Kaltė dėl turistų mirties buvo verčiama kam tik įmanoma – laukiniams žvėrims, ateiviams, specialiosioms tarnyboms, rašo lenta.ru.
Rizikavo dėl garbės
„Chibinos“ pavadinimą gavusi turistų grupė buvo surinkta 22-ejų Sverdlovsko srities gyventojo I.Diatlovo. Nors jis buvo dar jaunas, turėjo nemenką žygių po kalnus patirtį. Kiti grupės nariai, kurių amžius svyravo nuo 19 iki 38 metų, taip pat nebuvo visiški žygių naujokai.
Todėl „Chibinos“ nariai nusprendė išsiruošti į kelionę, kuriai turėjo būti priskirtas aukščiausias – trečias – sudėtingumo laipsnis. Jie turėjo nueiti mažiausiai 300 kilometrų žiemos metu per menkai apgyvendintą ir sunkiai pasiekiamą teritoriją. Remiantis šiais kriterijais buvo sudarytas kelionės maršrutas, jį patvirtino ir miesto Kūno kultūros ir sporto komitetas.
„Chibinos“ nariai planavo slidėmis įveikti šiaurinę Sverdlovsko srities dalį, pasiekti Otorteno ir Oikos-Čakuro viršūnes. Šį maršrutą jie planavo įveikti per 18 dienų. Tuo pat metu į žygį po Šiaurės Uralo kalnus išsiruošė dar viena turistų grupė. Tiesa, jie pasirinko lengvesnį maršrutą ir numatė jį įveikti per 25 dienas.
Į kelionę I.Diatlovo grupė išsiruošė sausio 23-iąją. Iki žygio slidėmis starto jie pajudėjo traukiniu. Sausio 27-ąją žygis pagaliau buvo pradėtas. Tą pačią dieną kelionė baigėsi vienam grupės nariui – 21 metų studentas Jurijus Judinas staiga pajuto kojų skausmus ir nusprendė kelionės netęsti.
Likę devyni grupės nariai sausio 28-ąją tęsė kelionę. 17.30 val. jie nusprendė pailsėti, todėl sumigo didelėje palapinėje, o kitą dieną judėjo toliau Auspijos upės link. Savo dienoraščiuose keliautojai rašė, kad, nepaisant 24 laipsnių šalčio, upės nebuvo užšalusios, tai leido jiems nekeisti suplanuoto maršruto.
Sausio 31-ąją grupė pasiekė Lozvos upę, tačiau nakvoti prie jos pabijojo dėl itin stipraus vėjo. Nuspręsta nusileisti vieną kilometrą atgal, ramiai praleisti naktį, o kitą dieną tęsti kelionę.
Ryte jie išsiruošė jau pramintu taku į viršų. Grupė pasiekė Sibiro tautos mansių Mirties kalnu pramintą viršūnę ir netgi nusprendė čia pernakvoti. Mansių legenda byloja, kad kažkada ant šios viršūnės buvo nužudyti devyni jų tautos atstovai. Tačiau, panašu, turistų tai negąsdino. Deja, daugiau apie jų likimą niekas nieko neišgirdo.
Tuo metu I.Diatlovo ir jo grupės laukė artimieji, tikėdamiesi, kad jų kelionė vyksta pagal planą. Tačiau atėjus dienai, kai keliautojai turėjo sugrįžti, niekas taip ir neatvyko. Sverdlovske keliautojų laukę artimieji susisiekė su kaimo, į kurį iš kalnų turėjo ateiti turistai, gyventojais, tačiau ten išgirdo, kad iš žygio niekas negrįžo.
Dingusių be žinios keliautojų paieškos prasidėjo vasario 20-ąją. Iki tol niekas negalėjo suprasti, kokį tiksliai maršrutą pasirinko grupė, nes paaiškėjo, kad visus tris maršruto egzempliorius I.Diatlovas pasiėmė kartu su savimi. Pagal taisykles vienas egzempliorių turėjo likti sporto bazėje. Sužinoti maršruto detales gelbėtojams pavyko padedant keliautojų artimiesiems ir draugams.
Ieškoti dingusiųjų buvo pasiųsta 12 grupių. Nelaimėlių ieškojo ir vietos gyventojai, ir kariškiai. Po kurio laiko prisijungė ir aviacija.
Rado palapinę
Pradėjus paieškas netrukus gelbėtojams pavyko aptikti turistų palapinę. Tiesa, čia pat jie pastebėjo, kad ji visa buvo supjaustyta peiliu. Kaipmat suvokta, kad keliautojus kažkas užpuolė. Netrukus buvo mesti įtarimai kelioms mansių šeimoms. Tačiau atlikta ekspertizė parodė, kad palapinė buvo pjaustyta ne iš išorės, o iš vidaus, kažkas norėjo kuo greičiau iš jos ištrūkti.
Vienas paieškose dalyvavusių vyrų – Borisas Slobcovas vėliau pasakojo, ką matęs prie palapinės.
