Ukrainoje S.Ostrovskis lankosi daugybę metų. Šioje šalyje jis dirbo dar Oranžinės revoliucijos metu 2004 m. Vėliau daug kartų vyko į karo krečiamus šalies rytus, kur net buvo paimtas į nelaisvę.
Tad rinkimus Ukrainoje amerikietis stebi itin akylai, o juose pirmaujantį Volodymyrą Zelenskį lygina su JAV prezidentu Donaldu Trumpu.
Žurnalistas ir dokumentinių filmų kūrėjas tikino, kad šiuo metu nė vienas kandidatas į Ukrainos prezidento postą negali atsakyti į vieną svarbiausių klausimų: kaip sustabdyti karą Donbase?
Su „Lietuvos rytu“ 38-erių S.Ostrovskis sutiko pasidalinti ne tik įspūdžiais iš rinkimų, bet ir patirtimi nušviečiant konfliktus buvusių sovietinių šalių erdvėje.
Lygina su rinkimais JAV
– Ukrainoje esate toli gražu ne pirmą kartą, šįkart praleidote čia du mėnesius stebėdamas rinkimų kampaniją. Kokį įspūdį susidarėte? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Ostrovskio.
– Tiesą sakant, rinkimai gana nuobodūs. Neįvyko nieko netikėto, išskyrus tai, kad pirmauja žmogus, kuris vaidino prezidentą televizijos seriale.
Tik dėl to Ukraina sulaukė tiek dėmesio, nes, atrodo, šiuo metu ši šalis ne itin domina kitas pasaulio valstybes.
Kai V.Zelenskio reitingai sociologinėse apklausose tapo tokie aukšti, nusprendžiau čia atvažiuoti ir parengti reportažą.
– Prieš pat pirmąjį rinkimų turą susitikote su V.Zelenskiu, kuris neretai vadinamas kate maiše. Ar pavyko perprasti jo tikslus?
– Pirmiausia jo tikslas – tapti prezidentu. O ką daryti su Krymu, Donbasu ir Ukraina apskritai, – klausimai, į kuriuos jis kol kas neturi atsakymų.
Manau, žmonės ne tiek balsavo už V.Zelenskį, kiek prieš Petro Porošenką, nes dabartinis prezidentas per 5 darbo metus įgijo daug priešų. Visuomenė taip pat nepatenkinta jo prezidentavimu. Tad, man atrodo, bet kuris kandidatas, nepriklausantis politiniam elitui, pritrauktų daug dėmesio ir balsų.
Kita vertus, kaip man sakė viešųjų ryšių specialistai, V.Zelenskiui pasisekė, kad Ukrainoje jis jau buvo gerai žinomas, – įsukti jo kampaniją buvo lengviau.
Žmonės balsavo už V.Zelenskį ne dėl to, kad jis kalba ar nekalba rusiškai. Taip pat ne dėl to, kad jis būtų ar nebūtų prorusiškas. Jis tiesiog pritraukia pavargusius nuo politinio elito. Jis – tarsi švarus lapas be jokios praeities.
Man atrodo, kad antrasis rinkimų turas bus kitoks, nes jam teks aiškiau apibrėžti savo poziciją dėl valstybės ateities.
Kaip ir matome, V.Zelenskis jau sugriežtino toną Rusijos atžvilgiu. Kuo daugiau laiko jis praleidžia politikoje, tuo labiau jaučia visuomenės jam keliamus iššūkius. O jo tikslas – atspindėti tuos lūkesčius ir atsakyti į juos.
Kai kalbėjau su juo, paklausiau, ką jis, būdamas nepatyręs politikas, darys su Vladimiru Putinu, valdančiu savo šalį 20 metų? Jis atsakė nežinantis, bet kartu tikino, jog ir kiti politikai šito nežino. Negalima jo kaltinti, kad nežino, kaip sugrąžinti Krymą ir Donbasą, nes kiti irgi nežino.
Tiesiog V.Zelenskis tai sako gana atvirai ir todėl sudaro neišmanėlio įspūdį. P.Porošenka taip pasakyti niekada nedrįstų.
Panaši valstybių pasaulėžiūra
– Daugelis baiminosi, kas bus, kai Amerikos prezidentu taps D.Trumpas. Esate Amerikos pilietis.
Kaip vertinate savo prezidento politiką prabėgus daugiau nei dvejiems metams?
– Man atrodo, kad jo elgesys nepasikeitė nuo rinkimų kampanijos iki dabar. Daugelis jo šalininkų kalbėjo, kad tapęs prezidentu D.Trumpas taps prezidentiškas.
Buvo kalbama, kad jo išsišokimai per rinkimų kampaniją tėra būdas tapti prezidentu.
