Praėjusią savaitę Norilsko pakraštyje slampinėjusi baltoji meška buvo nepaprastai alkana.
Nieko nuostabaus: žvėris nuo Arkties vandenyno pakrantės įveikė daugiau nei 500 kilometrų, o kelyje neturėjo kuo misti.
Nebe pirmoji viešnia
Prieš 40 metų prie Norilsko jau buvo pasirodžiusi tokia pat keliautoja. Taip pat nežinia iš kur atklydusi ir labai alkana.
Vėliau, atlikus skrodimą, mokslininkai jos skrandyje aptiko vien tik tuščią polietileno maišą.
Gali būti, kad į Norilską tuomet meška atklydo pajutusi kokio nors šiukšlyno kvapą. Bet nuo snieguoto kalno nusirito į rūdos kasyklos „Majak“ sprogstamųjų medžiagų sandėlio teritoriją.
Sargės labai išsigando ir iškvietė miliciją. Milicininkai operatyviai atvyko ir nekviestą viešnią nušovė. Teisėtvarkos pareigūnai galėjo ir net privalėjo paskambinti į Tolimosios Šiaurės Norilsko žemės ūkio institutą.
Čia yra reikiamos srities specialistų ir ginklų, užtaisytų migdomųjų vaistų švirkštais, bei kitokių priemonių.
Apskritai šią viešnią galėjo tik trumpam paralyžiuoti ir išvežti į jūros pakrantę, kur jos buveinė, bet nugalabijo.
Dabartinei „turistei“ pasisekė labiau. Iš Krasnojarsko specialiu reisu atvyko biologai – zoologijos sodo „Rojev Ručej“ darbuotojai.
Mešką sugavo ir dėl didelio jos išsekimo tuo pačiu lėktuvu išgabeno į savo floros ir faunos parką. Ten įkurdino voljere karantino sąlygomis. Ir čia meška pirmiausia puolė prie ėdesio.
Elgiasi daug gražiau
Dabar žvėris visą mėnesį bus apžiūrimas ir atšeriamas. Paskui bus sprendžiama, ar jį grąžinti į Karos jūros pakrantę, ar įpratinti prie gyvenimo zoologijos sode.
Tai rodo, kad per pastaruosius 40 metų žmonės išmoko gražiau elgtis su gyvūnais.
Meškoms tai į naudą, ypač baltosioms. Statistikos specialistai tvirtina, jog arktinėse Rusijos teritorijose gyvena 2,5 mln. gyventojų.
Čia įsikūrusios 5–6 tūkst. baltųjų meškų iš pasaulyje esančių 20–25 tūkst. Pastarąjį skaičių nurodė Pasaulio gamtos fondas.
Stambiausia pasaulio baltųjų meškų populiacijos vieta – Čiukčių autonominė apygarda – čia jų daugiau nei 3 tūkstančiai. Tačiau čia didžiausias ir brakonieriavimo mastas.
Gamtininkai suskaičiuoja, kad apie 300 baltųjų meškų nušaunama per metus. Bet gali būti, kad šis skaičius daug kartų didesnis.
Remiantis optimistinėmis pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos prognozėmis, iki 2050 m. baltųjų meškų visame pasaulyje sumažės 30 proc., pesimistinėmis – 60 proc.
Svarbus Rusijos simbolis
O juk meška laikoma vienu pagrindinių Rusijos simbolių. Šis žvėris, dažniau rudasis lokys, pavaizduotas daugelio Rusijos miestų herbuose.
Meška ypatinga ir kitiems – yra Berlyno (Vokietija), Berno (Šveicarija) ir Žemaitijos krašto heraldikoje.
Nuo senovės graikų žodžio „arctos“ (liet. „meška“) buvo pavadinta ir didžiulė teritorija – Arktis. Tačiau tiktai Rusija visame pasaulyje vadinama šalimi, kur meškos vaikštinėja gatvėmis.
Nemažai tam įtakos turėjo žymaus austrų diplomato, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimiliano I pasiuntinio Siegmundo von Herbersteino veikalas „Užrašai apie maskvėnus“.
Čia jis parašė, kad Rusijoje meškos vaikšto tiesiog po gatves, įsiveržia į namus ir priverčia žmones bėgti.
Austrų diplomatas nemelavo, nes „Užrašuose apie maskvėnus“ buvo minimi didelių šalčių ir bado paženklinti 1526 metai.
Tad natūralu, kad alkio genami žvėrys tikrai galėjo pasirodyti miestuose ieškodami maisto.