„Sniege buvo matyti žmonių pėdsakai. Be to, matyti, kad juos paliko basi žmonės. Maždaug metras nuo palapinės gulėjo batai, kepurės ir dar keli smulkūs daiktai. Iš pradžių pėdsakai ėjo greta vieni kitų, o vėliau išsiskirstė“, – pasakojo B.Slobcovas.
Palapinėje paieškos grupė aptiko kitus keliautojų daiktus, tačiau jų pačių nerado. Jie tebeturėjo viltį, kad dingusiuosius pavyks rasti gyvus. Tačiau vasario 26-ąją ši viltis ėmė blėsti. Tądien maždaug pusantro kilometro nuo palapinės buvo aptikti dviejų turistų kūnai. Abu vyrai aptikti be viršutinių drabužių, beveik tik su apatiniais.
Drabužiai, kuriais dar vilkėjo vyrai, buvo suplėšyti. Vieno vyro ranka ir kelis buvo kruvini, kito – delnas, be to, pastarojo lūpos, nosis bei ausys taip pat buvo iškruvinti.
Jos kūną dar už 330 metrų nuo I.Diatlovo aptiko šuo. Mergina aptikta basa. Matyti, kad jai iš nosies bėgo kraujas.
Kovo 5-ąją aptiktas penkto keliautojų grupės nario kūnas – 23-ejų Rustemo Slobodino. Jį aptikti pavyko panaudojus specialų zondą, nes kūną dengė 20 centimetrų sniego sluoksnis. Gelbėtojai pamatė, kad vyras buvo patyręs kaukolės traumą, jam taip pat prieš mirtį iš nosies bėgo kraujas.
Praėjo ne vienas mėnuo, kol pavyko rasti kitų keturių dingusiųjų kūnus. Juos pavyko aptikti tik gegužės mėnesį, kai ėmė tirpti sniegas. Kaip paaiškėjo, jiems netgi pavyko įsikurti slėptuvėje sniege, tačiau iš šakų padaryti įtvirtinimai neišlaikė ir turistus užklojo 2 metrų sniego sluoksnis. Trys keliautojai patyrė sunkias traumas, o ketvirtasis mirė sušalęs.
Daugybė versijų
Kas atsitiko keliautojams, iki šiol tiksliai atsakyti niekas negali. Sukurta daugybė konspiracinių teorijų. Vieni tikino, kad keliautojai buvo nužudyti brakonierių, vietos gyventojų ar net pabėgusių kalinių. Kiti žengė dar toliau ir įtarė nežemiškas jėgas.
Vieną pagrindinių mįslių užminė tai, kad keliautojai iš palapinės spruko labai skubėdami, jie neapsiavė batų, nors jie buvo išrikiuoti viena linija. Kita įdomi aplinkybė buvo tai, kad ant kai kurių žuvusiųjų drabužių aptikta radiacijos pėdsakų.
Dėl to atsirado sąmokslo teorija, kad turistų grupė pateko į specialiųjų tarnybų slapto ginklo bandymo teritoriją. Šią teoriją palaikė ir vietos gyventojai, tikindami, kad tų metų vasario 2-osios naktį, kai, įtariama, ir žuvo keliautojai, matė danguje „ugnies kamuolį“.
Tiesa, daugelis žmonių vis dėlto linkę tikėti lengviau paaiškinamomis versijomis. Pagal vieną jų, keliautojai žuvo dėl blogų oro sąlygų. Dėl jų turistus perspėjo ir girininkas Ivanas Rempelis.
„Susipažinęs su jų maršrutu perspėjau, kad žiemą kopti Uralo kalnagūbriu pavojinga. Ten daug prarajų, duobių, į kurias galima įkristi. Be to, ten pučia stiprūs vėjai, jie gali nublokšti žmogų“, – pasakojo girininkas.
Bėgo nuo sniego lavinos
Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad viskas vyko daug paprasčiau. Pirmiausia turistai iš palapinės spruko todėl, kad juos kėsinosi užkloti sniego lavina, sprukdami jie perpjovė palapinę ir ėmė judėti žemyn upės link. Pakeliui jie paliko du savo grupės narius, kad jie užkurtų laužą. Pirmieji du kūnai buvo rasti būtent prie vietos, primenančios laužavietę.
Kiti keturi grupės nariai nuėjo bandyti įsirengti slėptuvę. Įrengę ją grįžo prie draugų, tačiau jie jau buvo sušalę. Išsigandę keliautojai nurengė kūnus ir pasidalino jų drabužius.
Sugrįžę atgal į slėptuvę keliautojai manė, kad bus saugūs, tačiau vos tik į ją įlipo, juos uždengė sniegas. Taip po juo atsidūrė trys turistai. Nors likusiems pavyko savo draugus atkasti iš po sniego, jų būklė buvo sunki, tad nuspręsta sugrįžti į palapinę medikamentų. Tačiau tikslo pasiekti jiems nepavyko – likę keliautojai sušalo pakeliui į palapinę.
