Nors ir labai to norėtų, P.Saundersas negali dalyvauti oficialiuose šiuo metu Vatikane vykstančio popiežiaus Pranciškaus sušaukto susitikimo renginiuose.
Nuo ketvirtadienio Vatikane vyksta istorinio precedento neturinti konferencija dėl dvasininkų lytinių nusižengimų.
2014-aisiais ne kas kitas, o būtent pats Šventasis Tėvas asmeniškai pakvietė P.Saundersą būti pontifiko sudarytos vaikų apsaugos komisijos nariu.
P.Saundersas, ilgametis seksualinę prievartą patyrusių asmenų gynėjas, užpernai iš jos pasitraukė. Buvo nusivylęs visišku šios Vatikano komisijos neveiksnumu.
Už savo nenuilstamą veiklą ginant prievartos aukas P.Saundersas, kuriam netrukus bus 60 metų, apdovanotas britų Karališkosios menų draugijos nario titulu.
Kad ir pats vaikystėje buvo išnaudotas, jis prabilo tik būdamas suaugęs vyras, bet tikėjimo dėl to neprarado.
Apie visa tai jis sutiko papasakoti „Lietuvos rytui“.
Kovoja už prievartos aukas
P.Saundersas, vienas iš tarptautinio judėjimo „Ending Clerical Abuse“(ECA) įkūrėjų, vis dėlto atvyko į Vatikaną. Čia ketvirtadienį prasidėjo dvasininkų posėdis, kur skamba ir pedofilijos aukų liudijimai.
Prieš susitikimą Vatikane Bažnyčią supurtė naujas skandalas: buvęs įtakingas kardinolas iš JAV Theodore’as McCarrickas buvo išmestas iš dvasininkų luomo už pedofiliją ir seksualinius nusikaltimus. Ilgą laiką Vatikanas dengė šį aukšto rango nusikaltėlį.
Dvylika ECA narių iš įvairių pasaulio kraštų susitiko su Bažnyčios vyskupų konferencijų vadovų suvažiavimo „Nepilnamečių apsauga Bažnyčioje“ pagrindiniais organizatoriais. Jie – Maltos arkivyskupas Charlesas Scicluna, Čikagos kardinolas Blase’as Cupichas ir buvęs popiežiaus atstovas spaudai Federico Lombardi.
„Mes norime globalaus veiksmų plano su konkrečiomis priemonėmis ir griežtais jų įgyvendinimo terminais“, – pareikalavo P.Saunderso įkurto ECA nariai.
Jungtinėje Karalystėje P.Saundersas žinomas kaip nacionalinės vaikystėje tvirkintų asmenų asociacijos („National Association for People Abused in Childhood“, NAPAC) įkūrėjas ir ilgametis vadovas.
Dabar šios organizacijos karštosios telefono linijos kasmet sulaukia apie 70 tūkst. skambučių.
Didžioji dauguma ieškančiųjų pagalbos – vaikystėje seksualinę prievartą namų aplinkoje patyrę asmenys. Bet apie 5 proc. skambučių – iš suaugusių britų, kurie praeityje buvo prievartaujami ar seksualiai tvirkinami Anglikonų ar Katalikų bažnyčių bei religinių ordinų valdomose mokyklose, internatuose, vaikų namuose.
Išnaudojo dar mokykloje
Pats P.Saundersas tik prieš du dešimtmečius išdrįso viešai prabilti apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą.
Pietų Londono Vimbldono rajone katalikų šeimoje gimęs Peteris pirmąkart pateko į pedofilo rankas dar pradinėje katalikiškoje mokykloje. Jį tvirkino mokyklos direktorius.
Nuo septynerių iki keturiolikos metų Peteris seksualinę prievartą patyrė iš savo vyresnio giminaičio. O vidurinėje mokykloje, kuriai vadovavo jėzuitai, jį seksualiai išnaudojo du kunigai.
Vienu iš Peterio skriaudikų pedofilų buvo mokyklos vadovas, kitu – jau į pensiją išėjęs kunigas, gyvenęs mokyklos bendrabutyje.
Tik vėliau P.Saundersas sužinojo, kad jis tebuvo vienas iš daugelio seksualinę prievartą tose mokyklose patyrusių berniukų.
