Jungtinė Karalystė yra laikoma parlamentarizmo lopšiu ir demokratijos švyturiu. Jau 1215 metais karalius Jonas Bežemis išleido dokumentą, žinomą Didžiosios laisvių chartijos pavadinimu, kuris apribojo absoliučią jo valdžią sukilusios bajorijos ir dvasininkijos naudai. Tai Anglijoje įtvirtino luominę monarchiją.
Didžioji laisvių chartija bėgant laikui tapo nerašytinės Jungtinės Karalystės konstitucijos pagrindu.
Valdovo įstatymai tuo metu galią įgydavo tik po Aukščiausiosios tarybos patvirtinimo, o iš jos po 50 metų išsirutuliojo ir pirminė Anglijos Parlamento versija.
Atstovus susirinkti šaukdavo karalius, tačiau jau 1327 metais Eduardas III grafysčių ir miestų atstovus paskelbė nuolatine Parlamento dalimi.
Nuo tada Anglijos Parlamentą sudaro trys dalys: Lordų ir Bendruomenių Rūmai bei monarchas.
1341 metais Bendruomenių Rūmai atsiskyrė nuo likusių Parlamento dalių ir pradėjo posėdžiauti atskirai.
Šioje institucijoje per šimtmečius buvo sukurtos tradicijos, kurios dažnam žmogui iš pašalies atrodo juokingos ir nesuprantamos, bet tikriems britams jos svarbios.
Įkaitai ir sprogmenų paieška
Viena įdomiausių ceremonijų yra išrinkto naujo Parlamento pirmasis posėdis. Laikantis tradicijos tai vienintelis kartas, kai vienoje vietoje susitinka visos trys Parlamento dalys.
Šio renginio ašis yra monarcho kalba Lordų Rūmuose. Vyriausybės parašytoje kalboje išdėstomos pagrindinės politikos kryptys.
Šimtametė ceremonija simbolizuoja pusiausvyrą tarp monarcho ir vyriausybės.
Prieš prasidedant renginiui karališkieji sargybiniai atlieka būtiną ceremoniją – patikrina Parlamento rūsius, ar juose nėra sprogmenų. Taip yra prisimenamas 1605 metų lapkričio 5 dieną nepavykęs Guy Fawkeso ir kitų sąmokslininkų bandymas nužudyti karalių Jokūbą I. Sąmokslininkai norėjo susprogdinti Lordų Rūmus karaliui sakant kalbą.
Kita šio renginio tradicija atkeliauja iš pilietinio karo pabaigos laikų. Tuo metu monarchas ir parlamentarai dažnai konfliktavo, kas viršesnis, todėl karaliui kreipiantis į Parlamentą būdavo pagrobiamas vienas parlamentaras. Tai vyksta ir dabar.
Nors parlamentaras nebūna surakinamas, jam neleidžiama palikti teritorijos. Jeigu kas nors nutiktų monarchui, karališkoji sargyba tą pat padarytų ir pagrobtajam parlamentarui.
Leiboristų partijos parlamentaras Jimas Fitzpatrickas, kuris „įkaitu“ buvo paimtas 2014 metais, pasakojo, kad galėjo laisvai vaikščioti po rūmus ir naudotis visais patogumais, bet karališkoji sargyba jį buvo perspėjusi.
„Kai išsakiau savo nerimą ginkluotosios sargybos vadui, jis man ramiai atsakė: „Jeigu kas nors nutiks Jos Didenybei, Jimai, mes viską padarysime greitai. Reikės tik paleisti vieną šūvį.“
Aš nemanau, kad jis juokavo“, – kalbėjo J.Fitzpatrickas.
Pati ceremonija, kai Bendruomenių Rūmai renkasi klausytis šios kalbos, taip pat turi daug simbolinių elementų.
Pastarąjį kartą į Bendruomenių Rūmus 1642-aisiais buvo įsiveržęs nepatenkintas Karolis I, tai galiausiai privedė prie pilietinio karo šalyje, tad monarchas kalbą sako Lordų Rūmuose.
