Vienas tokių vyrų – kiek daugiau nei dvi valandos kelio nuo Madrido gyvenantis 52-ejų Antonio Cerrada, kuris dirba ūkyje visą gyvenimą.
Taip pat gyveno ir jo tėvas bei senelis, galiausiai ūkininkauti jie pasiliko dviese su broliu.
„Jei ne mudu, ši vietovė seniai būtų ištuštėjusi“, – aiškino vyras.
Nors gyvenimu A.Cerrada buvo patenkintas, jis labai norėjo susirasti žmoną, o pustuščiame kaime tai padaryti buvo sunku. Tad jis pasiryžo nueiti į „Moterų karavano“ rengiamą vakarėlį.
Jam šis sprendimas buvo lemtingas. Tačiau nemažai žmonių šiuos vakarėlius kritikuoja.
Norėjo susirasti žmoną
A.Cerrados kaimelyje gyvena apie 10 žmonių.
Vietovė yra kalnuota, žiemos čia šaltos, todėl ir norinčiųjų apsistoti šioje vietovėje nėra daug. Daugelis A.Cerrados buvusių kaimynų jau išsikraustė į miestus.
Tačiau jis niekada nenorėjo išvykti, bet visada norėjo susirasti moterį, kuri sutiktų su juo gyventi ir dirbti ūkyje.
Ieškoti partnerės jis pradėjo sulaukęs trisdešimties. Tačiau lengva tikrai nebuvo.
„Tuo metu per televiziją buvo rodoma laida „Ūkininkas ieško žmonos“. Norėjau patekti į ją“, – pasakojo A.Cerrada.
Bet vyrui nepavyko. Tuomet jis išgirdo apie „Moterų karavaną“, kitaip dar pramintą „meilės karavanu“.
„Moterų karavanas“ – tai komercinė iniciatyva, kai vienišos moterys iš Madrido vežamos į kaimiškąsias Ispanijos vietoves, kur gali susipažinti su ten gyvenančiais neįsipareigojusiais vyrais. Jiems organizuojamos vakarienės ir šokiai.
Šios iniciatyvos autoriai – Manolo Gozalo ir jo partnerė Venecia Alcantara. Tokius karavanus jie organizuoja dar nuo 1996 m.
Per tokius pasimatymus iš tikrųjų ne vienam pavyksta susirasti antrąją pusę.
„Jau esame surengę apie 600 tokių vakarėlių. Jų metu savo laimę surado apie 180 porų.
Aišku, ne visų jų santykiai truko ilgai, tačiau maždaug 100 porų ir toliau yra drauge“, – pasakojo M.Gozalo.
Išgirdęs, kad „Moterų karavanas“ atvyksta į restoraną gretimame miestelyje, A.Cerrada ilgai nedelsė ir nusprendė išmėginti laimę.
Lemtinga pažintis
Tądien paskutinė iš autobuso išlipo Maria Carvajal – Ispanijos sostinėje gyvenusi kolumbietė.
„Visi šokome, o Antonio nuolat į mane žvilgčiojo. Nusprendžiau pasiūlyti jam pašokti, bet jis atsakė, kad nelabai moka. Palikau jį ir nuėjau atsisėsti atokiau. Bet jis ir toliau nenuleido nuo manęs žvilgsnio. Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakojo M.Carvajal.
Atėjus vakarienės metui A.Cerrada ir M.Carvajal atsisėdo šalia. Tarp jų užsimezgė pokalbis.
„Negalėjome nustoti kalbėtis, vis atrasdavome naujų temų“, – prisiminė A.Cerrada.
Kai vėl užgrojo muzika, vyro kuklumas išgaravo.
„Nuėjome į šokių salę, išgėrėme šiek tiek alaus, pašokome ir supratome, jog tai – viskas“, – teigė A.Cerrada.
Pora sutarė susitikti dar kartą „Moterų karavano“ organizuojamame vakarėlyje tame pačiame regione. Tuomet A.Cerrada pakvietė M.Carvajal aplankyti jo gimtąjį kaimelį, aprodė apylinkes. Vyriškis lengviau atsikvėpė, kai jai patiko jo ūkis ir visa aplinka.
