Šiemet pasirodžiusi knyga apie S.Goldchlag, pavadinimu „Stella“, sukėlė tikrą skandalą Vokietijoje.
„Der Spiegel“ žurnalisto Takiso Würgerio knygą daugelis ėmė vadinti įžeidžiančia.
S.Goldschlag gimė 1922 m., tačiau vėliau penkis kartus keitė pavardę, nes Berlyne ji buvo žinoma kaip nacių talkininkė, padėjusi gestapui ieškoti pasislėpusius žydus, rašo „Die Welt“.
S.Goldschlag buvo viena maždaug iš 20 žmonių, kuriuos pačius pirma persekiojo naciai, tačiau vėliau jie pasidavė jų spaudimui ir ėmė talkinti.
„Sutartis su velniu“
1942 m. liepos 2 dieną S.Goldschlag pakliuvo į rankas gestapui. Po kelias dienas trukusio tardymo ir kankinimų ji sutiko bendradarbiauti su naciais – ji ėmė pati ieškoti besilapstančių žydų. Mainais jai buvo pažadėta, kad nei ji, nei jos tėvai nebus deportuoti iš Vokietijos.
Ji tapo tiesiog idealia „medžiotoja“ ne tik dėl įgūdžių, įgytų besislapstant nuo nacių, bet ir pažinčių bei išskirtinio pasitikėjimo savimi. Žydų „nelegalų“ ji pirmiausia ieškojo vakarinėje Berlyno dalyje arba miesto centre.
Nemažai atgarsių sulaukė istorija, nutikusi 1943 m. gruodžio 16 dieną Valstybiniame operos teatre. Tądien besislapsšiusi žydų šeima nusipirko bilietus į teatrą, kad bent vieną dieną galėtų praleisti šilumoje. Niekas jų nepastebėjo, išskyrus S.Goldschlag. Ji atpažino šeimos sūnų, sugriebė jį už diržo ir ėmė šaukti, kad salėje yra žydai. Vaikinas dar bandė bėgti, tačiau suvokęs padėties beviltiškumą tėvas naciams į akis išrėkė, jog jo šeima yra žydai, bet ne nusikaltėliai.
„Medžioklės“ būdas
Įprastai S.Goldschlag ir kiti nacių „savanoriai“ veikdavo skirtingais būdais. Jie turėjo oficialius dokumentus, leidžiančius jiems suimti žydus. Tačiau efektyviau buvo patiems apsimesti nelegalais.
Eva Ronsfeld dirbo vienoje Berlyno dalių, jos aptiktus žydus vėliau siųsdavo į mirties stovyklas.
„Aš tarsi susidraugavau su S.Goldschlag. Naudojausi šia draugyste, kad sužinočiau daugiau apie jos „medžioklę“. Ji kartais gyrėsi kaip jai pavyko sugauti vieną ar kitą žydą“, – pasakojo E.Ronsfeld.
Labiausiai S.Goldschlag mėgo gaudyti žydus pirma siūlydama jiems pagalbą. Moteris tikino galinti parūpinti jiems maisto. Nieko apie S.Goldschlag negirdėję žydai sutikdavo susitikti sutartoje vietoje, o ten jų jau laukdavo naciai.
Tiesa, tarp „medžiotojų“ buvo ir tokių, kurie perspėdavo žydus apie gręsiantį pavojų. Kartais tai darydavo ir S.Goldschlag. Pavyzdžiui, ji perspėjo savo buvusį gydytoją Fritzą Gottschalką ir jo žmoną. Naciai, kurie jau ėjo sulaikyti sutuoktinių, namuose jų neberado. Šeimai pavyko pasprukti.
Maždaug iki 1944 m. pabaigos – 1945 m. pradžios S.Goldschlag medžiojo besislapstančius žydus. Vėliau ji ėmė vis dažniau atsisakyti šios veiklos. 1944 m. jos tėvus išvežė į Aušvicą, kur jie mirė.
1945 m. S.Goldschlag, artėjant Trečiojo reicho žlugimui, išvyko iš Berlyno į Branderburgą.
Po karo į kalėjimą
1945-aisais S.Goldschlag kreipėsi, kad būtų pripažinta nacių režimo auka, tačiau buvo atpažinta kaip naciams talkinęs asmuo ir sulaikyta.
1946 m. sovietų karo tribunolas S.Goldschlag nuteisė už talkinimą naciams ir skyrė jai 10 metų darbo stovyklose. Bausmę ji atliko buvusioje koncentracijos, o dabar darbo stovykloje, vėliau moterų kalėjime ir galiausiai ligoninėje-kalėjime.
Atlikusi įkalinimo bausmę, S.Goldschlag sugrįžo į Vakarų Berlyną. Tačiau 1956-1957 m. dėl jos veiklos pradėta dar viena byla. Moteriai buvo skirta dar 10 mėtų laisvės atėmimo bausmė. Tiesa, jai pritaikė amnestiją už tai, kad įkalinimo bausmę jau atliko.
S.Goldschlag liko gyventi Berlyne iki praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio ir dar tris kartus ištekėjo. Kai mirė jos paskutinysis vyras, ji išvyko iš Berlyno į nedidelį miestelį. Tačiau jos gyvenimas baigėsi tragiškai – 1994 m. moteris nusižudė.