Juose pareigūnas, dar vadinamas Juodąja Lazda, kviečia Bendruomenių Rūmų narius ateiti atvykus monarchui.
Bendruomenių Rūmų nariai tradiciškai Juodajai Lazdai prieš nosį užtrenkia duris, taip parodydami, kad žemesnieji rūmai yra nepriklausomi nuo monarchų.
Tuomet šis lordas triskart juodąja lazda pabeldžia į Bendruomenių Rūmų duris, kad būtų įleistas. Senose medinėse duryse nuo šių smūgių jau yra likusi žymė.
Po kalbos vyriausybė padėkoja monarchui. Išvažiuojantį karalių ar karalienę palydi trimito garsai, o Bakingamo rūmuose sugrįžęs monarchas sutinkamas šūvių salvėmis.
Tai yra ženklas paleisti „įkaitą“. Parlamentarai tuo metu diskutuoja apie monarcho kalbą. Tada Parlamentas pradeda dirbti.
Į darbo vietą nutempia
Vienas pirmųjų darbų yra Bendruomenių Rūmų pirmininko rinkimai. Išrinktas asmuo yra jėga nutempiamas į savo darbo vietą.
Istoriškai Parlamento pirmininkas buvo tas asmuo, kuris Bendruomenių Rūmų poziciją svarbiais klausimais pranešdavo monarchui.
Jeigu pastarajam nepatikdavo parlamentarų nuomonė, Bendruomenių Rūmų pirmininkas būdavo pirmasis, kurį suimdavo, įkalindavo ar netgi nužudydavo monarcho sargyba.
Nors dabar ši ceremonija yra tik simbolinė, anksčiau parlamentarą tapti Bendruomenių Rūmų pirmininku reikėdavo ilgokai įkalbinėti.
Tempimas į vietą, kurioje sėdi Parlamento pirmininkas, parodo, kad nė vienas sveiko proto žmogus to nenorėjo daryti savo valia.
Paminama monarcho valdžia
Nors valdantis monarchas niekada nesilanko Bendruomenių Rūmuose, per posėdžius visada turi būti jo galios simbolis – auksinis vėzdas.
Be vėzdo Parlamentas negali posėdžiauti ir priimti įstatymų.
Už šio vėzdo priežiūrą yra atsakingas tvarką palaikantis pareigūnas (angl. „Serjeant-at-arms“), kuris kiekvieną kartą vėzdą iš salės centro po posėdžių nuneša į šiaurinį salės galą.
Jis taip pat yra vienintelis pareigūnas, kuris Parlamento pastate gali nešiotis ginklą – ceremoninį kardą.
Tačiau, nepaisydami priežiūros, parlamentarai mėgsta paminti monarcho valdžią ir pačiupti auksinį vėzdą į rankas taip reikšdami savo nepasitenkinimą ir protestą.
1988 metais vienas Leiboristų partijos parlamentaras sviedė vėzdą ant žemės reikšdamas nepritarimą vyriausybės siūlomiems mokesčiams. Jam buvo skirta atlyginti nuostolius, kurie siekė 1500 svarų (1723 eurus).
Prieš dešimtmetį kito leiboristo įgaliojimai buvo sustabdyti 5 dienoms po to, kai pagriebęs vėzdą išreiškė nepasitenkinimą naujo Hitrou oro uosto kilimo tako statybomis.
Paskutinis toks incidentas įvyko praėjusių metų gruodį, kai premjerė Theresa May nusprendė nukelti balsavimą dėl „Brexit“ sutarties į 2019 metus.
Leiboristų partijos narys Lloydas Russellas-Moyle’as čiupo vėzdą ir ketino keliauti iš posėdžių salės. Parlamento pirmininkas Johnas Bercow grūmojo pirštu ir liepė jam grąžinti lazdą, bet parlamentaras to neskubėjo daryti.
