitete.
„Negalėjau nieko kito padaryti. Tiesiog neturėjau kitos išeities“, – teigė J.Audin.
Panoro atverti bylas
1962 m. Alžyras atgavo nepriklausomybę, o J.Audin su vaikais išvyko gyventi į Paryžių. Bėgant metams atsirasdavo vis daugiau įrodymų, kad M.Audinas buvo kankinamas ir nužudytas. Apie šią istoriją buvo parašyta ne viena knyga ir straipsnis.
Tačiau teorijų, kaip ir kodėl buvo nužudytas M.Audinas, buvo ne viena. Vieni tikino, kad jis buvo pasmaugtas tardymo metu, kiti – kad M.Audiną pareigūnai palaikė kitu žmogumi, todėl jis buvo nužudytas.
Praėjus metams vienas žvalgybos pareigūnų prisipažino pats nurodęs nužudyti M.Audiną. Tačiau kad ir kaip J.Audin stengėsi išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, oficialiai jokio atsakymo negaudavo.
Kas kartą, kai Prancūzijoje buvo išrenkamas naujas prezidentas, J.Audin sėsdavo jam rašyti laiško.
„Kai kurie jai atsakydavo, o iš kai kurių atsakymo ji taip ir nesulaukė. Ji nereikalavo atsiprašymo. Ji tenorėjo tiktai tiesos ir pripažinimo, kad Prancūzija taip pat yra už tai atsakinga“, – pasakojo Michele.
Galiausiai 2014 metais tuometis Prancūzijos prezidentas François Hollande’as pripažino, kad M.Audinas mirė sulaikytas. Tačiau dabartinis šalies lyderis E.Macronas nustebino J.Audinų šeimą.
Nelaukdamas jos laiško E.Macronas pats susisiekė su teisybės ieškančia moterimi. Praėjusių metų rugsėjį jis netgi paskelbė deklaraciją, kurioje teigiama, kad Prancūzija yra atsakinga už M.Audino mirtį.
„Sistema, kuri leido valdžios institucijoms Alžyre sulaikyti, apklausti bet kokį įtariamąjį, tapo pagrindu žiauriems veiksmams. M.Audinas buvo kankinamas, po to nužudytas arba nukankintas iki mirties“, – teigė E.Macronas.
Gali atversti dokumentus
Apsilankęs J.Audin namuose E.Macronas taip pat paprašė jos šeimos atleidimo.
Tačiau J.Audin tėra viena iš daugelio, kurių likimas susiklostė panašiai. Per Alžyro karą dingo tūkstančiai žmonių. Daugeliu atvejų niekas nežino jų likimo.
E.Macronas tikino norintis atverti šalies archyvus, kad dingusiųjų šeimos nariai pagaliau galėtų gauti visus atsakymus.
Tačiau kai kurie istorikai ne iki galo supranta, ką tai reiškia ir kaip tai atrodys iš tikrųjų.
Pasak jų, žmonės ir dabar gali prieiti prie dokumentų, laikomų nacionaliniuose archyvuose.
Todėl istorikai kelia klausimą, ar E.Macronas ketina atversti slaptus karinius dokumentus.
Istorikė Raphaelle Branche mano, kad įrašų apie kankinimus ir žudymus apskritai galėjo nebūti.
„Daugelis šių veiksmų buvo nesankcionuoti, todėl greičiausiai jokių įrašų apie juos nėra“, – tikino R.Branche.
Kitas istorikas – Fabrice’as Riceputi – tikino, kad jeigu praeityje kokie nors įrašai apie kankinimus ir žudymus buvo daromi, jie vėliau galėjo būti sąmoningai sunaikinti.
„Karo pabaigoje Prancūzijos kariuomenė dėjo pastangas sunaikinti visus įrašus archyvuose, kurie galėtų atvesti prie karo metu padarytų nusikaltimų atskleidimo“, – tikino F.Riceputi.
Tiesa, istorikui pavyko rasti kai ką įdomaus neseniai Paryžiaus nacionalinio archyvo išleistuose dokumentuose. Tarp jų buvo ir dokumentai, nurodantys, kad Alžyre karo metu buvo registruojami dingę žmonės.
Iš viso paviešintoje informacijoje yra 850 žmonių pavardės.
„Prancūzai norėjo, kad tie dokumentai išliktų slapti, o tai reiškia, jog jie yra svarbūs ir vertingi. Supratau tai, vos tik juos išvydau“, – pasakojo F.Riceputi.
Paviešino dingusiųjų sąrašą
Praėjus kelioms dienoms po prezidento E.Macrono pareiškimo dėl dokumentų paviešinimo F.Riceputi rastą informaciją paskelbė interneto svetainėje, kurią sukūrė kita istorikė – Malika Rahal.
F.Riceputi prašė žmonių, kurie turi kokios nors informacijos apie per Alžyro karą dingusius žmones, susisiekti su jais.
Pirmasis žmogus į juos kreipėsi mažiau nei per 24 valandas.
Iš viso jie sulaukė 300 liudininkų, atpažinusių 70 asmenų iš istorikų publikuoto sąrašo. Daugelis jų patvirtino, kad jų artimieji dingo ir niekad negrįžo namo.
Viena tokių – Alžyre gyvenanti Mounira Yacef. Ji tikino, kad jos tėvas Lahcene’as Yacefas buvo sulaikytas, o tolesnio jo likimo ji nežinanti.
„Jis buvo sulaikytas vieną naktį, ir tai buvo paskutinis dalykas, kurį žinau“, – tikino M.Yacef.
Ji sakė, kad jai niekada nepavyko atgauti net tėvo kūno.
Istorikė M.Rahal įsitikinusi: jų sukurta interneto svetainė gali suteikti ne vienam žmogui vilties rasti bent kokius atsakymus apie savo dingusius artimuosius. Tačiau esą ne viskas taip paprasta, nes net ir atvertus archyvus galima juose nieko ir nerasti.
„Žmonės tikisi, kad mes atversime archyvus ir juose bus visi atsakymai, bet jų ten gali ir nebūti. Kai kurių atsakymų mes niekada nesužinosime“, – tikino M.Rahal.
Tačiau M.Yacef svarbu jau vien tai, kad jos tėvo pavardė atsirado dingusių žmonių sąraše. Moteris daugybę metų stebėjo J.Audin kovą siekiant sužinoti tiesą ir visuomet jautė solidarumą su ja.
Tuo metu J.Audin džiaugėsi, kad ilgametė jos kova pagaliau davė rezultatų ir valstybė galiausiai prisiėmė atsakomybę už jos vyro mirtį.