2018 metų pabaigoje, remiantis Rusijos Federacijos gamtos ministerijos pranešimu, vien rudųjų lokių skaičius siekė 245,1 tūkst.
Galima palyginti: vilkų suskaičiuojama 55 tūkst.
Neleidžia gausiai medžioti
Baimindamiesi, kad jų simboliui iškilo grėsmė, rusai stengiasi meškas apsaugoti. Rusijos oficialioje statistikoje teigiama, kad meškų dabar sumedžiojama vis mažiau. Limitas – 12 tūkst. per metus, o sumedžiojama 4–5 tūkst.
Gyvūnų apsaugos specialistai 2012-aisiais pasiekė, kad meškų medžioklės terminas būtų sutrumpintas. Dabar jis – balandį–gegužę ir rugpjūtį–spalį. Tai reiškia, kad faktiškai uždrausta rezultatyviausia medžioklė – urve. Taip būdavo nušaunama daug meškų patelių ir likdavo daug meškiukų našlaičių.
Bet kai kurie ekspertai teigia, jog sumažinus šimtmečius gyvavusios tradicinės medžioklės laiką meškų šalyje prisiveisė daugiau, nei reikia gamtai.
Tokia padėtis tampa nesaugi žmonėms, mat nebepasidalindamos ėdesiu meškos patraukia jo ieškoti į civilizaciją.
Žurnalas „Scientific Reports“ išspausdino pasaulinę apžvalgą „Rudųjų meškų išpuoliai prieš žmones: pasaulinė perspektyva“.
Čia pateikti duomenys byloja, kad kasmet pasaulyje užfiksuojama 40 atvejų, kai rudosios meškos užpuola žmones. Kas septintas užpuolimas – mirtinas.
Pagal šį reitingą Rusija užima antrąją vietą – 111 užfiksuotų atvejų 2000–2015 m. Kiek daugiau jų tik Rumunijoje – 131.
Slovakijoje – 54, Švedijoje – 28, Suomijoje – 17. Šiaurės Amerikoje dauguma užpuolimų įvyksta Aliaskoje – 51.
Žmones užpuola iš pasalų
Rusijoje meškų puldinėjimo statistika pučiasi. Štai visai neseniai Kirovo srityje keliu į Bezvodnojės kaimą (Pižano rajonas) mopedu važiavusį vyriškį užpuolė iš krūmų iššokusi jauna meška.
Žvėris sugriebė vyriškį už kojų, parvertė ant žemės, pradėjo plėšyti kailiu pašiltintus guminius batus. Bet meškos dantys įstrigo sunkiai įkandamoje gumoje.
Laimei, kelyje pasirodė sunkvežimis, ir meška pabėgo.
Ten pat, Kirovo srityje, Oparinsko rajone, dvi moterys ir vaikas nuėjo į mišką rinkti uogų. Trijulė vidury dienos tapo meškos patelės ir jos jauniklių belaisviais.
Žvėrys apsupo trijulę iš visų pusių 20–30 metrų atstumu. Ji užkurtame lauže degino viską, kas skleidžia dūmus ir dega, kad taip atbaidytų šeimyną.
Trijulė išsigelbėjo. Pamatęs dūmus ir įtaręs kylantį gaisrą, atvyko medžioklės ūkio pareigūnas su policininkais.
Krasnojarsko krašte netoli Epišino kaimo sunkvežimio vairuotojas šalia kelio pamatė meškų šeimą. Metė po ranka turėtą duonos kepalą, o paskui teko gelbėtis.
„Šeri, o ji dar puola“, – piktinosi vairuotojas meškos elgesiu.
Krasnojarsko krašto priemiestinės Bazaichos gyvenvietės gyventojai pasakoja, kad jau įprato pirmiausia per langą apžiūrėti apylinkes ir tik po to eiti iš namų. Mat meškų jie pastebi kone kiekvieną savaitę – plėšrūnai traukia į kaimo šiukšlyną numalšinti alkio.
„Ateina kol kas mažos meškos. Bet vis tiek pavojinga“, – sako gyventojai.
Mieliau traukia į miestus
Alkis – pagrindinė prisiveisusių plėšrūnų šėlsmo priežastis. Sibire vasara prasideda vėlai. Kai miestuose pradeda žydėti alyvos, miške dar nėra nei uogų, nei grybų.
Tuomet meškai ieškoti maisto taigoje beprasmiška, todėl ji traukia arčiau žmonių. Ir ne tik į kelius prie miško.
