Europos Sąjungos kontekste tai reiškia nei daug, nei mažai – paskirti keturis naujus vadovus: Vadovų Tarybos pirmininką, kuris organizuoja valstybių ir vyriausybių tarybos darbą, Europos Komisijos pirmininką, kuris atsakingas už visų naujų teisinių iniciatyvų kūrimą ir įgyvendinimą jas priėmus, Europos Parlamento (EP) pirmininką, kuris turi prižiūrėti, kad nebūtų parlamentinės netvarkos, ir ES užsienio tarnybos vadovą, kuris iš paskutiniųjų stengiasi tapti ES užsienio reikalų ministru, bet kol kas labiau panašus į atstovą spaudai globaliniais klausimais.
Dar, aišku, yra Europos centrinio banko prezidento vakansija, bet kadangi norint ją užpildyti reikia šiek tiek finansinio išsilavinimo, dėl jos nesiplėsime.
Senais laikais su visomis laisvomis pareigybėmis būtų buvę paprasta ir ramu – dvi daugiausia mandatų EP laimėjusios partijos (teisingiau, jų aljansai) – dešiniųjų ir kairiųjų – dailiai ir gražiai išsidalija visas vietas kaip marmelado krovinį.
Nūnai šios politinės jėgos balsų vis dar laimėjo daugiausia, tačiau atotrūkis nuo žaliųjų ir liberalų per mažas, kad galėtų elgtis po senovei.
O prie to dar prisideda ir kiti smagūs nauji veiksniai.
Prancūzijos prezidentas E.Macronas, kuris sutinka su viskuo, bet nenori, kad ES Komisijai vadovautų vokietis, nenori didžiausios Europos liaudies partijos (EPP) atstovo toje pačioje vietoje ir apskritai nori, jog dabar viskas būtų kitaip. Kaip? Taip.
Vokietijos kanclerė A.Merkel, kuri irgi sutinka su viskuo, tačiau nori, kad Europos Komisijai vadovautų vokietis ir EPP atstovas, o jeigu ne – tai gali ir socialistas, gali ir olandas, bet tiktai ne taip, kaip nori E.Macronas. Nors gali net ir taip, tegul tik duoda jai užtarnautą ramybę.
Italai norėtų, jog kas nors apskritai girdėtų juos šnekant, tačiau Europos Parlamento rinkimuose jie prisibalsavo taip, kad visiems „dzin“ tas noras.
Tada jiems belieka norėti, kad Europos Sąjungai vadovautų nesvarbu kas, svarbu, kad būtų atlaidesnis jų planuojamam biudžeto deficitui.
Ispanai norėtų, kad su jais būtinai tartųsi, o kadangi jau tariasi, tai viskas gerai, visos kandidatūros visai tinka.
Višegrado ketvertukas – Lenkija, Slovakija, Čekija ir Vengrija sutinka su viskuo, išskyrus su vokiečiais, prancūzais ir socialisto kandidatūra.
Likusieji mažiukai – Balkanai ir Baltijos šalys (išskyrus Lietuvą) irgi sutinka su viskuo, išskyrus tai, kad būtų išbrauktas EPP kandidatas, o jo vietą užimtų socialistas.
Danai irgi sutinka su viskuo, bet labiausiai, kad vėl žmonės prisimintų jų buvusią konkurencijos ES komisarę M.Vestager, kuri tinka liberalams ir žaliesiems, bet labai netinka JAV prezidentui D.Trumpui.
Ir tik dvi šalys visoje ES yra gana abejingos ir tikrai sutinka su viskuo.
Pirmoji – Jungtinė Karalystė, kuri nusiteikusi trūks plyš iki Vėlinių pasitraukti iš ES, todėl Th.May šis pratimas visiškai teorinis.
Antroji šalis, žinoma, mūsų Lietuva. Geresniais laikais ji gal ir turėtų savo nuomonę ir poziciją, bet kad toks metas – D.Grybauskaitė jau tuoj tuoj baigs darbą, todėl nelabai ir gali reikšti savo aktyvią nuomonę.
G.Nausėda dar nedavė priesaikos, todėl Briuselio derybomis gali domėtis tik iš tolo.
Lieka, dėkuidie, Vyriausybė, kuri galėtų užimti šią tarpuvaldžio nišą ir premjero asmenyje sublizgėti Briuselyje nulemdama kėdžių pasidalijimą.
Juolab kad ir kokiai nors partinei pozicijai atstovautų, skirtingai nuo mūsų buvusios ir būsimo prezidentų, kurie amžinai viršpartiniai, todėl net nelabai ir gali pareikšti, ar jie už EPP, ar už socialistus, žaliuosius ar liberalus.
Bėda tik, kad vis dar neaišku, turime mes Vyriausybę ar dar ne, mažumos ji bus ar kokia kitokia, premjeras tas pats ar jau kitas.
Tai apie kokias europas galima kalbėti?
