Tvora buvo aukšta, o geležiniai vartai atsivėrė į ilgą, vingiuotą alėją. Jos gale stovėjo kadaise didingas trijų aukštų karaliaus Jurgio laikų dvaras viename iš geresnių, mieguistų Korko priemiesčių.
Buvo 1960-ieji. Rožiniu paltuku vilkinti Bridget čia atvyko su vienu vieninteliu lagaminu. Ją iš karto apėmė nerimas.
„Viskas buvo paslėpta nuo išorinio pasaulio, apsupta krūmais ir medžiais.
Žmonės negalėjo matyti, kad dedasi viduje“, – prisimena ji.
Peržengus slenkstį visi jos drabužiai, jos užrašų knyga, maži auskariukai ir apyrankė buvo paimti. Ji gavo uniformą – įsispiriamas klumpes ir krakmolytą džinsinę suknelę.
Bridget, kaip ir kitoms atvykėlėms, buvo uždrausta kalbėti apie savo ankstesnį gyvenimą.
Visoms buvo duoti nauji vardai. Ji tapo Alma, bet niekaip negalėjo priprasti prie šio vardo.
Nė viena nebuvo padariusi jokio nusikaltimo, bet jas visas siejo du dalykai. Visos buvo netekėjusios ir visos buvo nėščios.
Besboro „mergaitės“
Besbore mergaičių miegamieji buvo viršutiniame aukšte, langais į kapines. Vienuolės jas visas vadino „mergaitėmis“, nors gyventojų amžius buvo nuo 13 iki 30 metų.
Bridget tuomet buvo 17 metų. Ji ten atsidūrė, nes nusidėjo tapdama nėščia – bent jau taip jai kartojo vienuolės.
Tai buvo motinos ir kūdikio namai, ne kalėjimas. Teisiškai Bridget ir kitos mergaitės galėjo iš ten išeiti kada panorėjusios.
Bet iš tiesų viskas nebuvo taip paprasta. Bet kurią pabėgėlę galėjo suimti policija. Šiaip ar taip, dauguma tiesiog neturėjo kur daugiau eiti.
Kiekviena mergaitė žinojo, kad ji pagimdys ir gyvens čia tol, kol jos kūdikis bus įvaikintas, – iki trejų metų. Joms buvo draudžiama kur nors išeiti, nebent tik trumpai pasivaikščioti aplinkui, ir būtinai su palyda.
Visos buvo įdarbintos. Vienos dirbo virtuvėse, kitos – raudonų plytų skalbykloje.
Bridget plušo naktimis mažame kambarėlyje darbo korpuse.
Net jeigu darbo būdavo mažiau, pailsėti nebuvo kada: „Mes turėjome šveisti koridorius – didžiulius plačius koridorius, išklotus spalvotomis plytelėmis.“
Kartais ji maitindavo kūdikius vaikų kambaryje, kur eilėmis buvo sustatytos lovelės. Kitame vaikų kambaryje augo mažyliai iki 3 metų.
Bridget ir kitoms mergaitėms su kiekvienu vaiku buvo galima praleisti ne daugiau kaip 30 minučių. Ji nepamena ten buvus jokių žaislų. Kai kurie kūdikiai dar laikydavo ištiesę rankytes. Jie nenorėjo, kad juos paliktų.
Atskirtos nuo pasaulio
Atvykusią naują mergaitę senbuvės klausinėdavo, kas rašoma laikraščiuose, beviltiškai siekdamos bet kokio ryšio ir žinių iš išorinio pasaulio.
Besbore nebuvo kalendorių. Visos dienos buvo kaip viena – neramus gimdymo laukimas, o vėliau – neišvengiamas išsiskyrimas su vaiku.
Mergaitės pasirašydavo leidimo įvaikinti dokumentus, bet dažniausiai joms buvo daromas nepakeliamas spaudimas taip pasielgti. Jos žinojo, kad negalės grįžti pas savo šeimas su kūdikiu ant rankų.
Jonana, dirbusi virtuvėje, rodė Bridget savo mažylį. Jam ant veido buvo raudonas bėrimas ir ji kas dieną melsdavosi, kad jis neužgytų, vildamasi, kad dėl to jis nebus įvaikintas.