Kai Primorės krašte prasidėjo meškų migracijos sezonas, moksleiviams uždrausta išeiti į gatvę be suaugusiųjų, o darželiuose atsisakyta dieninių pasivaikščiojimų. Gatvėse budėjo medžioklės ūkio pareigūnai, medžiotojai, ginkluoti policininkai. Jų uždavinys – išgąsdinti meškas ir priversti jas vėl grįžti į taigą.
„Tai – ne vietinės meškos. Girdėjote, kokie gaisrai siaučia pas mus šiaurėje, ir Chabarovsko kraštas dega. Štai meškos ir patraukė pas mus, visai išdrąsėjo, pradėjo rodytis miestų ir gyvenviečių aplinkkeliuose“, – įsitikinę vietos gyventojai.
Mažėja šaltosios buveinės
Baltosios meškos susiduria su kitokiomis bėdomis. Prasidedantis globalinis atšilimas mažina ledinius Arkties šarvus.
Ši aplinkybė kliudo žieduotųjų ruonių – pagrindinio baltųjų meškų ėdesio – medžioklei, ir alkani plėšrūnai traukia į sąvartynus.
Poliarinės meškos turi stebėtiną uoslę. Jos gali pajusti ruonius, kurie yra daugiau nei per 30 km, o ruonio eketę leduose – už 500 m, net jei ruonio ten tuo metu nėra.Todėl užuosti sąvartynus Arkties šeimininkei nėra jokia problema.
Tačiau dėl tokių klajūnių bėdų turi žmonės. Pernai 10 poliarinių meškų būrys, tarp jų keturios patelės su jaunikliais, apsupo Karos jūros Troinojaus salos meteorologijos stotį „Izvestij CIK“. Plėšrūnų nelaisvėje atsidūrė 5 žmonės.
Stotyje gyvūnų atbaidymo priemonių – garsinių raketų ir kitų – nebuvo. O baltųjų meškų medžioklė Rusijoje uždrausta nuo 1957 metų.
Meteorologijos stotyje įkalintų žmonių šunys negelbėjo. Vieną iš dviejų keturkojų meška spėjo sudraskyti.
Laivas „Michailas Somovas“, išvežiojantis poliarinėms stotims krovinius, prie salos turėjo priplaukti tik po mėnesio.
Laimei, tame rajone atsidūrė kitas laivas su naftos žvalgymo specialistais.
Iš ten jie atsiuntė sraigtasparnį ir jis nubaidė meškas.
Tampa žvėrių įkaitais
Dar vienas panašus atvejis buvo Čiukčijoje. Čia į plėšrūnų nelaisvę pateko Arkties vandenyno pakrantės Ryrkapijaus kaimas. Apie 20 baltųjų meškų su jaunikliais įsikūrė beveik prie pat čiumų (šiaurės tautų kūgio formos kilnojamoji palapinė. – Red.).
Žvėrys laukė, kada jūra apsitrauks ledu ir bus galima patraukti medžioti ruonių. Bet dėl globalinio atšilimo ledo danga atsiranda vėliau.
Į pagalbą atskubėjo Pasaulio gamtos fondo ekologų grupė „Medvežij patrul“.
Ji stengėsi garsiniais įrenginiais atbaidyti meškas, nukreipti jų dėmesį, įrengdama netoliese esančiuose guoliuose šėryklas su vėplių dvėseliena.
Tokių atvejų vis daugiau, o kas bus toliau – nežinia.
Biologijos mokslų daktaras, nusipelnęs Rusijos poliarinio rato tyrėjas Nikita Ovsianikovas Vrangelio saloje praleido 26 sezonus.
Zoologas daugiau negu 2 tūkstančius kartų susidūrė su baltosiomis meškomis. Ir tik keturis kartus gyvūnai bandė jį užpulti.
N.Ovsianikovas optimistiškai vertina Arkties šeimininkių – baltųjų meškų – galimybę išlikti net globalinio atšilimo sąlygomis.
„Jei pažvelgsime į baltųjų meškų istoriją, šie plėšrūnai egzistuoja planetoje mažiausiai keletą šimtų tūkstančių metų.
Tai reiškia, kad meškos jau pergyveno penkis ar šešis globalinio atšilimo periodus.
Bet yra skirtumas, ir dėl jo atsakingas žmogus. Niekuomet tais periodais nebuvo tokio neigiamo žmogaus aktyvumo lygmens. Tai – ta erdvė, kur galime imtis realių žingsnių, kad nepražudytume unikalių žvėrių“, – įspėjo mokslininkas.