Jis šiuo metu yra patarėjų grupės, kuri prižiūri nepriklausomą vaikų seksualinio išnaudojimo Anglijoje ir Velse tyrimą, narys.
Šis itin didelio masto tyrimas, paskirtas buvusio britų ministro pirmininko Davido Camerono, truks daugiau nei penkerius metus. Toks pat nepriklausomas tyrimas vykdomas ir Škotijoje.
P.Saunderso įsitikinimu, panašūs valstybės finansuojami, tačiau visiškai nuo jos nepriklausomi teisiniai tyrimai, kuriuos atliekant suteikiami dideli įgaliojimai, anksčiau ar vėliau nuvilnys per kitas Europos ir likusio pasaulio valstybes.
Nes sukrečiančių vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų XXI a. dangstyti jau nebeįmanoma.
Neturėjo, kur kreiptis
Prieš išvykdamas į Vatikaną P.Saundersas, kuris, nepaisant visų patirtų skriaudų iš Bažnyčios tarnų, iki šiol yra praktikuojantis katalikas, sutiko pasikalbėti su „Lietuvos ryto“ korespondentu.
– Kodėl ir kada įkūrėte savo organizaciją NAPAC, Nacionalinę vaikystėje tvirkintų žmonių asociaciją? – paklausė „Lietuvos rytas“.
– Ją įkūriau daugiau nei prieš 20 metų. Nes man pačiam, kaip suaugusiam asmeniui, kuris vaikystėje patyrė seksualinę prievartą, anuomet nepavyko rasti jokios pagalbos.
Aš jau buvau pusamžis vyras, tad nebegalėjau kreiptis į vaikų teises ginančias organizacijas.
Tiesiog nebuvo nacionalinės organizacijos, kuri remtų suaugusiuosius, praeityje išgyvenusius prievartą ar išnaudojimą. Todėl ėmiau ir sukūriau NAPAC.
Šiandien, praėjus 20 metų, ši organizacija yra labai užsiėmusi. Mūsų centrai Mančesteryje ir Londone kiekvieną dieną sulaukia šimtų skambučių ar elektroninių laiškų.
Su apgailestavimu sakau – deja, mes klestime. Tai reiškia tik viena – žmonės tik dabar pagaliau drįsta prabilti apie skaudulius ir kančias, patirtas dar vaikystėje.
Turime daug atvejų, kai prabyla aukos, tylėjusios ilgiau nei pusę amžiaus.
Bažnyčia tūno apkasuose
– Prieš penkerius metus jūs susitikote su popiežiumi Pranciškumi. Jis asmeniškai jus pakvietė tapti savo vaikų apsaugos komisijos nariu.
Bet 2017-ųjų gruodį jūs atsistatydinote. Kodėl?
– Taip, 2014-ųjų liepą aš susitikau su popiežiumi. Ir greitai po to susitikimo jis pakvietė mane prisidėti prie komisijos veiklos.
Tuomet aš maniau, kad Bažnyčioje, mano Bažnyčioje, viskas pasikeis.
Bet ėmęs dalyvauti tos komisijos darbe gana greitai suvokiau, kad greitų rimtų pasikeitimų ir veiksmų nesulauksiu.
Pamačiau, kad Bažnyčia, kaip institucija, tiesiog yra įsitvirtinusi apkasuose. Taip pat man tapo aišku, kad Vatikano kurija yra tvirtai nusistačiusi prieš šią komisiją.
Po dvejų metų veiklos aš jos nariams ir vadovams atvirai išsakiau savo nuomonę. Ir apie tai papasakojau žiniasklaidai. Komisija, greičiausiai paskatinta Vatikano, buvo manimi labai nepatenkinta.
Todėl nuo 2016-ųjų mano narystė komisijoje buvo įšaldyta. Kai manęs niekas nė nepabandė vėl grąžinti į normalų darbą, kai niekas Vatikane net nepaklausė, kodėl kritikuoju komisijos veiklą, aš pats atsistatydinau.
Bažnyčia istoriškai turi problemų su žmonėmis, kurie išdrįsta prakalbėti jai neparankiomis temomis. O aš niekada nebuvau tas, kuris liks tylus ir nuolankus, kai kalbama apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Todėl mūsų keliai išsiskyrė.
