Žinoma, kovodamas gali pasijusti geriau, nes kažką darai, kad būtų geriau, bet gali būti ir taip, kad taip žmonės tik tenkina savo iliuzijas, kitaip tariant, visos šios kovos yra tik saviraiška, tokia pat veikla, kaip žaisti boulingą ar rinkti nuplikusių žmonių plaukus.
Arba tie visi medžių glėbesčiavimai, raudos prie iškirstų proskynų. Atrodo gana veidmainiška. O kaipgi mediniai baldai? O kaip veršeliai ir sraigės, kuriuos ėdame?
Mes nebegalime gyventi miške ir olose, nes siekiame „gyvenimo kokybės“, o tam reikia daug buitinės technikos ir makiažo. Žmogus, anksčiau gyvenęs gamtos ritmu, nebuvo nei protingesnis, nei dvasingesnis, jis tik buvo labiau gyvūnas. Būti civilizuotam reiškia būti mažiau gyvūnu. Ko gero, didžioji dalis žmonių (ar žmonijos) paprasčiausiai supranta, kad ši planeta, kaip ir viskas po Saule (kaip, beje, ir pati Saulė) turi savo ribas.
Na, pratęsime Žemės ir jos gyventojų agoniją dar šimtui metui, niekas nepasikeis. Žmonės lygiai taip pat rinks savo kvailus politikus, o politikai, kaip ir anksčiau, meluos ir išsisukinės, verslas ciniškai spaus pelną iš visko, kas įmanoma, žmonės neturės ką veikti, kaip ir dabar, gulės ant sofos, kimš bulvių traškučius ir žiūrės kvailus serialus, skaitys kvailas knygas apie dietą ir dvasinį tobulėjimą.
Ir taip toliau. Žinoma, galbūt taip mąsto tik vyresnio amžiaus žmonės. Jie jau prarado iliuzijas, kad bus išrastas stebuklingas eliksyras ir kad gyvens amžinai (jeez, kokia tai būtų nuobodybė), todėl velniop visą šią planetą ir jos klimatą, gerai gyventi reikia dabar, o kas bus po 30, 50 metų (tai yra po mūsų, senių, mirties) – žemai kabo. Tai tam tikra piktdžiuga... Įtariu, kad žmonės, jau praradę kokią nors amžinybės perspektyvą, nesąmoningai net ir patenkinti, kad Žemė tokia pat mirtinga kaip ir jie.
Kadaise atėniečiai savo valstybės pareigūnus (teismo tarėjus, tarybos narius, kolegijų pareigūnus) rinkdavo traukdami burtus, balsuodavo tik dėl karvedžių ir iždininkų. Sokratas šaipėsi iš tokios demokratijos, esą laivo vairininką reikėtų rinkti dėl patirties ir žinių, o ne traukiant burtus, galiausiai filosofas visus užkniso ir jam tokios kalbos, kaip žinome, baigėsi prastai.
Dėl tokių demokratijos silpnybių šiandieninė politika ir apskritai gyvenimas vis labiau panašėja į burtų traukimą, žmonėms neberūpi išmanymas, patirtis, žinios, ir geidžiamiausi yra tie, kurie apsukriausi, kurie gražiausi, mokantys įtikti ir įtikinti, bet kokiomis priemonėmis sugebantys pasiekti populiarumo. Kai kurie politikai – visiški puspročiai, bet demokratija ir puspročiui leidžia pabandyti – o gal pasiseks, gal burtai bus palankūs? Ir pasiseka.
Dabartinė žmogaus pasaulėjauta – turistinė, momentinė, ji remiasi ne atmintimi ir patirtimi, o įspūdžiu. Labai gerai tokią pasaulėjautą atskleidė Paryžiaus katedros gaisras.
Tiek graudžių atodūsių ir naivių pranašysčių. Pasigirdo net tokių kvailysčių, kad tai Europos, krikščionybės ar net civilizacijos saulėlydis, įdomu, ką tokie asilai pasakytų sužinoję, kiek naciai ir komunistai sugriovė bažnyčių, miestų ir likimų, kiek išžudė žmonių, koks ir kieno tai buvo saulėlydis.
Ir nieko, patekėjo saulė, o žmonės vėl ėdė ir dauginosi.
Kokia trumpa silpnapročių turistų atmintis.
Kiek niekšybių dar visai neseniai pridaryta Ruandoje, buvusioje Jugoslavijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Sirijoje – tai nebeįdomu, nes jau pasenusi naujiena, dabar reikia paverkti žiūrint į gražias Nerono nuotraukas.
Tiesą sakant, man negaila apdegusio, turistų nuvalkioto objekto. Apmaudu, kai nukenčia kultūros palikimas, bet pastatas neišnyko, kaip kad nyksta šimtai gyvybės rūšių. Stogą uždengs, Vatikanas iš po savo skverno ištrauks naujų paveikslų, ir viskas bus kaip buvę, niekas nepastebės skirtumo.
Tai tik pastatas, viso labo simbolis, ir liudija jis ne žaislinio Dievo didybę, o tik žmogaus nebeaprėpiamą tuštybę ir puikybę.
Jei man ko nors išties gaila, tai tos mergaitės, kurią keletas debilų išprievartavo ir, uždarę automobilio bagažinėje, sudegino, štai jos man iš tiesų gaila. Bet jos juk nenufotografuosi, neįkelsi į socialinius tinklus. Kita vertus...