Kita motina, Josie, tamsiaplaukei dukrytei megzdavo nepaprasto grožio megztukus. Mergaitę, kurios vardas dabar Mari Steed, įvaikino katalikų šeima iš JAV.
Akušerė Junde Goulding, dirbusi ten 1951 metais, memuaruose aprašė vaiko atidavimo procedūrą.
Be jokio perspėjimo kūdikiai ir vaikai būdavo nuprausiami, aprengiami naujais drabužiais ir įduodami jų motinoms.
Jos eidavo ilgu koridoriumi iki durų, kurios atsiverdavo į vienuolių korpusą, ir tada vaikas būdavo paimamas iš jų rankų.
„Mergaitės stovėdavo ant savo kambarių slenksčių, stebėdamos tą širdį draskantį vaizdą, o nesutramdomas motinos verksmas buvo girdėti net kitame to ilgojo koridoriaus gale“, – rašė J.Goulding.
„Mačiau siaubingą ritualą, kurį pakartoti turėjo kiekviena mama ir kūdikis toje pragaro skylėje.“
Blogiau už žmogžudystę
Vos prieš kelis mėnesius Bridget buvo iki ausų įsimylėjusi paauglė. Jie susipažino šokiuose.
Savaitgaliais ji mindavo dviračiu 5 ar 6 mylias iki artimiausių šokių, kad susitiktų su juo – 10 metų vyresniu vaikinu iš Tipererio: „Mano pirmoji meilė. Mano pirmoji pamoka gyvenime.“
Bridget netoli Klonmelio, didžiausio apskrities miesto, dirbo virėja pasiturinčioje šeimoje, auginusioje lenktyninius žirgus.
Kontracepcija tuomet buvo nelegali. Katalikiški lankstinukai ragino merginas susilaikyti nuo bučiavimosi. Buvo konservatyvūs laikai.
Ednos O’Brien knyga „Kaimo mergaitės“ apie dviejų draugių gyvenimo ir meilės istorijas Airijoje buvo apšaukta nešvankybe, oficialiai uždrausta ir viešai sudeginta.
„Nieko nežinojau apie kūdikius“, – prisipažįsta Bridget. Kai ėmė prasčiau jaustis ir įtarti, jog galbūt laukiasi, ji nė nenumanė, ką daryti.
Aborto galimybė buvo net nesvarstytina. Tai buvo nelegalu ir taip liko iki pat 2019 metų. Tačiau susilaukti vaiko ne santuokoje – tikras skandalas.
„Tais laikais tai buvo blogiau už žmogžudystę. Išties pasibaisėtinas nusikaltimas“, – pamena Bridget.
Netekėjusiai motinai išsinuomoti butą ar išlaikyti darbą buvo kone neįmanoma. Valstybė moterims, auginančioms vaikus, pašalpų nemokėjo.
Be to, ir paties vaiko laukė pavainikio dėmė, šnabždesiai už nugaros ir visuomenės pasmerkimas.
Buvo viena išeitis – agentūros, tokios kaip Panelės Brophy tarptautinis biuras, siūlė merginoms iš Airijos darbą su apgyvendinimu Jungtinėje Karalystėje.
Jos net apmokėdavo kelto bilietą, o išvykti buvo galima tuoj pat.
Pabėgimas į Angliją
Po kelių savaičių ji jau turėjo darbą šeimoje Golders Grine, Šiaurės Londone. Bridget buvo tikra, kad mylimasis paskui ją atseks į Angliją, bet sužinojęs apie nėštumą jis dingo lyg į vandenį.
Jaunos besilaukiančios merginos jau daugelį metų iš Airijos bėgo į Londoną ar kitus didžiuosius Anglijos miestus.
Anglijoje nesantuokiniai vaikai taip pat susidurdavo su pavainikio stigma, čia irgi buvo motinos ir kūdikio namų – nors tvarka ir bausmės juose nebuvo tokios griežtos. Bet Anglijoje airėms lengviau atsipūsti leisdavo tam tikras anonimiškumas, kuris namuose būtų buvęs tiesiog neįmanomas.
