Panašiai triuškinamai rinkimus laimi autoritariški lyderiai, tačiau Ukrainoje – visai kita istorija: pirmajame ture rinkėjai galėjo rinktis iš 44 kandidatų, o pareigas einantis prezidentas P.Porošenka tiktai desperatiškai mėgino pasivyti pirmaujantį V.Zelenskį.
Tai patvirtina, kad ši šalis demokratėja, nėra vienos jėgos, kuri galėtų nuleisti prezidentą tarsi iš aukštybių.
Bet intrigos būta tik per pirmąjį rinkimų turą, kai nebuvo aišku, kuris iš dviejų kandidatų – prezidentas P.Porošenka ar J.Tymošenko – finale susirungs su akivaizdžiu favoritu V.Zelenskiu.
Vis dėlto iš anksto nuspėta Ukrainos prezidento rinkimų baigtis turėtų būti gera pamoka ne tik visoms pereinamąjį laikotarpį po nedemokratinių režimų žlugimo išgyvenančioms šalims, bet ir jas remiančioms valstybėms ar reformų sąlygas diktuojančioms tarptautinėms finansų institucijoms.
P.Porošenka penkerius metus buvo ir JAV, ir ES numylėtinis, o Lietuva meilės pareiškimais gal net pranoko visas kitas šalis.
Tarptautinėje erdvėje P.Porošenka iš tiesų atrodė neginčytinas Ukrainos lyderis, jam pavyko sutelkti šalį prieš Maskvos agresiją, gerokai sustiprinti ginkluotąsias pajėgas, įtikinti Vakarus izoliuoti Rusiją, sustiprinti ukrainiečių kalbos vartojimą ir sužadinti nacionalinius jausmus.
Tarptautinės finansų institucijos, ES ir JAV dosniai teikė Ukrainai paskolas, tai leido šiai šaliai išlaikyti finansinį stabilumą. Tik padedant gal buvo per daug remtasi ekonomine logika ir per menkai atsižvelgta į socialinę realybę.
Ukrainiečiai gavo bevizį režimą su ES. Galiausiai prieš rinkimus P.Porošenka kaip vyšnią ant torto pateikė pirmiausia jo diplomatinėmis pastangomis iškovotą pergalę – Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas pripažino Stačiatikių bažnyčią Ukrainoje, panaikindamas dar 1686 m. įtvirtintą jos priklausomybę nuo Maskvos patriarchato.
Niekas nepadėjo. Vakaruose populiarus P.Porošenka ilgainiui tapo vienu nemėgstamiausių politikų namuose. Diplomatinės pergalės, energinga rinkimų kampanija leido jam patekti į antrąjį turą, nors apklausos rodė, kad jį remia vos keliolika procentų rinkėjų.
Lietuvoje šis paradoksas aiškinamas revoliuciniu dėsningumu – pirmoji valdžia yra savotiška kamikadzė ir neišvengiamai per kitus rinkimus būna nušluojama didžiulius lūkesčius puoselėjusių rinkėjų. Nusivylę lėtomis permainomis, nesulaukę gyvenimo gerėjimo jie esą renkasi populistus.
Tai daug kur pasaulyje ne kartą patvirtinta tiesa. Bet negi nėra jokio recepto, kaip būtų galima susilpninti šį dėsningumą ir išvengti valdantiesiems nepalankiausio politinio scenarijaus?
Be abejo, Ukrainos valdžios, privalėjusios imtis visuomenės skausmingai sutinkamų reformų, pabandyti suvaldyti ekonomikos chaosą, stengtis kuo mažiau kurstyti nacionalinę nesantaiką.
Be to, per penkerius metus po Maidano įvykių itin smarkios korupcijos kamuojamai Ukrainai mažai pavyko nuveikti kovojant su šia valstybę ėdančia liga.
Paties P.Porošenkos aplinka vis įsiveldavo į skandalus, o rinkimų išvakarėse išlindo faktų, kad jo paskirti asmenys pirkdami ginkluotę net vogė iš kariuomenės.
Aišku, tūkstančių gyvybių per karą Donbase netekusios šalies žmonėms tai kėlė baisų pyktį ir jie troško nubausti valdžią.
Plika akimi buvo matyti ir tai, kad, nuvertus ankstesnį prezidentą V.Janukovyčių, nebuvo sunaikinta jo valdžios esmė – oligarchinė valdymo sistema. Šalies partijas finansuojančių turtuolių įtaka niekur nedingo, rinkėjai matė, kad jie ir toliau kaip marionetes už virvučių tampo politikus.
Sunku paneigti, kad ir V.Zelenskis – oligarchų kūrinys, tik turbūt labai supaprastintas požiūris, jog jį sukūrė mirtinas P.Porošenkos priešas I.Kolomoiskis. Vienaip ar kitaip, kol kas neaišku, ar naujasis prezidentas bus šio oligarcho marionetė.
Neabejotina, kad V.Zelenskis – ambicingas žmogus, jau senokai žavėjęs ukrainiečius humoru, įtaigia vaidyba. Jį pastebėjo oligarchai, finansavo rinkimų kampaniją, o talentingai vaidindamas populiariame seriale žmonių lūkesčius įkūnijantį prezidentą aktorius suteikė progą rinkėjams pamėginti savo svajas perkelti į realybę.
Žinoma, svajonės gali greitai sudužti, o naujas nusivylimas Ukrainai net pavojingiau nei tai, kad V.Zelenskis gal vykdys oligarchų valią.
Jis neturi aiškios programos, komandos, jau dabar prie jo limpa skirtingo plauko politikai ir verslininkai. Neišvengiamai laukia ir oligarchų kova dėl įtakos naujajam prezidentui.
Bet Ukrainos užsienio politika neturėtų iš esmės keistis, o tai Lietuvai svarbiausia.
Neatrodo, kad V.Zelenskis būtų palankus Maskvai, kita vertus, Rusiją tenkintų ir chaosas, kuris grėstų, jeigu prezidentas nesuvaldytų jam įtaką daryti mėginančių skirtingų politinių jėgų.
Kad ir kaip būtų, išrinktojo Ukrainos prezidento jau šiais metais laukia ne vienas iššūkis ir rimtas politinis išbandymas.
Pirmiausia, remiantis dabar pareikštu rinkėjų pasitikėjimu siekti įgyti kuo daugiau šalininkų per rudenį vyksiančius parlamento rinkimus. Būtent tai V.Zelenskiui leistų įgyti stiprių realios valdžios svertų.