Nenori tik reklaminio renginio
– Esate vienas iš ECA įkūrėjų. Koks yra šios pasaulinės prievartą išgyvenusių asmenų organizacijos tikslas?
– ECA yra gana nauja aktyvistų iš įvairiausių pasaulio valstybių iniciatyva.
Dauguma mūsų yra išgyvenę dvasininkų prievartą vaikystėje. Mus vienija ta pati gyvenimiška patirtis – prievarta, patirta iš katalikų kunigų.
Mes norime išlaikyti spaudimą Vatikanui ragindami jį daryti reformas, imtis naujų priemonių siekiant apsaugoti šiandienos vaikus.
Aš dažnai sakau: mes negalime atsukti laikrodžio ir panaikinti praeities nusikaltimų.
Tačiau mes galime padaryti kur kas daugiau apsaugodami ateities kartas.
Neneigiu, kad Katalikų bažnyčia jau yra žengusi mažus žingsnius teisinga linkme.
Vis dėlto su kiekvienu žingsniu pirmyn ji žengia kelis žingsnelius atgal. Todėl mums reikia atlaikyti spaudimą.
– Popiežiaus sukviestas Vyskupų konferencijų vadovų susitikimas neturi precedento. Būsite Vatikane, tiesa, tik šio susitikimo paraštėse.
Ko tikitės iš šio istorinio sinodo?
– Vien tai, kad Bažnyčios vadovai susirenka aptarti šio klausimo, jau yra teigiamas pokytis. Vaikų apsaugojimas Bažnyčioje dar niekada nebuvo svarstomas tokiu lygiu kaip atskira problema.
Taigi, manau, kad dėl šios iniciatyvos popiežius turi būti pagirtas. Tačiau, kita vertus, tai labai trumpas susirinkimas.
Be to, kai kurie pagrindiniai šio renginio organizatoriai anaiptol nėra tinkamiausi žmonės apie tai kalbėti.
Norėčiau, kad tai būtų prasmingas susitikimas. Nes mums, išgyvenusiems prievartą, mažiausiai reikia pigaus reklaminio renginio.
Bet kol kas man atrodo, kad tai bus brangi viešųjų ryšių akcija: jie susirinks, pasimels kartu.
Tačiau keturios dienos yra per trumpas laikas, kad būtų galima nuodugniai aptarti tokią rimtą problemą.
Aš manau, kad Bažnyčiai reikėjo pasikviesti į susitikimą daugiau prievartą patyrusių asmenų, aktyvistų, specialistų, kurie supranta ir žino apie vaikų apsaugą.
Tie vyskupai ir kardinolai, kurie susirinks Vatikane, teturi mažai kompetencijos šioje srityje. Mes, ECA nariai, vaikystėje patyrę dvasininkų prievartą, būsime Romoje. Mes turime ką pasakyti, mes nebijome.
Mes neberenkame žodžių. Mes norime konkrečių žingsnių su griežtai nustatytomis įgyvendinimo datomis. Jau nepakanka vien tik raminančių kalbų.
Bažnyčia turi išklausyti. Ir ji turi imtis veiksmų. Iš patirties žinome, jei mes nespausime, Bažnyčia darys tik tiek, kad apsisaugotų nuo skandalų. Todėl mes ir būsime Romoje.
Bijo įvardinti nusikaltimus
– Vatikanas iki šiol aiškiai nėra oficialiai apibrėžęs, kas iš tikrųjų yra seksualinė prievarta prieš nepilnamečius Bažnyčioje.
Jūs, prievartos aukos, esate ne kartą kartoję: šis universalus apibrėžimas yra itin svarbus. Kodėl jis iki šiol nebuvo priimtas?
– Man tiesiog sunku suvokti, kodėl Bažnyčia taip ilgai spyriojasi ir teigia, kad tas apibrėžimas yra labai sudėtingas. Aš to nepripažįstu ir nepriimu.
Kiekvienas mūsų žinome, kad vaiko užpuolimas – fizinis, seksualinis ar emocinis – visada yra neteisingas, nusikalstamas veiksmas. Egzistuoja teisiniai terminai, kuriais apibūdinamas šis nusikaltimas.