1955 metais Londono apygardos taryba savo žinioje turėjo tiek paliktų airių kūdikių, kad paskyrė atskirą pareigūną, kuris kasmet po šešis mėnesius praleisdavo Airijoje bandydamas ten surasti namus pamestinukams.
Pasakojama, kad socialiniai darbuotojai savo kalboje ėmė vartoti santrumpą PFI (angl.) „Pregnant from Ireland“ – nėščioji iš Airijos).
Bridget pabėgo iš Airijos, bet nepabėgo nuo savo gėdos ir kaltės. Ji nuėjo išpažinties pas katalikų kunigą, tas ją nuramino. Dvasininkas papasakojo, kad yra žmonių, kurie supras merginos padėtį ir jai padės. Jis davė jai adresą.
Jai buvo greitai suorganizuota kelionė atgal į Airiją ir į Besborą.
Katalikų organizacijos Anglijoje dėjo dideles pastangas įkalbėti ar net priversti jaunas moteris grįžti namo. Vienas motyvų – kad jų kūdikių neįvaikintų nekatalikiškos šeimos.
„Nieko neįtariau, kas man vėliau nutiks. Visiškai nieko“, – sako Bridget.
Trumpas Williamo gyvenimas
Besbore buvo taikomos bausmės. Net nėštumo pabaigoje Bridget turėdavo ištisas valandas prastovėti kampe.
Mažylis pasibeldė trimis savaitėmis anksčiau. Nebuvo jokių nuskausminamųjų ar švelnesnio žodžio. Gimdymas truko tris dienas. Bridget buvo išsekusi, bet iškart pamilo savo berniuką: „Iki šiol jį matau. Jo akys žvalgėsi aplink.
Labai smalsus, gražus, tobulas kūdikis, šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis. Ir jo plaukučiai atrodė taip, lyg būtų buvę gražiai sušukuoti.“
Ji norėjo pavadinti jį Williamu. Pirmas porą dienų jis gerai valgė, bet trečiąją pradėjo sunkiai ryti. Naujagimis susirgo, Bridget taip pat. Būklei blogėjant berniukas buvo perkeltas į „mirties kambarį“.
Motina maldavo vienuolių kviesti Williamui gydytoją, bet jis buvo išsiųstas į ligoninę tik po 16 dienų.
Dar po trijų savaičių berniukas mirė. Bridget nebuvo leista nei jo dar kartą pamatyti, nei su juo atsisveikinti. Ji iki šiol nežino, kur jis palaidotas.
Šimtai vaikų lavonų
Motinos ir kūdikio namuose, kurių Airijoje buvo ne vieni, sąlygos metams bėgant švelnėjo. Dalis jų uždaryta anksčiau, bet Besboras veikė kone iki XX a. pabaigos.
Prieš kelerius metus pradėtas istorinis tyrimas atskleidė, kad šiose įstaigose buvo įprasta kūdikius laidoti nepažymėtuose ir neįregistruotose kapuose, naudoti fizinį ir psichologinį smurtą, versti moteris likti ir atiduoti savo kūdikius įvaikinti.
Čia buvo klastojami dokumentai, o už pinigus apeinamos įprastos įvaikinimo procedūros.
Dėl prastos medicinos priežiūros ir kitų sąlygų kūdikių mirtingumas čia buvo keliskart didesnis už vidutinį. Taip pat be jokio sutikimo su žmonėmis būdavo atliekami medicinos bandymai.
Mirę kūdikiai buvo naudojami anatominiams tyrimams.
Bene liūdniausiai pagarsėjusiuose Tuamo motinos ir kūdikio namuose per 36 veiklos metus mirė mažiausiai 796 vaikai, jų palaidojimo vieta niekur neįregistruota. Jų kūnus vienuolės tiesiog sumesdavo į srutų cisterną.
Bridget vėliau ištekėjo ir susilaukė trijų dukterų. Ji retai kalba apie savo praeitį, tris nepavykusius bandymus nusižudyti ir psichiatrijos ligoninėje praleistą laiką.
Bet per 58 metus nebuvo nė dienos, kad ji nepagalvotų apie Williamą: „Supratau, kad liksiu tokia iki mirties, kad man nepagerės. Niekada nesugebėsiu jiems atleisti.“