Tačiau jie buvo neteisūs. Jis liko toks pats, koks buvo visą gyvenimą. Manau, to ir reikėjo iš jo tikėtis. Nereikia manyti, kad žmogus, kuriam daugiau nei 70 metų, staiga ims ir pasikeis dėl to, kad gavo svarbiausią postą šalyje.
Jis ir toliau šokiruoja, kalba nediplomatiškai, kartais netgi sako netiesą arba perdeda. Jis pervertina savo nuopelnus ir sumenkina šalies problemas.
– Savo darbe daug dėmesio skiriate V.Putinui. Kaip vertinate D.Trumpo santykį su Rusijos prezidentu ir ko galima laukti?
– Manau, kad D.Trumpas ir Rusijos politinis elitas turi panašią pasaulėžiūrą. Būtent todėl susidaro įspūdis, kad jie kartais dirba kartu ar vieni kitiems sako malonius dalykus.
D.Trumpas atėjo iš verslo, kur ne tiek svarbios taisyklės, kiek tai, ką pažįsti. Be taisyklių, bet remdamiesi lojalumu dirba ir Rusijos politikai. D.Trumpas savo verslą irgi kūrė ant lojalumo pamatų.
Tai labai neįprasta Amerikos politikai, bet gerai žinoma Rusijai. Todėl susidaro įspūdis, kad tai, ką kalba D.Trumpas, tėra Kremliaus retorikos aidas, ir atvirkščiai.
Laisva žiniasklaida egzistuoja
– Neseniai Rusijoje priimti įstatymai dėl neva netikrų naujienų platinimo, draudimo kritikuoti valdžią turėtų gąsdinti visą žurnalistų bendruomenę.
– Rusijoje autoritarinė sistema gyvuoja ne pirmą dieną. Tokia sistema ir sukuria panašius draudimus, nes kitaip nemoka.
Visi valdininkai Rusijoje bando kuo labiau parodyti savo lojalumą V.Putinui, Kremliui, o tai veda iki vis didesnio „varžtų užveržimo“.
Manau, tai natūralus procesas, kuris tęsis tol, kol „varžtai“ bus taip užveržti, kad pati sistema sugrius.
Liberalizavimo Rusijoje neverta laukti. Šios sistemos įkaitais tapo visi rusai, net pats V.Putinas, nes pasukti atgal jau negali.
Kai girdžiu, kad jie išleidžia naują įstatymą, dar labiau suvaržantį žodžio laisvę, manęs tai jau nebestebina ir į tai beveik nekreipiu dėmesio.
– Stebėdama Rusijos žiniasklaidą matau, kad net liberalūs leidiniai kartais „užšoka“ ant prokremliško kelio.
Ar galima sakyti, kad Rusijoje apskritai dar yra liberali žiniasklaida?
– Man svarbiausia, kad žiniasklaida būtų ne liberali, o laisva. Manau, laisva žurnalistika Rusijoje dar egzistuoja.
Jie dažnai keičia savo pavadinimus. Atsiranda nauji žurnalistai, senieji keliauja iš vieno leidinio į kitą, nes, vienam užaugus ir tapus įtakingesniam, jis netrukus uždaromas.
Bet žurnalistai niekur nedingsta. Toks jų būdas išlikti. Nemažai Rusijos žurnalistų išvyksta dirbti svetur.
Problemų yra ne tiktai Rusijoje, bet ir kitose šalyse. Dažnai subjektyvi žmogaus nuomonė yra pristatoma kaip reportažas, tyrimas. Ši riba vis labiau nusitrina daugelyje šalių.
Tokias sąlygas sukūrė internetas. Daugiausia peržiūrų sulaukia garsiausi ir skandalingiausi pareiškimai, o tyrimai ar reportažai nueina į antrąjį planą ir paskęsta šioje nuomonių jūroje.
– Atlikote daug žurnalistinių tyrimų, už kuriuos gavote ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir „Emmy“. Niekada nesulaukėte grasinimų, kad lendate ne ten, kur reikia?
– Ne, atvirkščiai – visada žinojau, kad lendu ten, kur reikia. Jei kalbame apie Donbasą, karą Ukrainoje, tai tema, kuriai ruošiausi visą savo karjerą. Kalbu rusiškai, nušviečiau ne vieną konfliktą, kilusį posovietinėje erdvėje, pradedant Šiaurės Kaukazu, Vidurine Azija, baigiant Ukraina.
Turėjau daug patirties šioje srityje ir negalėjau įsivaizduoti, kad kas nors kitas dirbs su šia tema. Juolab kad dirbau ir per Oranžinę revoliuciją.