Bažnyčiai nieko nereikia išradinėti. Jai būtina liautis naudoti apgaulingas frazes, klaidinančius apibūdinimus, kai šnekama apie seksualinius nusikaltimus. Pateiksiu jums pavyzdžių.
Ne kartą girdėjau aukšto rango dvasininkus seksualinius nusikaltimus įvardijant maždaug taip: „Tas kunigas buvo įsivėlęs į netinkamus santykius.“ Vaiko tvirkinimas – tai juk kur kas daugiau negu kažkokie „netinkami santykiai“.
Iš kito aukšto Bažnyčios pareigūno esu girdėjęs frazę: „Tas asmuo buvo perdėm lipšnus su vaikais.“ Mes tuomet pagalvojame – lipšnumas yra neblogas dalykas. O perdėtas lipšnumas – irgi nieko itin blogo.
Bet palaukit! Čia juk kalbama apie nusikaltimą, apie seksualinį mažamečio išnaudojimą. Negalima naudoti klaidingų eufemizmų, kai kalbame apie veiksmus, kurie yra aiškiai įvardijami baudžiamajame kodekse.
Jau nekalbant apie tai, kad Bažnyčioje tokie veiksmai yra aiškiai įvardijami kaip nuodėmingi.
Vatikanas turėtų pripažinti akivaizdžią tiesą: labai ilgą laiką itin daug dvasininkų sugebėjo išvengti bet kokios atsakomybės už padarytus sunkius nusikaltimus.
Kaip mes visi puikiai žinome, labai dažnai tokie sutanoti nusikaltėliai tebūdavo perkeliami iš vienos parapijos į kitą. Ir tose naujose vietose jie vėl tęsė savo nusikalstamą veiklą.
Manau, kad Bažnyčia dažnai daro viską, kas įmanoma, kad tik būtų išvengta kardinalaus problemos sprendimo.
Todėl ir sukeliamos šios gana beprasmiškos diskusijos.
Paskyręs gyvenimą apsaugai
– Esate gerai žinomas ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose valstybėse kaip žmogus, paskyręs savo gyvenimą vaikų apsaugai.
Kokių šalių visuomenėse jūs pastebite didžiausią pažangą kovojant su seksualine prievarta?
– Mažamečių seksualinis išnaudojimas, tiek šeimų rate, tiek ir religinėse bendruomenėse, yra pasaulinis reiškinys.
Nė viena valstybė ar visuomenė nėra visiškai apsaugota.
Skandalai JAV, Australijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ar kitose Vakarų Europos valstybėse į dienos šviesą buvo išvilkti pirmiausia.
Tačiau dabar pilietinė visuomenė bunda ir Vidurio ar Rytų Europoje, taip pat tokiame katalikiškame žemyne kaip popiežiaus Pranciškaus gimtoji Pietų Amerika.
Kai jis neseniai viešėjo Čilėje ir Peru, aš irgi lankiausi šiose valstybėse.
Ir savo akimis pastebėjau aiškią tendenciją: šiose šalyse minios buvo gerokai mažesnės, palyginti su milijoninėmis tikinčiųjų armijomis, kurios lydėdavo buvusių popiežių, tokių kaip Jonas Paulius II, vizitus.
Man net nekyla abejonių: naujosios kartos atstovai šiose katalikiškose visuomenėse kur kas kritiškiau žvelgia į Bažnyčios tarnų veiklą.
Pedofilijos skandalai ir vietinės Bažnyčios hierarchų mėginimai juos dangstyti Čilėje, Peru, kitose Lotynų Amerikos valstybėse skaudžiai kerta. Su liūdesiu milijonai tikinčiųjų pripažįsta, kad Bažnyčia, taip mylima daugelio, yra juos nuvylusi.
Būtų neteisinga teigti, kad nėra geros praktikos Katalikų bažnyčioje pavyzdžių.
Žinoma, yra daug puikių vyskupų ir dar daugiau nuostabių kunigų.
Tačiau laikrodis tiksi. Bažnyčia, kaip institucija, privalo kuo greičiau suvokti: jei ji nori susigrąžinti tirpstantį moralinį autoritetą tarp tikinčiųjų, turi nustoti dangstyti nusikaltėlius savo gretose.