Jį sustabdė tiktai prie išėjimo buvę pareigūnai ir atėmė auksinį vėzdą.
„Nesiruošiau grumtis su žmogumi, laikančiu kardą“, – kalbėjo L.Russellas-Moyle’as.
Jam tą dieną Bendruomenių Rūmų pirmininkas uždraudė rodytis Parlamente.
Pritarimą reiškia kitaip
Parlamento nariai posėdžių salėje negali naudotis elektroniniais prietaisais, telefonuose turi būti įjungtas begarsis režimas.
Jais draudžiama filmuoti, fotografuoti ar įrašinėti garsą.
Bendruomenių Rūmams posėdžiaujant parlamentarai negali ploti. Parlamento etiketo knygelėje yra parašyta, kad kalbantis parlamentaras negali būti nutrauktas plojimu, švilpimu, šnypštimu ar kitais panašiais būdais. 56 išrinkti nauji Škotijos nacionalistų partijos parlamentarai tai sužinojo tik sudrausminti J.Bercow.
Jie po vienos savo partijos parlamentinės grupės vadovo kalbos pratrūko plojimais, o Bendruomenių Rūmų pirmininkas jiems pagrasino įspėjimu.
Vietoj plojimų Parlamento salėse dažnai po kalbų girdėti pritariamieji šūksniai: „Išgirsta, išgirsta“ (angl. „hear, hear“).
Dėl to dažnai irgi kyla chaosas, o parlamentarai primena bliaunančių avių bandą.
Tiesa, plojimų ar net ovacijų sunku išvengti net ir šimtametes tradicijas turinčiame Parlamente.
Žymiausias atvejis nutiko 2007-ųjų birželio 27 dieną, kai tuometis premjeras Tony Blairas sakė atsisveikinimo kalbą.
Su lūžinėjančiu balsu T.Blairas kalbėjo, kad jis „nėra Bendruomenių Rūmų žmogus“, bet itin gerbia kilnią politiko profesiją.
„Linkiu kiekvienam – draugui ar priešui – sėkmės“, – savo kalbą pabaigė premjeras. Ploti pradėjo Leiboristų partijos atstovai, tačiau galiausiai tai pavirto bendromis visų partijų atstovų Parlamente ovacijomis atsistojus.
Įvaldę žodžių meną
Šalia plojimų parlamentarai negali sakyti kalbos kitokia kalba nei anglų ir skaityti jos iš popieriaus lapo, nes tai trukdo tradiciniams debatams.
Nariams galima turėti tik išsamius užrašus.
Jie taip pat negali ištarti kitų narių vardų. Tai daryti leidžiama tik Bendruomenių Rūmų pirmininkui, tad visi komentarai ir reakcija į kitų kalbas yra reiškiami per jį kreipiantis į „gerbiamą Parlamento narį“.
Per amžius Parlamento pirmininkas drausmino ne vieną narį dėl netinkamos, įžeidžiančios ar šmeižikiškos kalbos arba yra paprašęs palikti posėdžių salę.
Draudžiama kitą parlamentarą vadinti melagiu, išdaviku, apkaltinti girtuokliavimu. Metams bėgant draudžiamų žodžių sąrašas tik ilgėjo.
Parlamentarai nebegali vartoti tokių žodžių kaip bailys, hipokritas, idiotas, kiaulė, žiurkė, niekšas, chuliganas, dezertyras ir kt.
Per ilgus metus parlamentarai, norėdami ką nors įžeisti, yra įvaldę tikrą žodžių meną. Nenorint vartoti žodžio „melagis“ sakoma „terminologiškai netikslus“. Norint pranešti apie išgėrusį parlamentarą sakoma, kad tas Parlamento narys nėra pajėgus vykdyti savo pareigų.
Neleistinus žodžius pavartoję parlamentarai turi juos atsiimti.
Anot vienos XIX amžiaus istorijos, tuometinis opozicijos lyderis ir būsimas premjeras Benjaminas Disraelis turėjo atsiimti savo žodžius, kuriais pusę vyriausybės narių išvadino asilais.