„Man patiko ten tvyranti ramybė“, – paaiškino M.Carvajal.
Daugiau nei dešimtmetį ji dirbo valytoja Madride ir tikino buvusi pasiruošusi permainoms.
„Kai tik atvykau į Madridą iš Kolumbijos, kartais su draugais vakarais eidavome pašokti. Bet bėgant laikui nebenorėjau to daryti, po darbo traukdavau tiesiai namo. Mano gyvenime nebuvo jokių pramogų, tik namai ir darbas“, – sakė M.Carvajal.
Moteris tikino, kad jai labai pasisekė.
„Draugė, su kuria atvykau su „Moterų karavanu“, į šiuos vakarėlius važinėjo ne vieną mėnesį.
Ji sutiko daugybę žmonių, bet taip ir nerado to vienintelio. Antonio sutikau, vos tik pirmą kartą pasiryžau dalyvauti renginyje“, – paaiškino kolumbietė.
Sulaukė ispanų kritikos
Idėją rengti „karavanus“ įkvėpė kaimo vietovių tuštėjimo problema. Norėta suteikti progą moterims iš miesto susipažinti su vyrais, pasilikusiais gyventi kaimuose.
Kaimiškųjų vietovių tuštėjimas Ispanijoje prasidėjo dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai pramoniniuose miestų rajonuose įsikūrę fabrikai ėmė vilioti gyventojus iš kaimų ir siūlyti jiems darbą.
Dabar maždaug 4 tūkst. šalies kaimiškųjų vietovių balansuoja ant išlikimo ribos. 1,3 tūkst. jų gyvena mažiau nei 100 žmonių.
Nors „Moterų karavanas“ kai kuriems žmonėms padeda susirasti savo laimę, ši idėja vertinama dviprasmiškai.
Kritikai atkreipė dėmesį, jog „karavanas“ vežioja moteris po Ispaniją, kad jos pralinksmintų vyrus. Be to, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad dažniausiai tokiuose vakarėliuose dalyvauja migrantės iš Lotynų Amerikos, Rytų Europos.
Ne kartą autobusas, vežantis moteris, buvo apipurkštas dažais. Protestuojant prieš tokius vakarėlius ant autobuso buvo užrašyta „Moterys – ne galvijai“.
Nori pamatyti gyvai
Bet, nepaisant kritikos, M.Gozalo ir toliau rengia „karavano“ vakarėlius kartą per mėnesį.
Nors nemažai žmonių pažinčių ieško internete ar per telefono programėles, vyras tikino, kad „karavanai“ vis tiek sulaukia susidomėjimo.
„Žmonės nori susitikti gyvai. Tai ir yra „karavano“ pranašumas. Nemažai kompanijų organizuoja pasimatymų vakarėlius miestuose, bet mes tai darome kaimo vietovėse, kur labai daug vienišų vyrų. Dalis jų nė nemoka naudotis internetu, vargu ar naudojasi mobiliuoju telefonu“, – tvirtino M.Gozalo.
Prieš 6 metus susipažinę A.Cerrada ir M.Carvajal iki šiol džiaugiasi, kad pavyko surasti savo laimę. Maža to, prieš 18 mėnesių jie susilaukė sūnaus Antonio.
„Džiaugiuosi jį matydamas, kai grįžtu namo po darbų, labai mėgstu su juo žaisti. Visą dieną praleidžiu dirbdamas su gyvuliais, taip smagu grįžti ir turėti su kuo pasikalbėti“, – teigė A.Cerrada.
Vyras nesiima prognozuoti, ar užaugęs jo sūnus taip pat norės perimti ūkį ir gyventi kaime.
„Viską paliksiu jam, kaip man kadaise paliko tėvas, o ką jis darys – bus jo sprendimas“, – tvirtino ispanas.
Parengta pagal BBC inf.