Ne vienus metus gyvenau Rusijoje, todėl labai puikiai suvokiau šio konflikto esmę.
Ar sulaukiu grasinimų? Nekreipiu į juos dėmesio. Jei reaguočiau į kiekvieną jų, tiesiog nedirbčiau žurnalistu.
Be abejo, yra skirtumas tarp grasinančių žinučių ar elektroninių laiškų ir tokių įvykių kaip Arkadijaus Babčenkos istorija. Jeigu tau palieka nupjautą šuns galvą prie buto durų, tai jau visai kas kita.
– Bet pačiam teko tris dienas praleisti rūsyje, kai 2014 m. buvote pagautas separatistų Rytų Ukrainoje. Vėliau tai pavadinote baisiausiomis dienomis savo gyvenime. Nebuvo noro trauktis?
– Tai buvo tiktai konflikto Rytų Ukrainoje pradžia. Nenorėjau leisti, kad šis incidentas sugriautų mano galimybes nušviesti šį karą. Mano redaktoriai labai nenorėjo, kad vėliau grįžčiau į Ukrainą. Jie bijojo, kad tapau taikiniu ir man dirbti tapo nesaugu.
Maždaug keturias savaites įkalbinėjau savo redaktorius, kad leistų sugrįžti. Galiausiai jie sutiko, tik su sąlyga, kad dirbsiu tik Ukrainai pavaldžioje teritorijoje.
Taip ir dariau iki tam tikro momento – kai prasidėjo kovos pietinėje Donbaso dalyje.
Tuo metu nebuvo aiškios ribos, nesuprasdavai, kada tu Ukrainos, o kada separatistų kontroliuojamoje teritorijoje.
Nusprendžiau pasinaudoti neaiškia situacija ir patekti į konflikto gilumą. Mums pavyko pakalbinti kelis Ukrainos karius, patekusius į nelaisvę. Nusiunčiau gautą medžiagą į redakciją Niujorke, tačiau ji niekada nebuvo publikuota. Mano redaktorius taip pyko, kad jo nepaklausiau, ir mano medžiaga tiesiog atsidūrė šiukšlių dėžėje.
Karas – baisus dalykas. Man buvo baisu ir prieš tai, kai patekau į nelaisvę ir buvau laikomas rūsyje, ir po to.
Mane mušė, grasino nužudyti. Visa tai buvo ne juokas. Mačiau jų nužudytų žmonių kūnus prie pastato, kuriame buvau laikomas.
Sėdėdamas surakintas rūsyje girdėjau šauksmus iš kitų patalpų. Tačiau jei nori nušviesti karą, turi nugalėti baimę. Be abejo, kartais rizika pernelyg didelė. Buvau ir Sirijoje, tačiau nežengiau į teritoriją, kurioje buvo „Islamo valstybės“ džihadistai.
Darbai įvertinti prestižiniais apdovanojimais
Simonas Ostrovskis gimė 1981 m. vasario 2 d. Rusijoje. Vėliau su šeima persikėlė gyventi į JAV, yra šios šalies pilietis.
Geriausiai žinomas tapo dėl savo darbo nušviečiant konfliktą Ukrainoje 2014 m. Jo reportažų serija, pavadinta „Rusiška ruletė“ („Russian Roulette“), buvo nominuota dviem prestižiniams „Emmy“ apdovanojimams.
Daug dėmesio taip pat sulaukė jo pasakojimas „Selfie Soldiers“, kuriame S.Ostrovskis atskleidė reguliarios Rusijos kariuomenės karių dalyvavimą konflikte Rytų Ukrainoje.
Savo profesinę karjerą pirmiausia kaip žurnalistas, o vėliau ir dokumentinių juostų kūrėjas S.Ostrovskis pradėjo Rusijoje ir buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse – Gruzijoje, Amėnijoje, Azerbaidžane. Iš viso nušvietė keturias revoliucijas posovietinėje erdvėje.
S.Ostrovskis parengė seriją reportažų apie Šiaurės Korėją, papasakodamas, kaip šalis siunčia savo piliečius dirbti vergiškomis sąlygomis į kitas šalis, kad režimas turėtų finansinių išteklių.
Žurnalistas ir dokumentinių filmų kūrėjas taip pat dirbo ne viename karštame taške – Sirijoje, Irake, Libijoje.
Už savo darbus S.Ostrovskis gavo ne vieną apdovanojimą, tarp kurių ir „Emmy“ apdovanojimas už serijos reportažų parengimą 2013 m.
S.Ostrovskis šiuo metu dirba amerikiečių televizijoje PBS, yra „Coda Story“ tyrimų redaktorius. Taip pat yra dirbęs su „Vice News“, CNN, HBO, BBC.