Atsisakydamas žodžių jis tiktai dar kartą parodė, koks galingas įrankis yra kalba, kai suderini ją su logika.
„Pone pirmininke, pusė ministrų kabineto narių nėra asilai“, – šyptelėjo B.Disraelis.
Apranga svarbi visiems
Parlamente taip pat egzistuoja griežtas aprangos kodas – pagal dabartinius reikalavimus visada turi būti dėvima oficiali apranga.
2013 metais britų Žaliųjų partijai atstovaujanti parlamentarė Caroline Lucas buvo paprašyta palikti posėdžių salę, nes dėvėjo marškinėlius, kuriais protestavo prieš pusnuogių moterų vaizdavimą laikraščiuose.
Istoriniai dokumentai rodo, kad net Oliveris Cromwellis XVII amžiuje sukėlė kitų parlamentarų nuostabą, kai pasirodė su nešvariu kostiumu, kuris atrodė, lyg būtų pasiūtas „sergančio kaimo siuvėjo“.
Parlamentarai į posėdžius negali eiti vilkėdami šarvų. Tai uždraudė karaliaus Eduardo II 1313 metais paskelbtas įstatymas.
Tas pats įstatymas visiems, išskyrus tvarkos prižiūrėtoją, uždraudė nešiotis ginklus.
Tačiau ginklai Parlamento tvarkos aprašuose minimu kitu reikalu. Vyriausybė ir opozicija, anot reikalavimų, privalo sėdėti „per dviejų kardų“ atstumą.
Įstatymus traukia iš dubens
Didžiąją dalį laiko parlamentarai praleidžia diskutuodami apie vyriausybės siūlomus įstatymų pakeitimus, bet siūlyti savus įstatymus gali ir pavieniai parlamentarai.
Jie retai būna priimami, nes tam nepakanka laiko, o ir tų, kurie pasiekia svarstymo stadiją, atranka yra itin įdomi.
Tai yra lyg loterija. Visi joje norintys dalyvauti parlamentarai gauna po numerėlį, o tada iš skrybėlės ar maišelio traukiami nugalėtojų, kurie galės pristatyti savo įstatymo projektus, numeriai.
Kartais parlamentarai nusprendžia paįvairinti šį procesą. Pavyzdžiui, 2016 metais laimingieji numeriai buvo traukiami iš akvariumo dubens.
Balsavimo procedūra taip pat įdomi: Jungtinės Karalystės parlamentarai neturi kompiuterių su mygtukais, kuriais gali išreikšti savo valią.
Kiekvieną kartą Parlamento pirmininkui paskelbus balsavimą, parlamentarai turi 8 minutes nueiti į vieną iš poros kambarių, skirtų balsuoti „už“ arba „prieš“.
Pasibaigus laikui kambario durys yra užrakinamos, o parlamentarai sustoja į eilę, kad būtų suskaičiuoti.
Tiesa, neseniai įvyko vienas juokingas nutikimas. Sausio 15-ąją, prieš parlamentarams balsuojant dėl „Brexit“ sutarties, pirmiausia buvo balsuojama dėl vieno Konservatorių partijos parlamentaro Johno Barono pasiūlytos pataisos Šiaurės Airijos klausimu.
Per 8 minutes visi, norintieji balsuoti prieš šią pataisą, nesuspėjo sueiti į tam skirtą kambarį, tad pirmininkui neliko nieko kito kaip tik pratęsti balsavimo laiką. J.Barono pataisa patyrė triuškinamą pralaimėjimą: 600 prieš 24 balsus.
Šurmulyje ieškant reikiamo kambario dažnai galima pamatyti ir Th.May.
Nors ši procedūra atrodo juokingai, tokia šimtametė sistema sukuria puikią progą parlamentarams pabendrauti su vyriausybės nariais akis į akį ir tiesiogiai pareikšti savo nuomonę valstybei svarbiais klausimais.
